Nė pats nepastebėjo, kaip nuslinko į šalį, bet štai pasirodė, jog jau sėdi prie veidrodžio ir stebi merginą ant grindų, kaip ji tingiai, grakščiai atsikelia bei atsistoja šalia.
Apstulbęs Tonijus neįstengė nė kalbėti. Viskas nutiko taip greitai ir taip panėšėjo į anksčiau patirtus išgyvenimus, be menkiausio skirtumo! Apėmė nesąmoningas noras atsistoti, sugriebti tą figūrėlę bei apiberti bučiniais, suvalgyti bučiniais.
Ir dar nuplėšti nuo krūtinės tą raudoną kaspinėlį bei pažiūrėti, kas yra po juo!
Bet Domenikas jau segiojosi suknelę. Ši nukrito jam prie kojų. Pamatęs plonyčius apatinius marškinėlius, Tonijus krūptelėjo. Bet marškinėliai irgi nukrito ant grindų, o didelis baltas perukas buvo nuimtas bei padėtas į šalį, ir Domenikas krestelėjo drėgnas juodas garbanas, išlaisvindamas jas gan vyrišku judesiu.
Tonijus įsistebeilijo į jį išplėstomis akimis. Šis kūnas nebuvo moters, tikrai ne, bet jis nebuvo ir vyro kūnas.
Krūtinė buvo plokščia, tik plaučių dydis suteikė jai apvalumo, o oda, kaip ir visur, atrodė nepaprastai graži. Jo trumpas, bet gan storas bei tvirtas penis akivaizdžiai troško gauti tai, ką galėjo gauti. Bet keisčiausia, kad tamsūs plaukeliai aplinkui augo kaip ant moters kūno, ne pakrikai kilo pilvu į viršų, o sudarė apversto trikampio formą, tarytum skustuvu išlyginta viršutine linija, neįtikėtinai panašia į moters.
Visas Domeniko kūnas jaudino Tonijų: nuostabi oda, liaunos, grakščios kojos, dailus veidas su grimo likučiais ir vešlūs tamsūs plaukai, krintantys ant nugaros, panašūs į tų didelių marmurinių angelų.
Ir štai ši nežemiška būtybė atsiklaupė.
Tonijus nusisuko.
— Manai, aš noriu iš tavęs to, ko tu negali man duoti? — sušnibždėjo Domenikas. — Paimk mane dar kartą, ir šįsyk ant kietų grindų, kad po manimi tebūtų tik tavo ranka, — pasakė jis ir atsigulė veidu į grindis, prisitraukdamas Tonijų iš viršaus.
Tonijus atsitiesė bei pažvelgė žemyn, į mažus sėdmenis. Užliejo prisiminimas apie tą stangrią angą ir šilumą jos viduje. Ir nė pats nepajuto, kaip užsiropštė ant pliko kūno, pajusdamas jo nuogumą pro grubų savo drabužių audinį, suleido dantis į švelnų kaklą, kai Domenikas prisitraukė dešinę jo ranką po glotniu savo pilvu bei įdėjo į delną savo storą, tvirtą penį.
Tonijus jautė, kaip įsitempia jo kūnas. Jis gaudė kvapą. Dabar vėl atsidūrė berniuko viduje ir jojo ant jo, atlikdamas vieną įnirtingą stūmį po kito. Jis tvirtai laikė partnerio penį, spaudė jį, trūkčiojo, lyg norėtų nutraukti, o berniukas vaitojo ant šaltų grindų, ir kai Tonijus pasiekė pasitenkinimo viršūnę, pajuto, jog ir Domenikas po juo sukrūpčiojo, patirdamas orgazmą.
Tonijus atsivertė į šalį ir visiškai nusikamavęs atsigulė ant nugaros.
Kai atsimerkė, Domenikas stovėjo šalia jau apsirengęs, ant peties užsimetęs raudoną apsiaustą.
— Nagi, kelkis, juk mus kviečia! — nusišypsojo jis. — O tau dar reikia nusivalyti grimą!
Tonijus jo beveik nesiklausė. Atrodė, lyg regėtų moterį vyriškais drabužiais. Pasirėmęs alkūne, Tonijus pakilo ir pamėgino kažką pasakyti, bet neįstengė.
Sumaišties galvoje negalėjai pavadinti apmąstymais, viduje sukilusių jausmų — laime. Tačiau patyrė patį didžiausią gyvenime palengvėjimą. Jis patylom padarė viską, ką patarė Domenikas.
Karietos tamsoje, kol važiavo iki grafienės Lamberti namų, stovinčių šalia kelio į Sorentą, jis be paliovos bučiavo Domeniką. O kai berniukas įkišo jam ranką į kelnes bei užčiuopė randą už penio, Tonijus susitvardė ir netrenkė jam. Susitvardė todėl, kad lengvai galėjo sutriuškinti Domeniką plikomis rankomis, nes jisai pats norėjo būti sutremptas, prislėgtas viso Tonijaus kūno svorio, troško atsiduoti — net čia, šioje besikratančioje karietoje.
O baigiantis šiai ilgai nakčiai, Tonijus vėl pamatė jauną šviesiaplaukę merginą, kurią anąsyk sutiko grafienės namuose, tuščiame valgomajame. Dabar ji neliūdėjo kaip tuomet. Atvirkščiai, šokdama juokėsi ir kalbėjosi su savo partneriu. Kai ji judėjo kilstelėdama išsyk visus savo žydrus sijonus, krestelėdama auksinius plaukus, nerūpestingai apibarstytus baltomis gėlytėmis, smailūs maži, meiliai apvalėjantys pečiai teikė jai linksmo, bemaž lengvabūdiško grakštumo.
Bet kai jų akys susitiko, Tonijus nusuko žvilgsnį. Kaip tik šią naktį, vienintelę iš visų naktų, jis nenorėjo čia matyti tos moters. Jis pamiršo, kad jos kaklas toks nuostabus arba kad jos krūtys taip žavingai pūpso viršum korsažo, ir dabar, matydamas liekną liemenį aptempusį melsvą audinį, nejučia sukando dantis. Atrodė, tarsi girdi jos balsą tarp daugybės kitų balsų. Bet ji kukliai nusuko žvilgsnį, lyg akimirksniui susimąsčius. Nepažįstamoji dabar atrodė taip pat, kaip ir aną sykį, bemaž liūdna, o Tonijų apėmė begalinis noras pasikalbėti su ja.
Jis tuojau pat vaizduotėje išvydo juodu esančius kur nors dviese ir save, aiškinantį jai, jog anaiptol nesąs grubus ar nejautrus, jog nieku gyvu nenorėjęs jos įžeisti. „Man neapsakomai pasisekė, — pagalvojo vaikinas, — nes dabar jau du žmonės trokštų keršto — Lorencas ir šitos merginos tėvas!“
Kaip tik tada, kai mintys pasuko pačia nemaloniausia linkme, jį susirado Domenikas, ir pamatęs dailų berniuko veidą visai arti, suvokęs, jog ši žavinga būtybė, kurios draugijos troško daugelis, priklauso jam, Tonijus vėl pajuto aistros antplūdį. Jis galėjo paimti Domeniką tiesiog čia. Pakako tik kokio nors tamsaus kambarėlio ir rizikos būti aptiktiems.
Bet prieš akis vėl ir vėl iškildavo šviesiaplaukė mergina.
Kartais matydavo ją sėdinčią ant kėdės kraštelio, droviai susidėjusią ant kelių rankas, rimtu, mąsliu veidu.
Tokiais momentais jos veide tarsi išryškėdavo vaikiškas nerūpestingumas, kurį pajuto jau ir anksčiau. Atrodė, galėjai ją pakelti bei išsinešti, o ji nė nesumanytų protestuoti. Vaikinas įsivaizdavo save taršantį šviesius jos plaukus, nubraukiantį nuo kaktos išsipešusias garbanėles. Regėjo, kaip plaukai krinta ant nuožulnių jos pečių, o jis juos patraukia, kad pabučiuotų kaklą. Šios mintys varė iš proto.
Bet štai po kurio laiko mergina pažvelgė jam tiesiai į akis. Tonijus tuo metu stovėjo ganėtinai toli nuo jos. Nejaugi šviesiaplaukė žinojo, jog jis visą šį laiką nenuleido nuo jos akių? Tonijus pamatė gilų nepažįstamosios akių mėlynumą, bet nenusisuko, o stovėjo kaip pakerėtas ir galvojo: „Dieve, geriau niekada nebūčiau jos sutikęs!“ 5
Kelias kitas savaites Tonijui dingojosi, jog Gvidas neabejotinai žino apie mažutę jo ir Domeniko „intrigą“, nors mokytojas to neparodė.
Mafeo elgėsi šaltai kaip visuomet, tačiau stulbinantis Tonijaus progreso greitis jį valdyte užvaldydavo, nepalikdamas laiko nepagrįstam grubumui. Ilgas valandas juodu pasinerdavo į darbą, o Tonijaus dienotvarkė tapo įtempta kaip absolvento.
Jis dainuodavo dvi valandas, o paskui dar dvi — priešais veidrodį, stebėdamas savo laikyseną, judesius, tarsi stovėtų scenoje, vėliau, po pietų, studijavo įvairius libretus, tobulino dikciją. Dar valandą dainuodavo. Tada imdavosi kontrapunkto bei improvizacijos. Privalėjo išmokti atkartoti bet kokią melodiją ir tinkamai ją ornamentuoti pagal savo skonį. Jis įnirtingai darbuodavosi prie lentos, paskui Gvidas ištaisydavo jo darbą ir galų gale leisdavo sudainuoti.
Dar valanda kompozicijos, ir diena baigdavosi dainavimu. O tarp visų užsiėmimų dar būdavo pertraukos, per kurias dainuodavo konservatorijos chore arba teatre ruošdavosi kitai operai, planuojamai parodyti vasaros pabaigoje.
Kartais dieną berniukai eidavo giedoti į bažnyčias arba dalyvaudavo procesijose.