Dalyvaujant gausingose skirtingoms gildijoms rengiamose procesijose, berniukams tekdavo važinėti ant žemų ratuotų platformų. Dar jiems pasitaikydavo giedoti per laidotuves.
O tarp visų šitų renginių, kiekvieną laisvą valandėlę užimdavo Gvidas. Tuščias akmeninis kambarys, pratimai, ir Tonijaus balsas įgaudavo vis daugiau lankstumo bei tikslumo.
Rudens pradžioje Tonijus gavo laišką iš savo tetos Katrinos Lizani, ir apstulbo dėl to, kaip menkai šis jį tesujaudino.
Katrina rašė, jog ruošiasi atvykti į Neapolį jo aplankyti. Berniukas tuojau pat atrašė, reikalaudamas to nedaryti ir paaiškindamas, jog galutinai išsiskyręs su praeitimi bei nesusitiksiąs su ja, net jei teta pasirodysianti mieste.
Vylėsi, kad jinai daugiau neberašys; apskritai neturėjo kada apie tai svarstyti, prisiminti praeitį, leisti šiai daryti įtaką dabarčiai.
O kai tetulė vėl pažadėjo atvykti, sūnėnas mandagiai atsakė, jog, jei prireiksią, išvažiuosiąs iš Neapolio, idant išvengtų susikimo su ja.
Tada laiškai pasikeitė. Praradusi viltį susitikti, Katrina ūmai iškeitė santūrų stilių į emocionalesnį:
„ Visus be galo nuliūdino tavo išvykimas. Pasakyk, ko norėtum, ir aš tuojau pat tau atsiųsiu. Kol negavau tavojo laiško ir nepalyginau su senais tavo sąsiuviniais, netikėjau, kad esi gyvas, nors visi mane ir įtikinėjo.
Ką pageidautum apie mus sužinoti? Papasakosiu tau viską. Tavo motina sunkiai susirgo po to, kai išvykai, atsisakinėjo valgyti ir gerti, tačiau dabar jau sveiksta.
O tavo brolis, tavo mylintis brolis! Žinai, jis taip kaltina save dėl to, kad tau teko išvažiuoti, jog tik gausus nuostabių damų būrys teįstengia jį paguosti. Pastaruosius vaistus jis maišo su vynu ir vartoja didžiuliais kiekiais, tačiau visa tai netrukdo jam kas rytą dalyvauti Didžiosios tarybos posėdžiuose“.
Tonijus padėjo laišką į šalį. Paskutinieji žodžiai jį nutvilkė. „Tepraėjo taip nedaug laiko, o jis jau neištikimas Marianai! — pagalvojo vaikinas. — Ar ji apie tai žino?.. O dar ji sirgo. Ar tikrai? Ją neabejotinai apnuodijo melas, kuriuo buvo taip ilgai penima!“ Jis nežinojo, dėl ko turėtų visa tai skaityti. Vis dėlto vėl išskleidė pergamentą:
„Parašyk man, ko nori. Mano vyras nuolat gina tavo interesus Taryboje. Tavoji tremtis nesitęs amžinai. Myliu tave, brangusis mano sūnėne.“
Tik praslinkus keletui savaičių Tonijus susiruošė atsakyti. Vis kartojo sau, jog šie metai priklauso jam, o jis nenori, kad Katrina jam rašytų, nepageidauja apskritai gauti jokių laiškų iš Venecijos.
Bet sykį vakare netikėtai apėmė toks stiprus impulsas, jog sėdo ir parašė trumpą, bet mandagų atsakymą.
Paskui bemaž kas dvi savaites iš jos ateidavo po laišką, bet dažniausiai vaikinas juos sunaikindavo, idant išvengtų pagundos skaityti vėl ir vėl.
Iš Venecijos jis gavo dar vieną piniginę. Dabar pinigų turėjo daugiau, nei įstengė išleisti.
Žiemą Tonijus pardavė karietą. Niekada ja nesinaudojo ir nenorėjo pasilikti. Tiesiog manydamas, jog jeigu jau netrukus turės liesą bei ilgą kastrato kūną, turi nešvaistyti laiko ir geriau rengtis, Tonijus užsisakė daugiau prašmatnių kostiumų, nei turėjo kada nors anksčiau.
Maestro Kavala, beje, ir Gvidas, jį dėl to paerzindavo, bet vaikinas visuomet elgėsi dosniai, dalino auksą vargetoms gatvėje bei kiekvienai progai pasitaikius nupirkdavo dovanų mažajam Paolui.
Bet pinigų nesumažėjo. Karlas tuo pasirūpino. Derėjo kur nors investuoti lėšas. Tačiau nebuvo laiko.
Vis dėlto, kad ir koks užimtas buvo jo gyvenimas, pilnas įvykių bei nuolatinio triūso, Tonijus be galo nustebo, kai vieną rytą Gvidas pasakė, girdi jis dainuosiąs solo kalėdinėje oratorijoje.
Kalėdos. Jis jau ištisą pusmetį čia!
Tonijus ilgai neatsakė. Galvojo apie tai, jog kalėdinių mišių metu švento Morkaus bazilikoje pirmą kartą dainavo su Alesandru. Tuomet buvo penkerių.
Vaizduotėje išvydo gondolų virtinę, skrodžiančią lygų vandenį švento Jurgio salos pusėn. Karlas dabar turi būti ten.
Pasistengė apie tai negalvoti.
Pirmasis Domeniko pasirodymas Romoje turėjo įvykti Argentina teatre per naujametinio karnavalo atidarymą.
Ką pasakė Gvidas? Ką jis atliks — ką? Tonijus burbtelėjo miglotą atsiprašymą, o kai Gvidas pakartojo: Tonijus dainuos solo kalėdinėje oratorijoje, — papurtė galvą.
— Negaliu, — tarė. — Aš nepasirengęs.
— Kas tu toks, kad aiškintum man, ar esi pasirengęs, ar ne? — rimtai paklausė Gvidas. — Tu tikrai pasirengęs. Neversčiau tavęs dainuoti, jei nebūtum pasirengęs.
Tačiau Tonijui prieš akis vis dar mirguliavo žibintai, skrodžiantys lagūnos tamsą kalėdinės gondolų kelionės į švento Jurgio salą metu.
Ryto saulė už lango užliejo sodą ir pavertė kiekvieną pastato arką išbaigtu paveikslu, vaizduojančiu geltonos šviesos fone virpančius lapus. Tačiau Tonijus to nepastebėjo, dabar jis buvo toli — švento Morkaus katedroje. Motina šnibždėjo: „Žiūrėk, štai ten tavo tėvas!“
— Maestro, nerenkite man šio išmėginimo, — sumurmėjo, pasitelkęs visą venecijietišką auklėjimą. — Aš kol kas negaliu pasikliauti savo balsu. Jei priversite mane dainuoti solo, aš jus nuvilsiu.
Gvidas veikiau nustebo, nei supyko.
— Tonijau, argi esu tave kada nors apgaudinėjęs? Aš nustebęs. Tu pasirengęs dainuoti solo!
Tonijus neatsakė. Jis irgi nusistebėjo, nes negalėjo prisiminti, jog kada nors anksčiau Gvidas būtų vadinęs jį vardu. Vaikinas nebuvo pasirengęs jauduliui, kurį patyrė tą minutę.
Tačiau ir toliau tvirtino negalėsiąs dainuoti, tuo pat metu stengdamasis išsklaidyti švento Morkaus bazilikos atmosferą. Bet Alesandras stovėjo šalia. Ir Alesandras sakė: „Aš niekada tuo netikėjau!“
Dienai baigiantis, jautėsi visiškai nusikamavęs. Gvidas daugiau nė žodžiu neužsiminė apie būsimąjį pasirodymą, davė jam perskaityti keletą kalėdinių giesmių, tarp kurių, jis tuo nė kiek neabejojo, buvo ir tasai solo. Nuosavas balsas Tonijui atrodė nemelodingas bei grubus.
Lipdamas laiptas jautė nerimą ir dvejones. Nesinorėjo matyti Domeniko, tačiau siaura mirguliuojančios šviesos juostelė po durimis liudijo, jog jis ten. Domenikas buvo apsirengęs, pasiruošęs vakarinei išvykai.
— Aš pavargau, — ištarė Tonijus ir nusisuko, norėdamas patvirtinti šiuos žodžius visa povyza.
Neretai juodu su Domeniku spėdavo skubiai pasimylėti prieš šiam kur nors išeinant. Bet šį vakarą Tonijus negalėjo to daryti, vien ši mintis jį slėgė.
Jis žvelgė į savo rankas. Jau ir juoda konservatorijos uniforma tapo trumpa; Tonijus sąmoningai vengė žvilgtelėti į savo atspindį veidrodyje.
— Bet aš specialiai ruošiausi šiam vakarui, — paprieštaravo Domenikas. — Neprisimeni? Juk sakiau tau.
Balse girdėjosi vos juntamas drovumas. Tonijus atsisuko, norėdamas vienintelės žvakės šviesoje geriau įsižiūrėti į Domeniką. Jaunuolis pustyte išsipustė. Drabužiai grakščią jo figūrą apgaubė taip pat dailiai, kaip ir modelių, demonstruojančių prancūzišką madą graviūrose. Tonijus pirmą kartą pastebėjo, jog juodu su Domeniku tokio paties ūgio, nors pastarasis dvejais metais vyresnis. Ir dar jis pagalvojo tiesiog išsikraustysiąs iš proto, jeigu neatsikratysiąs vaikinuko.
— Aš pavargau, Domenikai, — sušnibždėjo, pykdamas ant savęs už grubumą. — Palik mane vieną...
— Bet Tonijau! — Domenikas apstulbo. — Aš jau viską suorganizavau. Aš tau sakiau. Juk iš ryto išvažiuoju. Tu negalėjai užmiršti, kad...