— Muzikos kalba — tai tik garsai, Džakomai, — atsakė Tonijus.
Ir nė trupučio nedvejodami juodu apsikabino.
Juodviem įėjus į kambarį, Gvidas uždegė žvakes. Paskui jie ilgai stovėjo spausdami vienas kitą glėbyje.
Tačiau laiškas svilino Tonijui ranką. Todėl jis išsivadavo ir atsisėdo prie stalo. Gvidas žvelgė nustebęs, o kartu mažumėlę susierzinęs.
— Žinau, žinau, ką nori pasakyti, — sušnibždėjo Tonijus, atplėšdamas pergamentinį voką, paženklintą Katrinos antspaudu.
— Žinai? — užsipuolė Gvidas, bet, nors balse skambėjo apmaudas, jis švelniai pabučiavo Tonijų į galvą. — Tavo brolis atsiuntė jį čionai išsiaiškinti, ar palaužta tavoji dvasia! — sušnibždėjo mokytojas. — Nejaugi nė porai minučių negalėjai apsimesti kukliu, užguitu studentėliu?
— Kukliu, užguitu eunuchu, — atsakė Tonijus. — Juk tai turėjote omenyje! Tačiau aš nevaidinsiu šio vaidmens, niekam! Negaliu! Taigi tegul jis keliauja į Veneciją ir sako mano broliui, ką tik nori. Dieve mano, juk jis girdėjo, kaip dainuoju! Juk matė uolų studentėlį, klusnų kastratą. Argi to nepakanka?
Laiškas išskydo jam prieš akis. O gal apšvietimas buvo pernelyg blausus? Jis tūkstančius kartų prisiekinėjo sau nesakysiąs šito nė vienai gyvai būtybei, net dvasininkui išpažinties metu, ničniekam! Bet juk būtų tikras avigalvis, jei manytų, kad Gvidas nieko nesuprato. Ranka prilaikydamas ant stalo išskleistą pergamentą, Tonijus sėdėjo išoriškai ramus, bet kartu negalėjo nejausti slegiančių žodžių, kurių Gvidas, pamažu vaikštinėjantis po kambarį pirmyn bei atgal, taip ir neištarė.
Baigęs skaityti, Tonijus ištisą amžinybę sėdėjo nejudėdamas.
Paskui perskaitė laišką dar kartą. O tada prikišo prie žvakės liepsnos ir žiūrėjo, kaip įsidega ugnis, kaip pergamentas traškėdamas riečiasi bei virsta pelenais.
Gvidas tylėdamas jį stebėjo.
Pažįstama kambario aplinka dabar Tonijui atrodė visiškai svetima. Visi jausmai ir emocijos jį apleido. Jautėsi esąs menkysta tarp menkystų. Žvelgė į Gvidą taip, lyg nežinotų, kas šis žmogus, nors ką tik su juo ginčijosi, nors ant lūpų vis dar jautė Gvido bučinio skonį.
Vaikinas nusisuko suprasdamas, kokį įspūdį jo mina daro Gvidui. Bet dabar Tonijus žvelgė į veidą savo broliui. „Ne, tėvui“, — pagalvojo akimirksniui šyptelėdamas. Tėvas, brolis, o už viso to — aklinos tamsos bedugnė, tiesiog gyvenimo pabaiga.
O juk buvo Kalėdų rytas, ir varpų skambesys ritosi per visą Neapolį. Nuostabūs garsai skverbėsi per sienas lyg pulso ritmas. Bet vis tiek Tonijus nebegalėjo nei jausti, nei jaudintis. Nebenorėjo nieko, nebent to, kad šis gyvenimo periodas pasiektų neišvengiamą pabaigą.
Kodėl leido sau užmiršti jo laukiantį kerštą? Kaip įsigudrino gyventi taip, kaip gyvena kiti — jausti alkį, troškulį, meilės aistrą?
Gvidas įpylė vyno. Įdavė taurę Tonijui į dešinę ranką. Vynuogių aromatas pasklido po kambarį, ir Tonijus, atsirėmęs į kėdės atlošą, pažvairavo į pelenais virtusį laišką, į maistą, kuris gulėjo neliestas sidabriniame dubenyje it koks muliažas.
Jisai ją vedė.
Vedė ją! Štai ką pranešė laiškas.
Mandagus, paprastas, ne ką tesiskiriantis nuo oficialaus pranešimo. Jisai ją vedė! Tonijus skaudžiai sukando dantis, akyse aptemo, jis nieko aplinkui nematė. „Vedė savo tėvo žmoną, vedė savo pavainikio sūnaus motiną, vedė ją dožo, Tarybos, visų kilmingų Venecijos ponų ir damų akivaizdoje! Jis ją vedė! Ir dabar ims leisti į pasaulį tvirtus sūnus, mažus mano brolius!“ Tuos Džakomus, tuos brolius, amžinai nepasiekiamus brolius, tarsi pati brolybės idėja tebūtų fikcija. Tarytum ją sudarytų kiti — kiti, susikibę už rankų. Stebuklinga iliuzija!
— Tonijau, kad ir kas ten parašyta, išmesk iš galvos, — pasigirdo už nugaros švelnus, neįkyrus Gvido balsas. — Išmesk iš galvos juos visus. Jie pasirengę atkakti iš už devynių jūrų ir tave nugalabyti. Neleisk jiems.
— Ar tu mano brolis? — sukuždėjo Tonijus. — Pasakyk, — jis paėmė Gvidą už rankos, — tu mano brolis?
Išgirdęs nepaprastai jausmingai ištartus tokius žodžius, Gvidas įstengė tik sumišęs linktelėti:
— Taip.
Tonijus atsistojęs prisitraukė Gvidą, delnu uždengdamas jam lūpas, tarsi sakydamas: „Tylėk, tylėk!“ taip, kaip paskutiniąją naktį pasielgė ji, užspausdama delnu Karlo lūpas valgomajame. Bet Gvidas vis dėlto stengėsi prabilti.
— Užmiršk, užmiršk juos dabar pat.
— Taip, valandai, — atsakė Tonijus. — Dienai, savaitei. Kaip aš to norėčiau, — sušnibždėjo jis.
Bet vis tiek regėjo ją — gulinčią pradvokusiame, tamsiame miegamajame, miegančią girtu miegu, vaškiniu veidu, panašiu į mirties kaukę, nežmoniškai dejuojančią. O paskui įsivaizdavo namus Venecijoje — visas sales, kambarius, didžiulę svetainę — nutviekstus šviesos, pilnus žmonių, tokius, apie kokius visuomet svajojo, ir motina glūdėjo jo glėbyje, nes jis ją išgelbėjo! „Jis tave iškastravo, kad išgelbėtų ją. Dabar ji nebėra pasmerkta, pasmerktas tu, tu atsidūrei tamsiame kambaryje, iš kur nėra išėjimo, o ji iš to kambario išėjo!“
— Ak, jei tik galėčiau ištraukti tą skausmą iš tavo galvos, — kaip niekad švelniai pratarė Gvidas, spausdamas rankomis Tonijaus smilkinius. — Jei tik galėčiau jį iš ten iškrapštyti...
— Bet tu gali, gali, ko neįstengtų niekas kitas, — atsakė Tonijus.
Jie susituokė.
Susituokė. „O mažoji Frančeska Lizani prisispaudusi prie vienuolyno grotų žiūri į mane. Mano sužadėtinė, mano nuotaka.“ Susituokė. Jis pamatė motiną prie tualetinio stalelio, kuri žvelgdama į jį iš apačios į viršų netikėtai atmeta juodų plaukų kupetą ir nusijuokia.
„Ar jinai šoka, ar dainuoja, ar segi perlų vėrinį? O prie ilgo pietų stalo tikriausiai sėdi daugybė žmonių? Ar ji dabar turi kavalierių? Ir kas, jos manymu, nutiko jos sūnui? Kuo ji tiki?“
Jis pabučiavo praviras Gvido lūpas lėtai, jausmingai. Paskui suspaudė mokytojo rankas, paleido jas ir atsitraukė. „Niekada, — pagalvojo, — tu niekada nesužinosi, kas nutiko, ir kas turi nutikti, ir koks trumpas tas laikas, kurį mudu praleisime drauge, trumpa akimirka, kuri ir yra gyvenimas.“
Auštant jis nubudo bei parašė Katrinai atsakymą.
„Mano tėvo sandėliuose pirmame mūsų namo aukšte buvo keletas senų, bet vis dar puikių špagų. Prašau, pasiteiraukite mano brolio, ar galėčiau gauti tuos ginklus ir ar jis gali juos man atsiųsti bet kuriuo jam patogiu laiku. Jeigu jis panorėtų atsiųsti man kokią nors špagą, kuri priklausė mūsų tėvui, aš būčiau jam be galo dėkingas.“
Pasirašęs po laišku ir užantspaudavęs jį, berniukas atsisėdo prie lango bei ėmė stebėti, kaip ryto šviesa pamažu užlieja mažą kiemelį. Stebėjo nediduką, nebylų spektaklį, visuomet apgaubiantį Tonijų begaline ramybe. Iš pradžių po arkomis pasirodė tik neryškūs medžių siluetai, paskui įsiplieskė šviesos dėmės, ir galėjai įžiūrėti atskiras šakeles bei lapus. Paskiausiai atsirado spalva. Taip atėjo rytas, namas pradėjo kvėpuoti, vibruoti kaip gigantiškas instrumentas, skleidžiantis garsą didžiulės bažnyčios vargonų vamzdžiais.
Skausmas pasitraukė.
Sumaištis atslūgo. Jis žvelgė į glotnų it kaukė miegančio Gvido veidą ir netikėtai pusbalsiu uždaigavęs himną, kurį vakare atliko koplyčioje, pagalvojo: „Tu padovanojai man mažą dovanėlę, Džakomai. Kol neapsilankei, aš nė nežinojau, kaip stipriai myliu visa tai.“ 10
Domenikas Romoje sukėlė sensaciją, o štai Loretį publika nušvilpė ir iškritikavo, o ypač abatai — dvasininkai, visuomet užimantys pirmąsias vietas Romos operos teatre — apkaltino jį daug ką pavogus iš savojo dievaičio, kompozitoriaus Marčeskos! Todėl vykstant spektakliui jie šaukė: „Bravo, Marčeska! U-u-u, Loretis!“ — ir nutildavo tik tada, kai dainuodavo Domenikas.