Jis mėgino kažką pasakyti, bet Gvidas mostu paliepė tylėti.
— Bet aš... aš... — Tonijus duso, tarsi jam stigtų oro.
Gvidas papurtė galvą ir demonstratyviai suspaudė lūpas. Bet pamatęs, kad Tonijus nesuprato, sušnibždėjo:
— Nieko nesakyk!
Kitą dieną Tonijus mėgino mokytis stebėdamasis, kad kuo puikiausiai valdo balsą bei gali lengvai atlikti visus pratimus.
Jeigu ir buvo gautas oficialus Lorenco žūties patvirtinimas, jis nieko apie tai nežinojo.
Atsisakęs pusryčių bei pietų (vien mintis apie maistą kėlė šleikštulį), kartkartėmis atsiguldavo ant lovos savo kambaryje ir svarstė, kas jo laukia.
Aišku, faktas, kad Gvidas elgėsi kaip visuomet, teikė vilties. Tonijus žinojo, visiškai aiškiai žinojo, jog iškilus pavojui Gvidas būtinai jam pasakytų.
Bet kai visi susirinko vakarieniauti, vaikinas išgirdo šnabždesį, pasklidusį valgomajame jam pasirodžius. Visi iki vieno nuolat į jį žvilgčiojo.
Neiškastruoti berniukai, kurių jis visą laiką atkakliai vengė, tarsi šie nė neegzistuotų, vos pastebimai, bet labai reikšmingai jam linkčiojo, kai sutikdavo jų žvilgsnius. O mažasis Paolas iš Florencijos, kuris visuomet atsisėsdavo prie stalo netoli Tonijaus, nenuleido nuo jo akių ir visai užmiršo maistą. Apskritame riestanosio veidelyje švietė nuoširdus susižavėjimas, besikaitaliojantis su šelmiška šypsena. Kiti kastratai prie stalo akivaizdžiai pripažino Tonijaus autoritetą, kadangi jam pirmajam padavė duoną ir bendrą vyno ąsotį.
Tačiau niekur nesimatė Domeniko. Tonijus pirmą kartą norėjo matyti berniuką šalimais, ne nuogą palėpės lovoje, o čia, prie stalo.
Kai atėjo į teatrą dalyvauti vakarinėje repeticijoje, Frančeskas, smuikininkas iš Milano, priėjo prie jo ir mandagiai paklausė, ar Venecijoje jis kada nors girdėjęs didįjį Tarantinį.
Tonijus atsakė teigiamai. Paskutiniąją vasarą prie Brentos jis girdėjo ir Tarantinį, ir Vivaldį.
Visi įvykiai aplinkui atrodė tokie netikėti bei keisti!
Galų gale nusikamavęs Tonijus užkopė į savo kambarėlį. Tamsoje nė nematydamas Domeniko žinojo, kad šis čia. Ir išpoškino nebeįstengdamas tvardytis:
— Lorencas žuvo taip kvailai! Kvailai bei beprasmiškai!
— Tikriausiai tokia buvo Dievo valia, — atsakė Domenikas.
— Tu tyčiojiesi iš manęs! — užsiplieskė Tonijus.
— Ne, juk jis dorai nemokėjo dainuoti. Visi tą žinojo. O kas yra dainuoti nemokantis kastratas? Jam geriau jau mirti, — kuo nuoširdžiausiai gūžtelėjo Domenikas.
— Ir maestro Gvidas — išromytasis, negalintis dainuoti, — sušvokštė Tonijus.
— Ir maestro Gvidas dusyk mėgino nusižudyti, — šaltai pastebėjo Domenikas. — Be to, maestro Gvidas — geriausias konservatorijos mokytojas. Netgi maestro Kavala jam neprilygsta, visi tai žino. Bet Lorencas? Ką galėjo daryti Lorencas? Kvarkti kokioje nors kaimo bažnytėlėje, kur niekas negirdėjo nieko geresnio? Pasaulyje pilna tokių eunuchų. Tokia buvo Dievo valia.
Šįkart Domenikas gūžtelėjo pečiais gan vangiai, o paskui apglėbė Tonijaus liemenį.
— Ir apskritai, — tarstelėjo jis, — ko tau jaudintis? Jis neturėjo giminaičių.
— O policija?
Domenikas nusijuokė:
— Viešpatie, ko gero, Venecijoje viešpatauja ramybė bei tvarka. Eikš čionai! — ir jis įniko bučiuoti Tonijų.
Čia buvo pats ilgiausias judviejų pokalbis per visą bendravimo laiką, bet ir tas pasibaigė.
Vėlyvą naktį, kai Domenikas užmigo, Tonijus tylutėliai atsisėdo prie lango.
Lorenco mirtis jį sukrėtė. Vaikinas nenorėjo ištrinti jos iš atminties, nors kartais apmąstymų gija nutrūkdavo ir jis ilgai patylom žvelgdavo į tolimą Vezuvijaus viršukalnę, begarsius liepsnos žybsnius, dūmų pėdsakus, ženklinančius lavos kelią nuo kalno iki jūros.
Jis tarytum nusprendė apraudoti Lorencą, kadangi niekas daugiau nesikrimto dėl vaikino mirties.
Ir prieš savo paties valią mintimis nusklendė toli nuo čia, į mažą miestelį Venecijos valstybės pakraštyje. Prisiminė, kaip bėgo vienas po žvaigždėtu dangumi, kaip po kojomis šliurpsėjo purvas, o paskui bravai sugriebė jį, nutempė į tamsų kambarėlį, jis iš visų jėgų priešinosi, o tie, tarsi košmariškame sapne, vėl ir vėl jį pargriaudavo.
Vaikinas krūptelėjo. Pažvelgė į kalną. „Aš Neapolyje“, — pagalvojo, tačiau prisiminimai nesitraukė — nerealūs, panašūs į sapną.
Flovigą pakeitė Venecija. Naujajame prisiminime Tonijaus rankoje atsirado durklas, bet priešininkas šįsyk buvo kitas.
Motina kažką šaukė, kaip tą paskutinį vakarą valgomajame, plaukai užkrito jai ant veido. Juk juodu nė neatsisveikino. Kažin ar kada nors atsisveikins? Paskutinėmis akimirkomis jis galvojo, jog išsiskiria su ja. O ji šaukė taip, tarsi nė viena gyva būtybė negalėtų jos nuraminti.
Tonijus pakėlė peilį, tvirtai suspaudė kotą. O paskui pamatė pažįstamą išraišką Karlo veide. Ką įžvelgė? Siaubą? Nuostabą?
Įtampa atslūgo.
Jis sėdėjo prie lango Neapolyje, pasidėjęs nuvargusią galvą ant palangės.
Tonijus atsimerkė. Neapolis budo iš miego. Saulė pasiuntė pirmuosius savo spindulius išsklaidyti medžius apgaubusių ūkanų. Jūra įgavo metalo atspalvį.
„Lorencai, — pagalvojo vaikinas, — ten buvai ne tu.“ Ir tą akimirką berniukas buvo jau užmirštas. Tonijus pajuto išdidumą, prisiminęs tą pasibjaurėtiną momentą: į kūną lengvai smingantį peilį, ir negyvėlį, tįsantį ant tavernos grindų.
Apstulbęs nuleido galvą. Jis suvokė visas apgailėtinas šio išdidumo daleles, suvokė savo narsą bei siaubingo poelgio reikšmę.
Jeigu taip lengvai sugebėjo nužudyti, vadinasi, pasielgs taip ir dar kartą.
Nuostabus ant pagalvės gulinčio Domeniko veidas atrodė angeliškai ramus per miegus.
Tačiau žvelgdamas į šį gražuolį, atsiduodantį taip noriai ir taip dažnai, Tonijus jautėsi absoliučiai vienišas.
Po valandos Tonijus įėjo į klasę ir suprato, kaip jam trūko muzikos bei Gvido.
Tarsi atsiliepdamas į dienos sunkumus, balsas suskabo dar skaidriau ir galingiau. Įtrauktas pamokos, vaikinas užmiršo visas problemas, o prieš vidurdienį jautėsi užliūliuotas pačių paprasčiausių garsų grožio.
Tą patį vakarą vilkdamasis sudurtą prieš kelionę į miestą jis ūmai suprato, kad šis pastaruoju metu tapo trumpokas. Ištiesęs rankas, Tonijus ilgai jas apžiūrinėjo. O paskui, bemaž vogčiomis, dirstelėjo į veidrodį, stebėdamasis, kiek daug, pasirodo, besąs paaugęs. 6
Tonijus augo sparčiai, dėl to nekilo jokių abejonių, ir kaskart pastebėjęs savo augimą pajusdavo silpnumą, ūmai imdavo dusti.
Tačiau niekam neatskleidė savo pastebėjimų. Tiesiog užsisakė naujų surdutų ilgesnėmis rankovėmis žinodamas, kad netrukus išaugs ir šituos. Nors Gvidas negailestingai jį vertė dirbti, rodos, visas Neapolis sumanė išblaškyti niūrias vaikino mintis.
Liepą jis jau stebėjo nuostabią šventosios Rozalijos šventę, kai fejerverkai apšvietė visą jūrą, o viršum vandens įsižiebė tūkstančiai laivų žiburių.
O dabar, rugpjūtį, nuo atokių Apulijos ir Kalabrijos kalvų nusileido dūdelėmis bei Tonijui iki šiol negirdėtais styginiais instrumentais grojantys piemenys. Grubiais avikailiais apsitaisiusius piemenis galėjai pamatyti ir bažnyčiose, ir aristokratų rūmuose.
Rugsėjį vyko kasmetinė del Pie di Grotta Madonos procesija. Visi Neapolio konservatorijose besimokantys berniukai pražygiavo po šia proga prašmatniai išpuoštais balkonais ir langais. Oras sušvelnėjo, vasaros karščiai atslūgo.
O spalį devynetą dienų berniukai, dainininkai ir muzikantai, leisdavo rytus bei vakarus pranciškonų bažnyčioje. Už šią oficialią prievolę konservatorijos būdavo atleidžiamos nuo kai kurių mokesčių.
Netrukus Tonijaus galvoje susipynė ši begalinė virtinė šventųjų dienų, švenčių, gatvės mugių bei oficialiųjų ceremonijų, kuriose jam tekdavo pasirodyti. Kadangi nebuvo pakankamai pasirengęs, jis dažnai turėdavo tylėti, stovėdamas chore arba sudainuodavo vos keletą eilučių. Tačiau išmokdavo vis daugiau ir daugiau naujos muzikos bei dainų, Gvidas kaskart užlaikydavo jį iki vėlumos ir anksti keldavo, kad Tonijus viską suspėtų.