Pirmą kartą, kai Tonijus savanoriškai atsistojo į kastratų gretą, poromis lėtai žingsniuojančią per gatves, patyrė tokį pat siaubą, kokio ir tikėjosi. Tam tikra jo sielos dalis — išdidi, pasmerkta amžinoms kančioms — negalėjo susitaikyti su tuo, kad jis eina pro žioplių minias, vilkėdamas kastrato kostiumą.
Bet kaskart, kai pavykdavo įveikti šį pažeminimą, jo valia sustiprėdavo. O kai prasiveržęs pro savo nuoskaudą ramiai apsižvalgydavo, atrasdavo vis naujus savosios dabarties aspektus. Jis matė nuostabos sklidinas ant šaligatvių stovinčių žmonių akis. Susirinkusieji žvelgė į vyresniuosius kastratus pagarbiai, įdėmiai klausydamiesi nušlifuotų jų balsų, įsidėmėdami veidus.
Viskas kartu — ir himnai, pasklindantys vasaros ore, ir pati bažnyčia, pilna šviesos bei aromato, — sustiprindavo jutimų spindesį. Ir galų gale, užliūliuotas minčių nuotrupų arba užlietas savojo atlikimo tobulumo, Tonijus pradėdavo jausti miglotą pasitenkinimą. Tose paauksuotose bažnyčiose, pilnose stebėtinai realistiškų marmurinių šventųjų statulų bei mirguliuojančių žvakių, jis pažino romios laimės akimirkas.
Bet vis dažniau aplankydavo mintis, jog Gvidas žino apie naktinius pasimatymus su Domeniku ir žiūri į juos nepalankiai.
Iš tiesų ir pats Tonijus nepritarė tokiam savo elgesiui. Kiekvieną naktį jis užlipdavo laiptais į savo kambarį ir kaskart ten aptikdavo Domeniką. Berniukas visuomet dvelkė gaiva bei ypatingu odekolonu, o palaidi jo plaukai krisdavo ant pečių. Jis miegodavo Tonijaus lovoje, o šiam atėjus nubusdavo. Domeniko kūnas degte degdavo, galėjai pamanyti, kad jis karščiuoja. Tačiau jį mušdavo aistros karštis. Domenikas siūlė Tonijui savo lūpas, nuogas kojas ir rankas, jam buvo vis vien, ką Tonijus jam padarys.
Judviejų sueitis visuomet būdavo grubi, iš šalies panaši į prievartos aktą, kartais vartojant atitinkamą leksiką, o kartais imituojant pasipriešinimą ir kovą. Tonijus nuplėšdavo Domeniko nėriniuotus marškinius bei bridžius, braukdavo rankomis per elastingą, švelnią it kūdikio odą. Paskui arba apsimestinai užplodavo Domenikui, arba priversdavo atsiklaupti, tarsi meldžiantis, ir paimdavo jį tokioje padėtyje.
Bet vėliau, po ilgų įkalbinėjimų, Domenikas jį įtraukė į kitą, dar saldesnę parengiamojo žaidimo formą. Atsigulęs Tonijui tarp kojų berniukas įnikdavo godžiai jį čiulpti, kartkartėmis vaitodamas, tarsi šis veiksmas — Tonijus neįstengė to suvokti — jį puikiausiai patenkintų.
Bet viskas visuomet baigdavosi išprievartavimu. Skverbdamasis į Domeniką be menkiausio rūpesčio ar švelnumo, Tonijus taip grubiai spausdavo ranka jo penį, tarsi norėtų nubausti partnerį išsyk dviem būdais.
Jam taip ir liko mįslė, kodėl Domenikui nereikėjo nieko daugiau, kodėl jis nieko nereikalavo bei visuomet atrodė patenkintas slaptais jų pasimatymais.
Ir dieną, dažniausiai kaitriomis siestos valandomis, irgi pasitaikydavo pašėlusių akimirkų, kai Domenikas įviliodavo jį į kokią nors tuščią klasę, o įprastai judviejų kovai pikantiškumo suteikdavo pavojaus bei slaptumo atmosfera. Tonijus niekaip negalėjo pasisotinti Domeniku — nei nuogu, nei apsirengusiu; nė nežinojo, kuriuo būdu patiria didesnį pasitenkinimą, kurį nuolat sustiprindavo jausmas, jog Domenikas — moteris. Kartą ar du, įaudrintas mylimojo veido tobulumo, nuostabių jo bruožų ir iškvėpintų plaukų purumo, Tonijus kaip reikiant jam pliaukštelėjo.
Bet labiausiai Tonijų stebino, kad Domenikas jo lovoje buvo pasirengęs padaryti bet ką, nors kitų atžvilgiu išlikdavo šaltas ir nepalenkiamas. Jis visai nebuvo garbėtroška, kaip kad Tonijus sykį jau pastebėjo, mokėjo delikačiai bendrauti, tačiau su kitais elgdavosi gan nedraugiškai, kartais net ironiškai, bemaž įžeidinėdamas juos, ypač kastratus.
Tačiau tuo pat metu džiaugsmingai kasnakt pasitikdavo aistringą Tonijaus žiaurumą.
Tonijus gėdijosi dėl to, kad kiekvieną kartą įsitraukdavo į šį malonų prievartos aktą, bei nesuprasdavo, kodėl kartu jaučia ir gėdą, ir išdidumą pagalvojęs, jog kiti gali apie tai sužinoti.
Kai kartą išgirdo iškastruoto Pjero atsitiktinę pastabą, jog paskutinysis „labai geras Domeniko draugas“ buvo normalus vyrukas, smuikininkas, vardu Frančeskas, net pats nustebo, kaip smarkiai ši naujiena jį sudomino ir nudžiugino. Vadinasi, jis savo „pareigas“ atlieka taip pat gerai, kaip tasai plaukuotas vyras.
Bet kartu jausdavosi nesmagiai. O kai pagalvodavo, jog apie visa tai sužinos Gvidas, dar labiau susigėsdavo, nors nė pats nesuprasdavo kodėl.
Būtų jautęsis geriau, jei juodu su Domeniku bent kartais pasišnekučiuotų arba dalytųsi kokiais nors džiaugsmais. Bet jie bemaž nesikalbėdavo tarpusavyje.
Domenikas dažniau būdavo už konservatorijos sienų nei viduje. Jis dainavo švento Bartolomėjaus teatro chore, taigi ryškioje šviesoje juodu su Tonijumi dažniausiai susitikdavo per kokią nors puotą arba kviestinę vakarienę po operos.
Mat Tonijus vėl pradėjo ten lankytis, kai mokytojas pakviesdavo.
Gvidas dėl to išties džiaugėsi. Sykį mokytojas pastebėjo, girdi, jo manymu, toks laiko leidimas suteiktų malonumo bet kuriam jaunuoliui. Tonijus tik nusišypsojo. Kaip jis galėjo paaiškinti maestro, kokį gyvenimą gyveno Venecijoje? Jis tik burbtelėjo, girdi pietų aristokratai nedarą jam didelio įspūdžio.
— Jie pernelyg rūpinasi savo titulais ir atrodo tokie... savimi patenkinti dykaduoniai.
Ir tuojau pat pasigailėjo dėl savo grubumo bei pasipūtėliškumo. Tuojau Gvidas pašėls. Bet taip nenutiko. Gvidas apskritai nesureagavo, rodos, nepasijuto įžeistas.
Vieną naktį po ypač prabangios vakarienės grafienės Lamberti namuose, kur zujo daugybė tarnų — po patarnautoją stovėjo už kiekvieno svečio kėdės, begalė kitų išsirikiavę palei ornamentuotas sienas, vienas įpildavo vyno, kitas prikišdavo žvakę prie turkiškos cigaretės — Tonijus pamatė Gvidą netikėtu rakursu: mokytojas kuo natūraliausiai šnekučiavosi su moterimis, kurias, akivaizdu, puikiai pažinojo.
Maestro vilkėjo raudonai auksinį kostiumą, rudos akys švytėjo, kaštoniniai plaukai buvo dailiai sušukuoti. Aiškiai susidomėjęs pokalbio tema, jis elgėsi visiškai laisvai. Vienu momentu nusišypsojo, paskui nusijuokė ir tą akimirką pasirodė esąs toks jaunas (juk iš tiesų toks ir buvo), toks malonus bei švelnus, kokio Tonijus jo niekada nematė.
Vaikinas negalėjo atplėšti nuo mokytojo akių. Net tuo metu prie klavesino pradėjęs dainuoti Domenikas neatitraukė jo dėmesio. Jis stebėjo Gvido reakciją į šį balsą ir ilgai ilgai į jį žiūrėjo, bet paskui ūmai Gvido akys pastebėjo mokinį minioje, maestro veidas išsyk įsitempė, tapo rūstus.
Tonijus krūptelėjo ir ne išsyk nusuko akis. Paskui nukreipė žvilgsnį į Domeniką. Baigęs dainuoti, aidint aplodismentų audrai, berniukas pažvelgė į Tonijų pačiu ilgesingiausiu žvilgsniu, sakyte sakančiu: „Aš priklausau tau.“
„Kaip bjauru!“ — pagalvojo Tonijus.
Jis nekentė ir savęs, ir visų aplink save. „Kam apie visa tai galvoti?“ — burbtelėjo patyliukais bei nukiūtino į kambarį, apšviestą vien pro aukštas langų arkas trykštančios mėnesienos. Jį kankino mintis: „Na kodėl jisai mane niekina? Ir kodėl aš dėl to jaudinuosi? Tegu jį velniai!“
Vaikiną draskyte draskė gėda. Gėda dėl to, kad mylėjosi su kitu berniuku? Taip, išties siaubinga. Bet jis bent jau žinojo, kodėl negali šito atsisakyti. Mat per kiekvieną susitikimą su Domeniku įrodydavo sau galįs tai padaryti, vadinasi, įstengtų turėti ir moterį, jei panorėtų.
Vaikinas nustebo, kai už nugaros virstelėjo durys. Tikriausiai kuris nors tarnas surado jį čia. Stebėtina, kad šitie tarnai nekiūto kiekviename tamsiame kampe.
Tačiau atsisukęs pamatė Gvidą.
Tonijų užplūdo neapykanta. Apėmė noras įskaudinti tą žmogų. Į galvą ėmė lįsti beprotiškos mintys. O jeigu suvaidintų praradęs balsą? Tiesiog, kad pamatytų, ką pasakys Gvidas. Arba apsimestų sergantis ir stebėtų, ar mokytojas jaudinsis. Kvailystės! „Būk vyras!“ — tyliai burbtelėjo pats sau.