„Taip, Domeniką, — pagalvojo. — Ir savo senąjį antrininką iš Venecijos, Treskių namų šeimininką, besišypsantį iš už nugaros bei matantį, kokie mes tapome skirtingi užaugę.“
Jis pasijuto esąs lengvas, besvoris, kažin kokia bevardė būtybė, nepaisant visų vardų, kokiais kadaise kiti jį vadino, tarsi ką tik išsiritęs iš kiauto — to berniuko, kuriuo anksčiau buvo.
— Taip, — tuo metu kalbėjo Gvidas. — Tu daugeliu atžvilgiu tapsi panašus į Domeniką.
Tonijui nepavyko nuslėpti baimės bei priešiškumo; tai pajutęs Gvidas palietė mokinio ranką. Tačiau Karlo pavidalas jau nesitraukė iš galvos — miglotas prisiminimas tos akimirkos, kai prispaudė skruostą prie grubaus, dygaus smakro ir išgirdo atodūsį, kimų, prislopintą, dvelkiantį liūdesiu, nuovargiu bei neišvengiama, Dievo suteikta vyro jėga.
— Domenikas buvo gražus, — burbtelėjo Gvidas. — Nors vyriškos jėgos irgi turėjo.
— Domenikas? — nusistebėjo Tonijus. — Vyriškos jėgos? Juk jis — tikra Kirkė!
Taip pasakęs pagalvojo niekada neužmiršiąs Domeniko glamonių, ir netgi dabar jautė gėdą dėl ankstesnės aistros.
Ir vėl vaizduotėje sušmėžavo Karlo pavidalas. Atrodė, tarytum Karlas įžengė į šį kambarį bei sutrikdė judviejų su Gvidu ryšį, kurį taip brangino. Rodos, girdėjo Karlo juoką, aidintį koridoriais. Jis pažvelgė į maestro, ir širdį užplūdo meilė, o dirstelėjęs žemyn pamatė, kad Gvidas vis dar jį glosto. Domenikas. Jėga. Gvidas irgi juokėsi, švelniai juokėsi.
— Gal Domenikas ir buvo Kirkė lovoje, — kalbėjo Gvidas. — Deja, turiu patikėti tavo žodžiais. Bet Domenikui dainuojant pajusdavai kitokią galią, kurią jo grožis pabrėždavo ne mažiau nei balsas. Netgi moteriškai apsirengęs bei susišukavęs jis išlikdavo stiprus, plieninis, ir kiti jo bijodavo. O, tau reikėjo pamatyti jo dainavimo besiklausančių vyrų bei moterų veidus. Svarbi ne poza, ne plaukai ant krūtinės, o toji galybė. Ji sklinda iš vidaus, ir Domenikas ją turėjo. Domenikas nebijojo nei Dievo, nei velnio. O tu, mano mažyli, dar nė nepradėjai suprasti, koks gali būti kastratas.
— Aš noriu suprasti, — sušnibždėjo Tonijus. — Bet aš niekada nemačiau Domeniko tokio. Įžvelgiau jame silfą, o kartais galbūt netgi angelą, — Tonijus patylėjo. — O gal tiktai kastratą! — prisipažino.
Bet Gvidas nė kiek neįsižeidė.
Rodos, maestro susimąstė.
— Kastratą! — sušnibždėjo. — Įžvelgei jame tik tai, kuo lemta tapti tau. O jis regėjo tavyje savąjį grožio ir jėgos tipą. Jis visuomet bendraudavo su panašiais į save. Bet pastaruosius dvejus metus jį be galo kamavo vienatvė...
— Vienatvė? — nusistebėjo Tonijus.
Jis niekada neužmirš, kaip įskaudino Domeniką, nors pats berniukas tikriausiai jau užmiršo.
— Taip, jis jautėsi labai vienišas, — patvirtino Gvidas. — Nes buvo geresnis už visus aplinkinius, o čia pati blogiausia vienatvės rūšis. Kur jis bepažvelgtų, visur matė pavydą bei baimę. O paskui pasirodei tu, ir jis tave pamilo. Štai kodėl Lorencas iš tavęs tyčiojosi. Juk Lorencas mylėjo Domeniką, o tas nekreipė į jį dėmesio.
Tonijus visai sugniužo. Žvelgė į priešais gulinčias kortas, ir atrodė, jog ir karalius, ir dama stebeilija piktomis akimis. Damos akys buvo bizantiškai įkypos, o plaukai juodi. Be abejo, ji buvo pikų dama.
— Bet nesijaudink dėl Domeniko, — nuramino Gvidas. — Jeigu tu jį ir įžeidei, kaip pats sakai, tik suteikei berniukui nepaprastai vertingą pamoką. Nes esi panašus į jį tiktai savo elegancija. Tavo tokie pat smulkūs kaulai ir tokie pat plaukai, kurie labai patinka moterims. Bet apskritai esi už jį gerokai stambesnis. Tu užaugsi kur kas aukštesnis, o tavo veido bruožai... išties nepaprasti, nes jie... — Gvidas kiek sumišo, nenuleisdamas akių nuo Tonijaus ir judindamas lūpas. — Jie visai nežymiai skiriasi nuo bruožų, būdingų daugeliui vyrų. Stovėdamas scenoje tu akinsi lyg šviesos šaltinis. Visi šalia tavęs taps nepastebimi, net Domenikas, trapusis tavo šešėlis, jei kartais atsidurtų greta.
Tonijus tylėjo tol, kol juodu sugrįžo į konservatoriją ir įėjo į Gvido kambarius, čionykštėje aplinkoje atrodančius prabangiai, nors išties apstatytus gan skurdžiai.
Didžiulę lovą žiemos metu dengė paprastos tamsios užuolaidos. Tonijus įsitaisė ant užtiesalo ir ištiesė kojas, atsišliejęs į galvūgalio lentą. Tuo metu Gvidas uždegė žvakes, stovinčias ant klavesino, o tai reiškė, jog į lovą juodu atsiguls dar negreit.
— Ar aš užaugsiu labai aukštas? — tyliai paklausė Tonijus.
— Niekas nežino. Priklauso nuo to, kokio ūgio turėjai tapti iš prigimties. Bet dabar augi sparčiai.
Tonijus pajuto, kaip burna prisipildė tulžies, rodės, tuoj supykins. Jis privalėjo užduoti tuos klausimus dabar arba niekada, juk taip ilgai svajojo juos ištarti garsiai, balsu, bent jau atsigręžęs į riaumojančią jūrą.
— Kas dar man nutiks?
Gvidas atsisuko. „Įdomu, — pagalvojo Tonijus, — ar jis prisimena tą naktį Romoje, mažame sodelyje, kai aš dusdamas, iš tiesų dusdamas, tarsi merdėdamas, ištiesiau rankas į jį ir į tą statulą, kuri švytėjo mėnesienoje balta šviesa.
— Kas man nutiks? — sušnibždėjo dar kartą. — Visam kūnui. Jūs žinote.
Gvidas atrodė abejingas. Tamsus jo siluetas užstojo žvakidę, taigi maestro veido nesimatė.
— Tu augsi toliau. Tavo rankos ir kojos pailgės, tačiau kiek, vėlgi niekas nežino. Bet įsidėmėk, jog tau jos visuomet atrodys normalios. Ir būtent kaulų lankstumo dėka tavo balsas įgauna ypatingą jėgą. Kiekvieną mokymosi dieną didėja tavo plaučių tūris, o plaučiams augti leidžia elastingi kaulai. Taigi labai greitai aukštutiniame registre įgausi tokią galią, kokia nepasiekiama nė vienai moteriai. Tarp kitko, ir nė vienam berniukui. Ir nė vienam kitam vyrui. Bet ilgos tavo rankos kybos nutįsusios išilgai kūno, o pėdos susiplos. Ir tu niekada neturėsi įprasto vyriško raumenyno.
Išgirdęs visa tai, Tonijus staigiai nusisuko, o Gvidas tuojau pat jį apkabino.
— Užmiršk! — patarė jis. — Taip, taip, aš suprantu, ką kalbu. Užmiršk tuos dalykus. Nes kaskart, kai dėl to kankinsies, tai reikš, jog vis dar nesusitaikei su neišvengiamybe. Suprask, kur slypi tavoji galia.
Tonijus linktelėjo — karčiai, pašaipiai.
— O taip!
— Bet aš turiu išdėstyti tau dar vieną pamoką, — tęsė Gvidas. — Ji tau reikalinga labiausiai.
Tonijus linktelėjo, nežymiai šyptelėdamas.
— Ką gi, dėstykite!
— Tu nusigręžei nuo moterų, o tai nėra gerai.
Tonijus vos neužduso iš pykčio, norėjo paprieštarauti, bet Gvidas švelniai pabučiavo jį į kaktą.
— Ten, Venecijoje, turėjai merginą. Slėpdavaisi su ja gondoloje, kai dainininkai išsivaikščiodavo po namus. Aš tave stebėjau. Taip elgdavaisi kiekvieną naktį.
— Apie tai geriau užmiršti, — vėl nusišypsojo Tonijus jusdamas, jog veidą išmušė karštis.
— Ne, klysti. Niekada šito neužmiršk. Puoselėk šį prisiminimą, o kai tavyje įsižiebs ugnis — nesvarbu kada, nesvarbu kur — vos tik pasitaikys palanki proga, pakartok šį ritualą, privalai jį pakartoti. Galbūt liepsną sukels kitas vyras ar kitas kastratas, nesvarbu kas, išnaudok ją, nešvaistyk vėjais, neleisk tuščiai sudegti. Išnaudok garbingai ir neprarasdamas sveiko proto, bet nenusisuk nuo šito nei iš meilės man, nei iš meilės muzikai, nepasiduok abejingumui. Kaskart įsiklausyk į savo norus.
— Kodėl man tai sakote?
— Todėl, kad mes niekada nežinome, kada geismas mus apleis. Vyrai niekada nepraranda geismo, tačiau mums yra kitaip.