Tokiomis aplinkybėmis kiekvienas prarastų pusiausvyrą, taigi Loretis sugrįžo į Neapolį, prisiekęs nė kojos nebekelti į Amžinąjį miestą.
Paskui Domenikas pagal susitarimą išvyko į vieno Vokietijos monarcho rūmus. Berniukai konservatorijoje juokėsi išgirdę, jog jis patyrė gan smagų nuotykį su kažkokiu grafu bei pastarojo žmona, lovoje vaidindamas moters vaidmenį vienam ir vyro — kitai.
Tonijus klausydamasis šių pasakojimų pajuto palengvėjimą. Jeigu Domenikas būtų sužlugęs, jis niekada nebūtų sau atleidęs. Vaikinas, išgirdęs pseudonimą Celinas, vis dar negalėjo atsikratyti gėdos jausmo ir apgailestavimo. Gvidą labai nuliūdino Lorečio nesėkmė, mokytojas kaip paprastai burbtelėjo, girdi nėra nieko baisesnio už Romos publiką.
Tačiau Tonijų pernelyg įtraukė jo paties gyvenimas, nebeliko jėgų galvoti apie ką nors kitą.
Netrukus po Kalėdų, vos radęs menkiausią galimybę, pradėjo lankyti fechtavimo pamokas. Nepaisant visų kitų įsipareigojimų, jam pavykdavo ištrūkti iš konservatorijos tris kartus per savaitę.
Gvidas niršo.
— Tau nederėtų tuo užsiimti, — tvirtino jis. — Visą dieną pamokos, paskui visą vakarą repeticijos, antradieniais opera, penktadieniais kviestinės vakarienės grafienės namuose. O dabar tu įsigeidi leisti valandas fechtavimo salėje, kokie niekai!
Tonijaus veidas tuojau pat ištįsdavo, ryžtingą miną papildydavo ledinė šypsena. Ir Gvidas nusileisdavo.
Tonijus save įtikinėjo, jog kartais, po ištisos dienos muzikos pamokų, prisiklausęs nervingų, amžinai besibarančių balsų, jis turi pabūti toli nuo mokyklos, tarp kitų žmonių, ne kastratų, nes kitaip gali išprotėti.
Iš tiesų viskas buvo kaip tik atvirkščiai. Jis vos ne vos prisiversdavo nueiti į fechtavimo salę, sveikintis su mokytoju prancūzu, užimti savo vietą tarp jaunuolių, dėvinčių nėriniuotus marškinius, vaikštinėjančių po salę ir visuomet pasirengusių pasiūlyti jam dvikovą.
Jautė, jog pastarieji jį apžiūrinėja, ir neabejojo, kad už nugaros iš jo šaiposi.
Nepaisant to, Tonijus šaltakraujiškai užimdavo poziciją, dailiai sulenkdavo kairę ranką, spyruokliuodavo kojomis, atlikinėjo išpuolius ir atremdavo smūgius, siekė judėti vis tiksliau bei greičiau, kaip įmanydamas naudojosi pranašumu, kurį teikė rankos ilgis, grakščios ir lengvos atakos metu.
Jis tęsdavo treniruotę net tuomet, kai kiti jau išsikvėpdavo, ir, jusdamas dilgčiojant stiprėjančius rankų bei kojų raumenis, nugalėdamas skausmą, išsiliejantį papildoma galia, pašėlusiai energingai nukreipdavo ją į savo partnerius, kartais spauste prispausdamas juos prie sienos, taigi fechtavimo mokytojui tekdavo įsikišti bei jį sulaikyti kuždant į ausį: „Ramiau, Tonijau, atsikvėpk truputį.“
Jau artinantis Gavėniai jis suvokė, jog niekas niekada nejuokaudavo jo akivaizdoje; niekas garsiai neištarė žodžio „eunuchas“, jam esant netoliese.
Jaunuoliai nuolat jį kur nors kviesdavo: pasėdėti tavernoje po pamokos, drauge pajodinėti arba pamedžioti. Tonijus visuomet atsisakydavo. Tačiau matė pelnęs šių tamsiaodžių ir dažniausiai nekalbių pietiečių pagarbą, kurie neabejotinai žinojo, jog Tonijus nėra vienas iš jų. Ši pagarba mažumėlę sušildydavo.
Jis vengė jaunuolių draugijos, tikrų vyrų, net tų konservatorijos studentų, ne kastratų, kurie irgi pripažindavo jo autoritetą.
Tačiau sukryžiuoti špagą su vyru? Jis privertė save tai padaryti. Ir netrukus tiek ištobulėjo, jog galėjo įveikti beveik kiekvieną, su kuriuo tekdavo susidurti.
Gvidas tokį elgesį vadino manija.
Mokytojas nenumanė apie širdį stingdančią žiaurią vienatvę, kurią Tonijus jausdavo karštų susirėmimų metu, ir apie tai, koks palengvėjimas jį paskui apimdavo, peržengus konservatorijos slenkstį.
Tačiau jis privalėjo taip elgtis. Privalėjo nukamuoti, išsekinti save per treniruotes.
Ir kaskart, suvokdamas savo keistumą — pernelyg aukštą ūgį arba nepaprastai perregimą odą — sustodavo bei sulaikydavo kvapą. O tada pradėdavo lėčiau judėti, lėčiau vaikščioti ir kalbėti; kiekvienas jo judesys tapdavo grakštus, neskubrus. Manė atrodysiąs ne taip juokingai, nors niekas niekada jam nesakė laikąs jį juokingu ar absurdišku.
Tuo tarpu maestro Kavala pradėjo įkalbinėti Tonijų įsikurti mažame kambarėlyje šalia Gvido apartamentų pirmame aukšte. Lorenco žūtis aiškiai nedavė jam ramybės. Kavala irgi nepritarė laiko gaišimui fechtavimo salėje. Kiti studentai žvelgė į Tonijų pagarbiai, laikė jį bemaž didvyriu.
— Vis dėlto aš turiu pripažinti, — pridūrė maestro, — jog kalėdine kantata tu nustebinai visus. Muzika — šios vietos kraujas ir pulsas, jeigu neturėtum talento, neįstengtum padaryti įspūdžio, kurį taip akivaizdžiai visiems darai.
Tonijus ėmė protestuoti. Jis nenorėjo prarasti kalno vaizdo, nenorėjo palikti jaukaus kambarėlio mansardoje, kurį laikė savu.
Bet paskui sumetė, jog visus apartamentus pirmame aukšte jungia durys, o jo kambarys šliesis prie Gvido miegamojo, ir sutiko, o vėliau patraukė į miestą, ketindamas apstatyti kambarį savo nuožiūra.
Maestro pasibaisėjo pamatęs visus atkeliaujančius turtus: Murano stiklo sietyną, sidabrines žvakides, emaliu padengtas spinteles, lovą su baldakimu, aptrauktą žaliu aksomu, rytietiškus kilimus ir pagaliau nuostabų dviejų klavišų eilių klavesiną ilgu trikampiu korpusu. Po lygiu lako sluoksniu ochros, aukso bei alyvų žalumos spalvomis ant jo buvo išpiešti šuoliuojantys satyrai ir nimfos.
Aišku, instrumentas — tai dovana Gvidui, tačiau įteikti ją tiesiogiai buvo nesmagu.
Naktį, kai langų užuolaidos buvo užtrauktos, o koridoriuose aidėjo neaiškūs garsai, niekas nesekė, kas kieno lovoje miega, į kurį kambarį įeina, iš kurio išeina, todėl apie Gvido bei Tonijaus meilę taip niekas ir nesužinojo.
Tuo metu Gvidas įtemptai dirbo, kūrė velykinį pasticcio24, kurį kapelmeisteris mielai jam patikėjo po kalėdinės kantatos sėkmės. Tasai pasticcio — tai ištisa opera, joje didžiąją dalį scenų sudarė perdaryti seni, visiems žinomi kūriniai. Taigi pirmojoje dalyje turėjo būti panaudota Skarlačio muzika kartu su dalimi Zeno libreto, antroje — kažkas iš Vivaldžio ir taip toliau. Tačiau Gvidui buvo suteikta galimybė paskutinį veiksmą parašyti pačiam.
Jis sukūrė partijas Tonijui, Paolui, kurio aukštas, malonus sopranas visus stulbino, ir dar vienam perspektyviam studentui Gaetanui, neseniai atsiųstam į Gvido pamokas po kalėdinio jo kūrinio pripažinimo.
Maestro patyrė ekstazę. Tonijus netrukus suprato, jog nors jis išgalėjo nusipirkti visą Gvido laiką, kad mokytų tik jį asmeniškai, mokytojas troško maestro Kavalos pripažinimo ir savo mokinių, ir kūrinių atžvilgiu; Gvidas dirbo geisdamas įgyvendinti slaptas savo svajones.
Tą dieną, kai Kavala priėmė operą, Gvidas jautėsi toks laimingas, jog net pamėtėjo į orą partitūros lapus.
Tonijus atsiklaupęs juos surinko ir privertė Gvidą pažadėti, kad porai dienų išvyks drauge su juo bei Paolu į netoliese esančią Kaprio salą.
Sužinojęs apie būsimą išvyką, Paolas tiesiog nušvito iš laimės. Riestanosis, apskritaveidis berniukas neklusniais kaštoniniais gaurais buvo ištikimas bei švelnus, negalėjai jo nemylėti. Vėlyvą vakarą nakvynės namuose Tonijui pavyko vaiką prašnekinti, ir jaunuolis nusiminė sužinojęs, jog šis visai neprisimena savo tėvų, mažylio atmintin įsispaudė tik prieglaudų virtinė bei senas chorvedys, kuris žadėjo, kad operacija nebus skausminga, nors iš tiesų tokia buvo.
Bet tik priartėjus Gavėniai Tonijus suprato, ką reiškia Gvido pergalė. Dabar jam reikėjo pasirodyti scenoje ne chore, o kaip solistui.
Kas čia baisesnio už pasirodymą koplyčioje ar žygiavimą pro paprastų žmonių minias pakeliui į bažnyčią?
Tačiau Tonijus klaikiai bijojo. Jis įsivaizdavo, kaip susirinks publika, kaip jis išeis į priekį, į skaisčiai apšviestą plotą, ir pajuto bemaž fizinį skausmą: iškilo ankstesnis senas nuogumo, nesaugumo jausmas ir... dar kažkas? Jo priklausomybė kitiems? Tiems, kurie privalo linksminti kitus, o ne tiems, kurie linksminami?