Pasidarė baisu.
Jis buvo vienas. Vėl girdėjo tylą. Pasaulis grįžo atgal, o jis net galvos negalėjo pakelti.
Ir tardamas sau, kad nieko nelaukia, tą akimirką jautė, jog įmanytų parpulti ant kelių bei maldauti — maldauti ko nors. Bet tuojau pat pajuto šalia esantį Gvidą, ir sunkias, stiprias mokytojo rankas, keliančias jį. Jis staigiai pakilo bei krito įkaitusiu veidu maestro ant peties. Dulkėtos garbanos kuteno odą, ir atrodė, kad visas Gvido kūnas jį supa, linguoja, visas Gvidas, net jo pirštai, tvirti bei šilti, ir ne kas kitas, o Gvidas buvo dabar šalia, Gvidas jį dabar laikė, mylėjo bei bučiavo pačiomis švelniausiomis pasaulyje lūpomis, ir juodu iš tiesų buvo drauge.
Tonijui atrodė, tarytum sapnuoja atmerktomis akimis, jis nežinojo, kur eina, tik suvokė, kad žingsniuoja su Gvidu tuščiomis šaltomis gatvėmis, pastebėjo bauginamai gražų fakelų švytėjimą ant sienų. Orą užpildė virtuvės, degančių žarijų aromatai, langų namai švytėjo įstabia geltona šviesa, o paskui vėl tapdavo tamsu, nors į akį durk, ir tamsoje, šiugždant sausiems žiemos lapams, juodviejų su Gvidu lūpos susiliedavo įnirtingais bučiniais bei glamonėmis, sklidinomis ne švelnumo, o vien tiktai alkio.
Kai pasiekė taverną, durys atsilapojo, iš vidaus skverbėsi viliojanti šiluma, ir tarp riksmų, špagų žvangėjimo bei bokalų kaukšėjimo į medinius stalus juodu prasibrovė į pačią tolimiausią ir giliausią nišą. Kažkokia moteris dainavo žemu, giliu it vargonai balsu, kalnietis piemuo grojo dūdele, visi aplink irgi dainavo.
Ant stalo krito šešėliai nuo siūbuojančių žibintų ir judančios minios. Neatitraukdamas akių nuo taip arti priešais sėdinčio Gvido, Tonijus alpėjo iš laimės. Atsišliejęs į medinę mažos nišos sieną, jis žiūrėjo mokytojui į akis, matė begalinę meilę ir palaimingai šypsojosi siurbčiodamas vyną, kuriame jautėsi aitriai rūgštus vynuogių aromatas bei medinės statinės, kurioje šis buvo laikomas, prieskonis.
Juodu gėrė, gėrė, o paskui, kai Gvidas prabilo, Tonijus bemaž nesuvokė žodžių prasmės, bet suprato, kad mokytojas žemu, dusloku balsu, bemaž kuždesiu, sklindančiu iš krūtinės ląstos gelmių, pasakojo visas paslaptis, kurių niekada niekam nedrįsdavo atskleisti, ir Tonijus vėl jautė, kaip lūpos nejučia išsitempia pražysdamos šypsena, o galvoje skambėjo tik: „Meilė, meilė, tu — mano meilė“, o paskui vieną akimirką, šioje šiltoje, triukšmingoje užeigoje, jis ištarė tuos žodžius balsu bei pamatė Gvido akyse sutviskančią liepsną. „Meilė, meilė, tu — mano meilė, ir aš ne vienas, ne, ne vienas, bent trumpam. 8
Dabar juodu kasnakt mylėjosi, apimti nepasotinamo alkio, gyvuliško žiaurumo ir svaiginančio, nenusakomo, viską, apibendrinančio švelnumo po sueities. Užmigdavo apsikabinę vienas kitą rankomis bei kojomis, tarsi kūnas būtų barjeras, kurį reikia sugriauti tokiu glaudžiu apsikabinimu, o nubudę vėl aistringai, godžiai bučiuodavosi ir keldavosi prieš aušrą, genami vienintelės minties — greičiu pradėti pamoką Gvido klasėje.
Pačios pamokos irgi pasikeitė. Jos netapo mažiau varginančios, o Gvido karštakošiškumas nesumažėjo, jis išliko toks pat rūstus Tonijaus klaidoms. Tačiau pamokas nuspalvino naujas mokytojo ir mokinio artumas, jų domėjimasis vienas kitu.
Tuomet, to beprotiško monologo metu, išsiliejęs žodžių bei emocijų srautu, Tonijus pažadėjo išsiskleisiąs Gvido akivaizdoje. Bet dabar jis suvokė, jog visuomet buvo šalia jo išsiskleidęs, bent jau muzikos srityje, ir ne jis atsiskleidė Gvido akyse, o Gvidas — jo. Maestro pirmą kartą įsitikino, kad Tonijus nekvailas, ir pamažu patikėjo jam savo nepermaldaujamų praktinių užsiėmimų pagrindą sudarančius principus.
Iš tiesų šis polinkis kalbėti, kalbėti ir kalbėti nebuvo Gvidui naujiena, tačiau operoje arba per ilgus pasivaikščiojimus pajūriu, į kuriuos jie ir anksčiau leisdavosi po teatro, pokalbio tema neišvengiamai tapdavo kiti dainininkai. Taip susidarė distancijos tarp mokinio bei mokytojo regimybė ir netgi šioks toks santykių šaltumas, kur visas Gvido įkarštis nukrypdavo į kitą muziką, į kitus žmones.
O dabar Gvidas kalbėdavo apie muziką, kuri juodu jungė, ir pirmosiomis pačios godžiausios bei karščiausios meilės savaitėmis atrodė, jog pokalbiai jam buvo netgi svarbesni už aistringas glamones.
Nebuvo nė vieno vakaro, kad juodu neišvažiuotų iš konservatorijos. Pasisamdę karietą arba vykdavo jūros pakrantėn, arba susirasdavo mieste kokią nors ramią taverną, kur galėdavo kalbėtis ir kalbėtis karštai kuždėdamiesi, kol tam tikras vyno skonis burnose bei lengvumas galvose leisdavo suprasti, jog metas namo.
Dabar jie nebevakarieniaudavo konservatorijoje. Susiėmę už rankų klaidžiojo po tamsias gatves ir susiradę tarpdurį arba kelis medžius, po kuriais galėjo pasislėpti, liesdavo vienas kitą, priglusdavo vienas prie kito, mėgaudamiesi pavojumi, pamesdami galvas nuo pačios nakties, šiugždesių, netikėtai iš niekur išnyrančių įkalnėn dundančių karietų, kurių geltoni spinduliai išplėšdavo juos iš tamsos.
Bet galų gale atsidūrę Via Toledo, jie išsirinkdavo vieną iš geriausių tavernų, kadangi turėjo pakankamai pinigų, žvangančių Tonijaus kišenėse, ir netrukus jau ragaudavo kepsnio arba šviežios žuvies, užsigerdami abiejų mėgstamu vynu, „Lagrima Kristi“, ir kalbėjosi, kalbėjosi...
Gvidas vardijo Tonijui vardus senųjų meistrų, sukūrusių pratimus, kuriuos šis studijavo, ir aiškino, kuo nuo pastarųjų skiriasi jo paties parašytos vokalizės.
Tačiau didžiausią malonumą Tonijui teikė galimybė užduoti Gvidui bet kokį klausimą ir tuojau pat gauti atsakymą. Ar Gvidui teko matyti Alesandrą Skarlatį? Taip, žinoma, matė jį vaikystėje, be to, maestro Kavala dažnai veždavosi jį į švento Bartolomėjaus teatrą, ir jis stebėjo, kaip maestro Skarlatis dirigavo atliekant savo kūrinius.
Anot Gvido, būtent Skarlatis atnešė į Neapolį didybę. Anais laikais ieškoti naujų operų visi vykdavo į Veneciją arba Romą. Bet dabar operos sostine tapo Neapolis ir, kuo galėjo įsitikinti pats Tonijus, ne kur kitur, o į Neapolį atvykdavo mokytis užsienio studentai.
— Bet opera nuolatos kinta, — kalbėjo Gvidas. — Ilgi nuobodūs rečitatyvai, pateikiantys duomenis, kuriuos turi žinoti publika, darosi vis gyvesni, priešingai nei varginantys interliudai tarp arijų. Komiškai operai, ko gero, priklauso ateitis. Žmonėms norisi klausytis operos gimtąja kalba, o ne tik klasikine italų. Be to, operose atsiranda vis daugiau rečitatyvų su orkestru, nors anksčiau didžioji jų dalis būdavo atliekama be muzikinio akompanimento.
Bet visuomet tenka galvoti apie tai, ko nori žmonės, ir nesvarbu, kokie ilgi bei nuobodūs bus interliudai, žmonės juos pakęs vardan gražių arijų, ir tai niekada nepasikeis.
Nes arijos — tai pati operos esmė: gražus dainavimas. Nei smuikas, nei klavesinas niekada žmogaus nepaveiks taip, kaip vokalisto balsas.
Bent jau tuo metu ir pats Gvidas tuo tikėjo.
Kartais vakarais, kai nusibosdavo sėdėti tavernose, juodu patraukdavo į viena kitą vejančias puotas, pirmenybę teikdami rengiamoms grafienės Lamberti, žinomos meno globėjos. Bet ir ten begalinis jų dialogas nenutrūkdavo.
Paprastai juodu susirasdavo kokią nors nuošalią svetainę, pasistatydavo ant klavesino arba naujo fortepijono žvakides, Gvidas grodavo, pirštais skrajodamas viršum klavišų, o paskui įsitaisydavo ant aukštos kušetės bei atsakinėdavo į Tonijaus klausimus arba pats imdavo ką nors pasakoti.
Tokiomis akimirkomis maestro akys nušvisdavo nepaprastu palaimingu įkarščiu, nugludinančiu veido bruožus, suteikiančiu daugiau švelnumo. Ir negalėjai patikėti, kad šis žmogus kartais tampa žiaurus bei nepakenčiamas.