Bet nustėręs Tonijus neįstengė atsakyti nė menkiausiu judesiu. Tik išpūtęs akis žiūrėjo į liekną liemenį, rožinius raukčius, kurie vis platėjo artėdami prie krūtinės, ir vos pastebimą mažą duobutę tarp rausvo kaspino suspaustų nuostabių iškilumų. „Tai neįmanoma!“ — tvinkčiojo galvoje mintis.
Ir tada, abiem rankom suėmęs pūstus balto atlaso sijonus, Domenikas, nušnarėjęs pro maestro, visų akivaizdoje pabučiavo Tonijų į skruostą. Šis atšoko lyg nudegintas. Visi nusijuokė.
— Na, pakaks! — sudraudė maestro.
Domeniko negalėjai atskirti nuo moters! Nepaprastai grakščiai bei žaismingai apsisukęs, jis kimiu, bet švelniu balsu sukuždėjo, esą tiesiog įsijautęs į vaidmenį, nes juk turės virsti moterimi scenoje. Ir vėl visuotinis juokas.
Bet Tonijus jau atsitraukė į tamsą. Scenon nusileido pirmasis dažytų arkų rinkinys. Didžioji dalis veiksmo turėjo vykti klasikiniame sode, nors įvykiai, rodos, rutuliojosi senovės Graikijos kaime, o visos tos būtybės su perukais ir švarkais vaizdavo kaimo gyventojus.
Džiovanis, Pjeras bei kiti kastratai, atliekantys spektaklyje pagrindines partijas, užėmė savo vietas prie išėjimo, o tarnai įnirtingai purtė pudrą nuo jų drabužių.
Kažkas pasakė, girdi Lorečiui labai pasisekė: atvyko grafienė, ir jeigu viskas klostysis bent perpus taip, kaip turėtų, tuomet jau kitais metais jis rašys švento Bartolomėjaus teatrui.
Loretis pasirodė už uždangos, dar sykį perspėjo Domeniką, kad laiku įstotų, ir dainininkas grakščiai linktelėjo.
Loretis grįžo prie klavesino. Salėje užgeso šviesos, liko degti tik kelios ilgos vaškinės žvakės skirtinguose salės kampuose stovinčių tarnų rankose. Užkulisiuose kažkas užkliuvo už dekoracijos, bet paskui sušiugždėjo uždanga, ir orkestras užgrojo taip audringai bei puikiai, kaip sugeba tik rinktiniai karališkojo teatro muzikantai.
Ši naktis tęsėsi ir tęsėsi, pilna pačių įvairiausių nutikimų, vėl ir vėl rampos šviesoje besikartojančio nuostabaus veiksmo stebuklų, kur publikos akivaizdoje neprilygstamai dainavo mažas talentingų berniukų ansamblis. Garsai kilo į dangų bei krito žemyn skambančiu kriokliu, o viršum visų pleveno Domeniko balsas, tarsi dieviška fleita stebuklingame miške. Rampos šviesos gaubė jį antgamtiška šviesa, jis judėjo scenoje neįtikėtinai gracingai ir kartkartėmis apdovanodavo Tonijų spinduliuojančia šypsena.
Tonijaus galva jau plyšte plyšo tuo metu, kai pats išėjo į sceną, užvaldytas begalinio susijaudinimo, iki kaulų smegenų pajuto, jog ir jis tapo šios nuostabios iliuzijos dalimi. Jis girdėjo, kaip jo balsą sustiprina aplinkiniai balsai, o ten, kur turėjo sėdėti publika, matydamas tik vos pastebimą mirguliavimą, juto neregimą jos buvimą visur.
Po finalo pratrūkę aplodismentai priminė griaustinį.
Vargu ar dar kažkas galėjo labiau padėti dainininkams pajusti visus jungiantį pakilimą, nei susiėmimas už rankų priešais uždangą. Jie vis lankstėsi ir lankstėsi. Kažkas šnipštelėjo, esą Domenikui šlovė jau garantuota, nes sudainavęs geriau už visus, dainuojančius Neapolio scenose. „O jau Loretis! Jūs tik pažvelkite į jį!“
Maestro Kavala prasispraudė už uždangos ir pradėjo paeiliui glebėsčiuoti visus savo mokinius, kol pasiekė Domeniką. Tada apsimetė, neva nori pliaukštelėti šitai gražuolei, sukeldamas kimaus juoko protrūkį.
Maestro pasakė, jog jie visi iki vieno pakviesti pas grafienę. Suėmęs Tonijų už pečių, išbučiavo į abu skruostus, nuvalydamas truputį pudros, ir tarė:
— Matai, dabar scenos nuodai pateko į tavo kraują, ir jau niekada neišsigydysi šios ligos!
Tonijus nusišypsojo. Aplodismentai vis dar skambėjo ausyse.
Jis žinojo, kad neturi, negali važiuoti kartu su visais į grafienės namus.
Akimirksnį atrodė, jog nepavyks to išvengti. Tonijus nustebo, kiek daug žmonių norėjo, kad jis važiuotų drauge.
— Tu turi važiuoti, — neatlyžo Pjeras ir šnipštelėjo, kad Lorenco ten nebus.
Bet Tonijus, pakeliui atkabindamas žydrą juostą nuo špagos, nuskubėjo šalin, į sodą, kur vedė durys tiesiai nuo scenos. Tuomet kažkas pamojo jam, kviesdamas į grimo kambarį. Ten buvo ganėtinai tamsu, ir jis nejučia pasičiupinėjo durklą.
— Nagi, eikš vidun! — vėl pasigirdo šnabždesys.
Ir Tonijus žengtelėjo į priekį, pastumdamas duris kairės rankos pirštais.
Šalia didžiulio stovinčio veidrodžio degė žvakė. Visur ant kablių kybojo kostiumai, ant medinių formų pūpsojo perukai, mėtėsi krūvos batų. Pašaukė jį ne kas kitas, o Domenikas, kuris skubiai uždarė duris ir užstūmė skląstį.
Tonijus neatitraukė pirštų nuo durklo koto. Bet netrukus pamatė, jog kambaryje daugiau nieko nėra.
— Turiu eiti, — pratarė nusukdamas akis nuo mažutės odos raukšlės, sukuriančios tobulą moteriškos krūtinės iliuziją.
Domenikas laukė Tonijaus prie durų, prieblandoje jo veidas atrodė švytintis ir švelnus. Kai nusišypsojo, duobutės ant skruostų pagilėjo, šviesa sumirguliavo ant skruostikaulių, o kai prabilo, kimus, glostantis jo balsas priklausė moteriai.
— Nebijok jo, — sušnibždėjo berniukas.
Tonijus nejučia atsitraukė. Širdis krūtinėje daužėsi kaip pašėlusi.
— Nebijoti ko? — paklausė.
— Lorenco, suprantama, — atsiliepė kimus aksominis balsas. — Aš neleisiu, kad jis tau pakenktų.
— Nesiartink prie manęs! — šiurkščiai ištarė Tonijus. Ir atsitraukė dar per žingsnį.
Bet Domenikas tik nusišypsojo, jo galva šiek tiek pasviro į kairę, balti pripudruoti plaukai nusidriekė per petį ir užkrito ant iškilios krūties.
— Vadinasi, tu bijai manęs?
Tonijus sutrikęs nusuko akis.
— Aš turiu iš čia išeiti, — pasakė jis.
Domenikas gundomai atsiduso. O paskui netikėtai abiem rankom apsikabino Tonijų, prisispausdamas visais krūtinės raukiniais. Tonijus netvirtai žengė atatupstas ir atsidūrė jau prie veidrodžio. Jis ištiesė ranką atgal, mėgindamas užčiuopti stiklą, ir vėl nuleido ranką, kad išlaikytų pusiausvyrą.
— Tu bijai manęs, — šnibždėjo Domenikas.
— Aš nesuprantu, ko tu nori! — tvirtino Tonijus.
— Ak, užtat aš žinau, ko nori tu! Kodėl tu to bijai?
Tonijus norėjo papurtyti galvą, bet tuomet pažvelgė Domenikui į akis. Atrodė tiesiog neįtikėtina, jog po šiuo žavingu apvalkalu esama vyriškumo. O kai pamatė drėgnas, pravertas lūpas, artėjančias prie jo, užsimerkė, stengdamasis atsitraukti. Žinoma, jis galėjo vienu kumščio smūgiu nublokšti šitą būtybę ant grindų, tačiau traukėsi, tarsi baimintųsi sudegti vietoje.
Jis pajuto, kaip Domenikas prisispaudžia visu kūnu, pajuto jo šlaunies išlinkimą po atlaso sijonu, pamatė, kaip berniuko ranka artėjo prie priešakinio jo bridžių krašto.
Pirmiausia kilo mintis pliaukštelėti per šią ranką. Bet tuomet berniuko veidas palietė jo veidą, jo blakstienos skruostą pakuteno tuo pačiu momentu, kai Domeniko ranka surado jo vyrišką organą ir glostinėdama privertė atgyti.
Tonijus patyrė tokį sukrėtimą, jog vos nesudavė tai būtybei.
Tačiau, užuot sudavęs, vėl užsimerkė. O kai Domenikas jį pabučiavo, pajuto bundančią aistrą. Tuo metu įžūlioji ranka surado audinyje spragą ir išleido į laisvę jo organą. Berniukas trumpai riktelėjo dirstelėjęs į jo ilgį, o paskui vėl pakėlęs veidą įniko Tonijų bučiuoti, grubiai praskirdamas lūpas, ištraukdamas iš jo kvapą, įliedamas savojo, o tuo metu jo rankos suteikė tvirtą formą tam, ką taip stipriai laikė.
Tonijus pats nepastebėjo, kaip jo ranka įsigavo po Domeniko suknele, tačiau kai užčiuopė ten mažą tvirtą organą, išsyk atšoko, lyg nudeginta, o Domenikas vėl jį pabučiavo.
Vieną akimirką abu suklupo, o tada Domenikas atsigulė po Tonijumi ant akmeninių grindų ir pasiūlė save veidu į viršų, kaip moteris.
Ten buvo ankšta, ak, kaip ankšta, ir taip priminė moterį, bet kur kas labiau ankšta pačioje pradžioje ir taip grubu, jog jis sugriežė dantimis bei šiurpiai sudejavo. Jis smūgiavo vis stipriau ir stipriau, kol pasiekė orgazmą bei visas virpėdamas atsivertė ant grindų.