Žinoma, Tonijus neabejojo, jog Gvidas priešais save regi tik berniuką, ramiai laukiantį, kol bus užkalbintas. Ką gi, tebūnie.
— Pavargai nuo viso šito? — tyliai paklausė Gvidas.
— O ar jums rūpi? — atkirto Tonijus.
Gvidas apstulbo.
— Ne, nė kiek nerūpi. Tačiau visa tai išvargino mane, taigi noriu nuvažiuoti į žemutinę miesto dalį, į vieną nuošalią taverną ir pasėdėti ten mažumėlę.
— Jau vėlu, maestro, — pastebėjo Tonijus.
— Iš ryto galėsi pamiegoti, — atsiliepė Gvidas. — Tačiau kaip nori. Jei pageidauji, grįžk namo. Vienas. Na kaip, eini?
Tonijus neatsakė.
Sėdėti tavernoje kartu su kitu kastratu? Negalėjo šito įsivaizduoti. Aplinkui gruboki vyrai, aidi kimus juokas, moterys trumpais sijonėliais, gundančios jų šypsenos...
Atmintyje išsyk iškilo šiltos, sausakimšos Venecijos kavinės ir visos tos vietos, kur jis su Ernestinu bei kitais gatvės dainininkais taip dažnai lankydavosi tomis paskutinėmis dienomis.
Tonijui stigo viso šito, visuomet stigo. Puikus vynas, tabakas, ypatingas malonumas gerti jaukioje vyriškoje draugijoje.
Tačiau kartu jam trūko judėjimo laisvės, laisvės ramiai eiti ten, kur nori, nepatiriant slegiančio nesaugumo jausmo.
— Berniukai ten dažnai lankosi, — pasakė Gvidas. — Jie veikiausiai ir dabar ten, visi, kurie šiandien buvo operoje.
Tai reiškė, jog tavernoje lankosi vyresnieji kastratai ir kiti muzikantai. Tonijus nesunkiai išvydo juos vaizduotėje.
Tačiau Gvidas jau ėjo iš kambario, vėl tapęs šaltas, tolimas.
— Ką gi, važiuok namo, jei nori, — tarstelėjo per petį. — Manau, galiu tikėtis iš tavęs gero elgesio?
— Luktelėkite, — kreipėsi Tonijus. — Vykstu su jumis.
Pilnoje tavernoje buvo triukšminga. Ten susirinko ir konservatorijos muzikantai, ir dauguma operos teatro smuikininkų, kuriuos Tonijus tuojau pat pažino. Atėjo ir kelios aktorės, bet didžiąją daugumą sudarė vyrai, išskyrus dailutes padavėjas, džiugiai atbėgančias lankytojams pakvietus.
Tonijus matė, jog Gvidas čia jaučiasi kaip žuvis vandeny. Jis netgi pažinojo merginą, atėjusią priimti užsakymo. Gvidas paprašė atnešti geriausio vyno bei užkandžių — sūrio ir vaisių — tada atsirėmė į sieną medinėje nišoje, kur juodu buvo pasodinti, ištiesė kojas bei patenkintas ėmė tyrinėti minią.
Atrodo, jam patiko ir vyno skonis, kurio gurkštelėjo iš skardinio bokalo. „Verčiau būtų atėjęs čia vienas, — pagalvojo Tonijus. — O aš sėdžiu Venecijoje, Betinos tavernoje, ir jeigu dabar neatsistosiu bei nenueisiu pasitikti lūkuriuojančių savo brolio bravų, vadinasi, visa tai tik sapnas“. Jis krestelėjo galvą, nugėrė vyno ir pagalvojo: „Įdomu, ar visi šitie grubūs vyrai laiko mane berniuku ar kastratu?“
Iš tiesų patalpoje sėdėjo daug eunuchų, tačiau niekas to nepaisė — bent jau ne labiau nei publika Venecijos knygų krautuvėlėse, kur Alesandras užsukdavo išgerti kavos ir pasiklausyti teatro paskalų.
Bet Tonijus jautė, kaip liepsnoja veidas, todėl lengviau atsikvėpė, kai keli vyrai prie vieno ilgo stalo užtraukė dainą, ir visų žvilgsniai nukrypo į juos.
Tonijus ištuštino savo bokalą bei įsipylė dar vyno. Jis žiūrėjo į suskilinėjusį medinį stalą, į drėgmės lašus, šen bei ten susikaupusius ant riebaluoto paviršiaus. Ir nuvargęs pagalvojo apie tai, kiek praeis laiko, kol jis ir nuo Vezuvijaus nusileidęs žmogus taps viena būtybe.
Daina nutilo. Tuojau pat du dainininkai, turbūt paprasti gatvės muzikantai, užtraukė duetu, pritariant mandolinai. Laukiniu šėlsmu trykštanti jų daina priminė kalniečių arba gal ispanų motyvus.
Tonijus užsimerkęs leidosi nešamas tenoro balso. Kai vėl atmerkė akis, jo bokalas stovėjo tuščias. Pildamas sau trečią taurę pastebėjo, kad Gvidas žiūri į jį, nors ir nieko nesako.
Vaikinas nežinojo, kada prie jų stalo atsirado Lorencas, tik atkreipė dėmesį, jog kažkas ilgai stovi šalia, paskui pakėlė galvą ir pamatė kas. Berniuko galva užstojo žemai pakabintų lempų skleidžiamą šviesą, jo veido dorai nesimatė.
— Nešdinkis iš čia, Lorencai, — šaltai patarė Gvidas.
Lorencas, kilstelėjęs antakį, kažką piktai atrėžė Neapolio dialektu, kreipdamasis į Gvidą.
Tonijus pašoko. Lorencas tuojau pat išsitraukė durklą. Prie artimiausių staliukų visi nutilo, ir tyloje aiškiai nuskambėjo Gvido žodžiai, matyt, liepiantys Lorencui išeiti iš tavernos.
Bet kartu Tonijus suprato, jog mokytojo grasinimas nesuveikė. Atėjo lemiamas momentas. Iš Lorenco veido tryško neapykanta bei įniršis. Be to, jis buvo gerokai girtas ir artindamasis prie Tonijaus atrodė pavojingas kaip tikras vyras.
Tonijus žengtelėjo atgal. Mintyse viešpatavo sumaištis. Jis norėjo išsitraukti ginklą, bet žinojo, kas įvyks vos pajudinus ranką. Viena vietinė mergina traukė Lorencą už rankovės, keli vyrai pakilo iš už ilgo stalo kambario centre ir apsupo juos. Staiga Gvidas smarkiai stumtelėjo Lorencą. Minia prasiskyrė, bet vaikinas išsilaikė ant kojų.
Tačiau Tonijus spėjo išsitraukti ginklą.
— Aš nenoriu su tavimi pyktis, — ištarė jis itališkai.
Lorencas pratrūko plūstis neapolietiškai.
— Kalbėk taip, kad aš suprasčiau, — ryžtingai pareiškė Tonijus.
Vynas ūžė gyslose, nepaisant ramaus tono, viduje jis tirtėjo. Vieną akimirką ne juokais apėmė baimė pagalvojus, kaip plieniniai ašmenys sminga jam į kūną. Bet tą pat sekundę suvokė neturįs laiko bijoti. Žengė dar vieną žingsnį atgal, kad padidintų atstumą ir geriau matytų priešininką, gerokai aukštesnį ir jau tiesiantį ilgą — rodos, begalinę — kastrato ranką, besiruošiančią suvaryti pražūtingąjį durklą.
Gvidas išėjo į priekį, aiškiai ketindamas vėl stumtelėti Lorencą, ir šis tuojau pat atsisuko į jį. Visi suprato, kad berniukas rimtai kėsinasi smogti Gvidui.
Tuomet įsikišo kažkas trečias — prietemoje nesimatė kas — ir nutempė Gvidą į šalį.
Bet maestro vėl pamėgino sugriebti Lorencą, ir šis jau užsimojo jo pusėn, kai Tonijus, siekdamas apginti mokytoją, garsiai riktelėjęs puolė į priekį.
Lorencas staigiai atsisuko.
Paskui viskas įvyko taip greitai, kad Tonijus nieko nespėjo suprasti. Berniukas prišoko prie jo, ilga ranka išsitiesė, o Tonijus, išvengęs jos, pajuto, kaip peilis sminga į Lorenco kūną. Bet tada geležtė sustojo, ir jis iš visų jėgų ją spustelėjo, prasiskverbdamas pro drabužius arba kūną, arba kaulą, arba kažkokią kitą kliūtį, ir pajuto, kaip durklas staiga nuslydo lengvai, nekliudomas. Neišsilaikęs Tonijus užgriuvo ant Lorenco.
Kaire ranka priešininkas įsikibo jam į veidą, o kai Tonijus ištraukė durklą, žengtelėjo kelis netvirtus žingsnius atatupstas.
Minia aiktelėjo. Primerkęs neapykantos sklidinas akis, Lorencas laikė peilį aukštai virš galvos. Staiga jo akys išsiplėtė, ir užpuolikas be kvapo krito ant grindų, prie Tonijaus kojų.
O Tonijus įsistebeilijo į jį netikėdamas savo akimis.
Atrodė, tarytum minia tapo vienu kūnu, švelniai išstumiančiu jį iš tavernos. Klykė kažkokia moteris, o jis vis dar nesuprato, kas vyksta. Kažkieno rankos jį sukiojo, stūmė, tempė prie durų, išvedė į tamsią alėją. Kažkas skubiai jam kuždėjo: „Išeik, išeik, greičiau išeik iš čia!“ Ir netikėtai paaiškėjo, kad Gvidas stumia jį į priekį.
Tikriausiai minia instinktyviai puolė jo ginti. Reikėjo iškviesti policininkus, todėl žmonės išstūmė žudiką kuo toliau. Niekas nenorėjo, kad policija spręstų, kas teisus, o kas kaltas.
Tonijus jautėsi toks silpnas ir išsigandęs, jog Gvidui teko pirmiausia įstumti jį į kabrioletą, o paskui už parankės vesti pro konservatorijos vartus. Tonijus vis žvalgėsi atgal, ten, iš kur juodu atėjo, net kai Gvidas įsitempė vaikinuką į tamsią savo studiją.