— Nuostabu! — šūktelėjo jis. — O man atrodė, kad jūs pernelyg sparčiai judate į priekį!
Paskui Tonijus pamatė Gvidą, ir mokytojo laimė atrodė tokia apčiuopiama, jog Tonijui užgniaužė kvapą. Kai grafienė Lamberti apkabinusi maestro nuėjo šalin, šis atsisuko į Tonijų bei švelniai nukreipdamas koridoriumi ketino pabučiuoti, bet apdairiai persigalvojo.
— Kas gi tau nutiko ten, viršuje? Maniau nebepradėsi. Tu mane išgąsdinai!
— Bet aš pradėjau. Ir pradėjau laiku, — pasakė Tonijus. — Nepykite ant manęs.
— Nepykti? — Gvidas nusijuokė. — Argi aš atrodau piktas? — jis impulsyviai pabučiavo Tonijų ir paleido. — Tu tikras stebuklas, — sušnibždėjo.
Paskutiniesiems svečiams išėjus bei užsivėrus laukujėms durims, Tonijus pastebėjo maestro Kavalą, besikalbantį su kažkokiu senjoru.
Gvidas jau atrakino savo duris, bet Tonijus žinojo nenueisiąs, kol neišgirsiąs to, ką turėjo pasakyti maestro.
Bet kai kapelmeisteris pasisuko ir nukreipė svečią jų pusėn, Tonijus patyrė sukrėtimą. Jis išsyk suprato regįs venecijietį, bet vargiai būtų įstengęs paaiškinti, iš kur sužinojo.
O paskui, kai nusisukti jau buvo per vėlu, pamatė, jog atvykėlis — šviesiaplaukis, tvirto sudėjimo jaunuolis — ne kas kitas, o vyriausias Katrinos sūnus Džakomas Lizanis.
Katrina jį išdavė! Pati neatvažiavo, bet atsiuntė šitą tipą! Nepaisant to, kad Tonijui norėjosi pabėgti, jis išsyk suprato, jog Džakomas jaučiasi taip pat nejaukiai, kaip ir jis pats. Jaunuolio skruostai liepsnojo, šviesiai mėlynos akys žvelgė žemyn.
Kaip jis pasikeitė, šis Tonijaus pažinotas nerangus paauglys, karštakošis Padujos universiteto studentas, nuolat besikuždantis ir kikenantis su savo broliu bei baksnojantis alkūne pastarajam į šonkaulius.
Dabar jo veidą ir kaklą dengė vos pastebimi šeriai. Jis žemai, ceremoningai nusilenkė Tonijui. Atrodo, atsakomybės svoris gerokai slėgė vyruką.
Maestro pristatė svečią. Išvengti bendravimo tapo nebeįmanoma. Džakomas pažvelgė Tonijui tiesiai į akis, o paskui skubiai nusuko žvilgsnį.
„Nejaugi aš jam toks pasibjaurėtinas?“ — šaltai pagalvojo Tonijus. Tačiau visi mėginimai įsivaizduoti save pusbrolio akimis pamažu virto nesąmoningu, iracionaliu priešiškumu. Vis dėlto jis negalėjo nesižavėti, kokį darbą atliko gamta, keisdama šį bręstantį vyrą, darbą, kurio vaisių jam nelemta pamatyti žvelgiant į gausybę studentų, dabar tapusių vienintele tikra jo šeima.
— Markai Antonijau, — pradėjo Džakomas. — Tavo brolis Karlas atsiuntė mane susitikti su tavimi.
Maestro Kavala nuėjo. Gvidas irgi pasitraukė į šalį ir atsistojo jaunuoliui už nugaros, nenuleisdamas akių nuo Tonijaus.
O Tonijus, pirmą kartą po ilgos pertraukos išgirdęs pažįstamą Venecijos dialektą, turėjo mintyse atskirti Džakomo žodžių prasmę nuo gilaus vyriško balso tembro, kuris tą sekundę jį paveikė bemaž magiškai. Koks nuostabus buvo šis dialektas, panašus į paauksuotas čionykštes sienas ir raitytus ornamentus! Žemą, lėtą Džakomo balsą, rodos, sudarė dešimtys harmoningų garsų, o kiekvienas žodis veikė Tonijų taip, tarytum gerklę spaustų maža kūdikio rankutė.
— Jis dėl tavęs nerimauja, — tęsė Džakomas. — Karlą pasiekė gandai, jog čionai patekai į bėdą, kad vos atvykęs įsigijai mirtiną priešą tarp studentų ir kad tasai studentas tave užpuolė, o tau teko gintis.
Džakomas suraukė antakius, parodydamas didį susirūpinimą, o jo tone suskambo globėjiškumas, kuris turėjo nuslėpti sumišimą. „Koks jisai dar berniūkštis!“ — pagalvojo Tonijus, tarsi pats būtų jau senis.
Paskui susidarė nejauki pauzė. Ir Tonijus pamatė staigų, akivaizdų perspėjimą Gvido veide. Signalą: „Pavojus“.
— Tavo brolis labai nerimauja, kad esi čia nesaugus, Markai Antonijau, — tęsė Džakomas. — Tu nepranešei apie įvykį mano motinai ir...
„Taip, pavojus, — pagalvojo Tonijus, — mano širdžiai ir sielai“. Pirmą kartą nuo pokalbio pradžios Džakomas žiūrėjo jam tiesiai į akis.
Ir vienu neapčiuopiamu momentu Tonijus suvokė šio pašnekesio esmę, suprato, apie ką iš tiesų šnekama, ko iš jo norima. „Nerimauja dėl mano saugumo!“ O šitas kvailas jaunikaitis nė nesuprato tikrosios savo misijos esmės!
— Jeigu tau grės pavojus, Markai Antonijau, privalai pranešti mums...
— Jokio pavojaus, — pertraukė pusbrolį Tonijus. Savo balso šaltis apstulbino jį patį, tačiau pratęsė: — Nė kalbos negali būti apie pavojų, — tarė bemaž paniekinamai, ir žodžiai skambėjo taip valdingai, jog pusbrolis net šiek tiek atšlijo. — Viskas susiklostė ganėtinai kvailai, tačiau aš nepajėgiau užkirsti kelio nelaimei. Perduok mano broliui, kad nesijaudintų dėl niekų ir kad visiškai bereikalingai rūpinosi bei išlaidavo siųsdamas tave čionai.
Jis pamatė, kaip atokiau šešėlyje stovintis Gvidas ėmė įnirtingai purtyti galvą.
Bet Tonijus jau tvirtai suėmė pusbrolį už rankos, apgręžė ir nusivedė link laukujų durų.
Džakomas, rodos, neįsižeidė, tik nustebo. Jis žvelgė į Tonijų kupinas šiek tiek užmaskuoto susižavėjimo, o kai prabilo, balse suskambo beveik palengvėjimas:
— Vadinasi, tu patenkintas, kad esi čia, Tonijau? — paklausė giminaitis.
— Nepaprastai patenkintas, — trumpai šyptelėjo Tonijus, toliau vesdamas Džakomą koridoriumi. — Ir savo motinai turi pasakyti, jog ji irgi dėl nieko nesijaudintų.
— Bet tasai chuliganas, kuris tave užpuolė...
— Tasai chuliganas, kaip kad tu jį pavadinai, — atsiliepė Tonijus, — dabar stovi už mudu kur kas rūstesnio teisėjo akivaizdoje. Pasimelsk už jį per mišias. Dabar Kalėdų rytas, vargu ar norėsi praleisti jį čia.
Prie durų Džakomas sustojo. Jam viskas vyko pernelyg greitai. Kad ir kaip jis dvejojo, neįstengė susiturėti ir skubiai, bemaž godžiai, nužvelgė Tonijų visą. O paskui šyptelėjo — trumpai, bet labai šiltai.
— Kaip malonu įsitikinti, kad tau viskas gerai, — prisipažino jis.
Akimirksnį pasirodė, tarytum svečias nori dar kažką pasakyti, bet, matyt, apsigalvojo ir įsistebeilijo į grindis. Jis tarsi sumažėjo, pavirto lygiai tokiu pat paaugliu, koks kadaise buvo Venecijoje, o Tonijus ūmai suprato, nors ir neparodė savo emocijų, kad pusbrolis jį myli ir iš tiesų dėl jo jaudinasi.
— Tu visuomet buvai nepaprastas žmogus, Tonijau, — bemaž pašnibždomis ištarė Džakomas bei neryžtingai pakėlė akis.
— Ką turi omenyje, Džakomai? — paklausė Tonijus bemaž nuvargusiu balsu, tarsi neštų sunkią naštą. Tuo metu jo balse nesijautė nė kruopelytės grubumo.
— Tu buvai... tu visuomet buvai mažas vyras, — reikšmingai atsakė Džakomas, ir Tonijus, supratęs, ką jis norėjo pasakyti, nusišypsojo. — Visada atrodė, kad tu augi pernelyg greitai, lyg būtum vyresnis už mus visus.
— Aš ne itin daug žinojau apie vaikus, — nusišypsojo Tonijus. Pamatęs netikėtą pusbrolio sutrikimą, nebevystė šios temos. — Vadinasi, tu džiaugiesi įsitikinęs, kad aš pernelyg nesikankinu toli nuo namų?
— Taip, labai, labai džiaugiuosi! — atsakė Džakomas.
Kai jie dar sykį pažvelgė vienas kitam į akis, jau nei vienas, nei kitas nenusuko žvilgsnio. Tyla užsitęsė. Blausioje, virpančioje žvakidžių šviesoje jų šešėliai čia pailgėdavo, čia sutrumpėdavo.
— Iki pasimatymo, Džakomai, — švelniai ištarė Tonijus ir tvirtai apkabino pusbrolį.
Akimirksnį Džakomas žiūrėjo į jį, paskui kyštelėjo ranką į vidinę aksominio surduto kišenę tardamas:
— Bet juk aš turiu tau laišką, Tonijau! Vos neužmiršau. Mama būtų klaikiai supykusi! — jis įdavė laišką Tonijui. — Ir dar... Kaip tu dainavai, — pradėjo jis. — Ten, koplyčioje. Ak, jei mokėčiau muzikos kalbą, galėčiau tau paaiškinti, kaip skambėjo giesmė.