Jis nutilo.
Tonijus niekada nematė šio veido tokio susijaudinusio. Jaudulys teikė jam ypatingo patrauklumo, ir žvelgdamas į jį Tonijus nejučia pajuto susijaudinimą.
Staiga jis susiprotėjo, ką Domenikas mėgina jam pasakyti. Na žinoma! Juk čia paskutinioji jo naktis, nes dainininkas išvažiuoja į Romą! Pastaruoju metu visi aplinkui tik ir tekalbėjo apie jo išvykimą, ir štai tasai momentas atėjo. Maestro Kavala norėjo, kad vaikinukas nuvyktų ten anksčiau bei parepetuotų su Lorečiu. Loretis prašė maestro suteikti galimybę parašyti operą Domenikui, ir kapelmeisteris, kurio skonis gerokai pranoko talentą, sutiko.
Taigi išsiskyrimo akimirka priartėjo, o Tonijus šito nepastebėjo.
Jis tuojau pat pradėjo rengtis, veltui stengdamasis prisiminti, ką gi jam sakė Domenikas.
— Aš užsakiau mudviem numerį „Inghilterra“23 viešbutyje, — pranešė Domenikas.
Čia buvo tasai pats prabangus viešbutis, kuriame Tonijus ilsėjosi po nakties, praleistos ant kalno šlaito. Akimirksniui jis sustingo išgirdęs pavadinimą, bet paskui apsiavė ir nusikabino nuo kabliuko špagą.
— Atleisk. Nežinau, kur klajojo mano mintys, — sumurmėjo jis.
Vaikiną ėmė dar labiau deginti gėda, kai juodu įžengė į kambarį, ne į tuos pačius apartamentus, kuriuos gavo aną kartą, bet iš čia atsivėrė nuostabus jūros vaizdas, ir pro švariai išvalytus langų stiklus puikiai matėsi tobulas mėnesienos nutvieksto smėlio baltumas.
Atskirame mažame miegamajame stovėjo lova, o vakarienė buvo patiekta didžiajame kambaryje — ant balta staltiese užtiesto stalo, serviruoto sidabru.
Viskas atrodė be galo žavingai, bet Tonijus niekaip negalėjo sutelkti dėmesio į Domeniko žodžius.
O kalbėjo jis apie varžybas tarp Lorečio bei jo mokytojo, apie tai, kaip prisibijo Romos publikos, kodėl turįs važiuoti į Romą ir kodėl negalėjęs pirmiausia pasirodyti Neapolio scenoje.
— Tik pažiūrėk, ką romiečiai padarė Pergoleziui.
— Pergolezis... Pergolezis, — sušnibždėjo Tonijus. — Visur tik ir girdžiu šį vardą.
Bet čia tebuvo pokalbio iliuzija. Jo žvilgsnis slydo baltomis sienų plokštėmis, ant jų nupieštais tamsiai žaliais lapais, raudonomis ir mėlynomis gėlėmis. Miglotoje šviesoje viskas tarytum apdulkėjo, nublanko. Tačiau stangri Domeniko oda atrodė tokia švelni...
Privalėjo nupirkti jam kokią nors dovaną. Tiesiog siaubinga, kad nenupirko! Kaip dabar, velniai griebtų, pasiteisinti?
— Tu atvažiuosi! — pakartojo Domenikas.
— Ką? — nesuprato Tonijus.
Domenikas pasipiktinęs numetė peilį. Jis prikando lūpą ir tapo panašus į dailų, piktą, nuskriaustą vaiką. Pakui pažvelgė į Tonijų, lyg negalėdamas patikėti tuo, kas vyksta.
— Atvažiuosi į Romą, — pasakė. — Tu privalai atvažiuoti! Tonijau, juk tu ne iš tų studentų, kurie mokomi iš pasigailėjimo. Jeigu pasakysi maestro Mafeo turįs važiuoti, jis tau leis. Gali atvykti su grafiene! Kodėl apskritai...
— Domenikai! Aš negaliu atvažiuoti į Romą! Kodėl aš turiu važiuoti į Romą?
Dar nebaigus ištarti šių žodžių, atskiros pokalbio dalys staiga iškilo atmintyje.
Domeniko veide atsispindėjo toks skausmas, jog Tonijus negalėjo į jį žiūrėti.
— Tu tiesiog jaudiniesi be jokios priežasties, — nusprendė nuraminti berniuką Tonijus. — Tu sukelsi sensaciją!
— Aš nesijaudinu, — sušnibždėjo Domenikas. Jis nusisuko į šalį ir žvelgė kažkur į kampą. — Tonijau, aš maniau, tu norėsi ten važiuoti...
— Aš važiuočiau, jei galėčiau, bet negaliu taip imti ir išvažiuoti.
Buvo sunku matyti Domeniką tokios būklės. Berniukas atrodė be galo nelaimingas. Tonijus ranka persibraukė per plaukus. Jautė nuovargį: skaudėjo pečius, labiau už viską pasaulyje norėjo miego. Urnai perspektyva likti šiame kambaryje dar bent akimirksniui pasirodė nepakeliama.
— Domenikai, kai atsidursi Romoje, tu apie mane nebegalvosi, tikrai negalvosi, — ištarė jis. — Užmirši mane ir visus, kuriuos čia pažinojai.
Berniukas nežiūrėjo į jį. Sėdėjo įsistebeilijęs į vieną tašką, tarsi negirdėtų nė vieno Tonijaus žodžio.
— Tapsi įžymus, — tęsė Tonijus. — Dievulėliau, ką sakė „maestro? Jeigu panorėtum, galėtum važiuoti į Veneciją arba tiesiai į Londoną. Visa tai žinai ne prasčiau už mane...
Domenikas padėjo į šalį servetėlę bei pakilo nuo kėdės. Jis apėjo aplink stalą ir, Tonijui nespėjus jo sulaikyti, atsiklaupė.
— Tonijau! — šūktelėjo. — Aš noriu, kad tu vyktum drauge. Ne tik į Romą, bet ir toliau. Aš nevažiuosiu į Veneciją, jei tu nenorėsi ten važiuoti. Mudu galime keliauti į Boloniją, Milaną, o paskui į Vieną. Arba į Varšuvą, Drezdeną — nesvarbu kur, bet aš noriu, kad tu būtum drauge. Neketinau tavęs šito prašyti prieš Romą, nes mačiau, jog reikalai klostosi gerai, bet dabar, jeigu jau viskas taip pakrypo, aš... Aš neįstengiu apie tai galvoti. Bet argi... Tonijau...
— Ne. Ne, liaukis, — nutraukė Tonijus. — Tu nesuvoki, ką kalbi, ši tema neaptarinėtina. Aš negaliu mesti mokslo.
— Ne visam laikui, — įtikinėjo Domenikas. — Tik iš pradžių, galbūt pirmąjį pusmetį. Tonijau, tu turi lėšų! Jeigu būtum vargšas, bet tu niekada nepatyrei skurdo, ir tu...
— Lėšos čia niekuo dėtos! — šūktelėjo ūmai supykęs Tonijus. — Aš tiesiog nenoriu su tavimi važiuoti! Kodėl tau apskritai šovė į galvą, jog aš su tavimi važiuosiu?!
Jis tuojau pat pasigailėjo taip pasakęs. Bet jau buvo per vėlu.
Domenikas pasitraukė prie lango. Stovėjo nusisukęs, liesa jo figūrėlė krūpčiojo prieblandoje. Tonijus pajuto turįs jį paguosti.
Bet jis nesuvokė, kaip stipriai įskaudino Domeniką, kol berniukas neatsisuko ir vėl neprisiartino prie jo.
Mažas, susiraukęs Domeniko veidelis plūdo ašaromis. Jis kramtė lūpas, akys karštligiškai blizgėjo.
Tonijų apėmė neviltis.
— Nė nenutuokiau, kad tau taip manęs reikia, — pradėjo jis, bet išgąsdintas virpulio balse nutilo, galutinai sugniužęs.
Kaip galėjo šitaip nutikti.
Laikė tą berniuką tokiu stipriu, tokiu šaltakraujišku. Šaltumas sudarė tokią pat jo žavesio dalį, kaip ir daili burna, vikrios rankos, lieknas, lankstus kūnas.
Susigėdęs bei nelaimingas Tonijus pasijuto dar vienišensis nei kada nors anksčiau. Jei tik galėtų bent akimirkai apsimesti, jog myli Domeniką!
Bet tuomet, tarsi perskaitęs jo mintis, Domenikas tyliai pratarė:
— Tu manęs nemyli.
— Aš nežinojau, kad tau to reikia, — pratarė Tonijus. — Prisiekiu, nežinojau! — Pajutęs, kad pats gali pravirkti, jis supyko. Viduje prabudo žiaurumas, kuris taip dažnai prasiverždavo lovoje. — Viešpatie, — šūktelėjo jis, — kas gi mes apskritai buvome vienas kitam!
— Mes buvome meilužiai! — atsakė Domenikas pačiu tyliausiu, pačiu intymiausiu balsu.
— Nebuvome! — paprieštaravo Tonijus. — Čia tik žaidimai, kvailystės, nieko daugiau, išskyrus patį gėdingiausią...
Domenikas užsispaudė ausis rankomis, tarsi nenorėdamas girdėti...
— Ir, dėl Dievo meilės, liaukis verkti! Elgiesi kaip pats nepakenčiamiausias eunuchas!
Domenikas krūptelėjo. Kai prabilo, jo veidas buvo labai baltas.
— Kaip gali man taip sakyti? Turėtum nekęsti savęs už tai, jog taip su manimi kalbi! O Dieve, geriau tu niekada nebūtum atvažiavęs, geriau niekada nebūčiau tavęs sutikęs! Kad tu prasmegtum skradžiai! Kad sudegtum pragare...
Tonijui užgniaužė kvapą. Jis purtydamas galvą, apimtas nevilties, žvelgė į Domeniką, žingsniuojantį link durų.
Tačiau berniukas atsisuko. Net sielvartas neužtemdė tobulo jo veido žavesio. Emocijos jį nurausvino, išryškino bruožus, jis atrodė nekaltas ir nuskriaustas, tarsi mielas kūdikis, patyręs pirmąjį nusivylimą.