Bet juk jis šito norėjo! Jis svajojo, kad viską tektų išmėginti ir jam — grimą, ryškias rampos šviesas, susijaudinimą — ir prisiminė, kaip kadaise išgirdęs dainuojantį Domeniką pagalvojo: „Ateis diena, ir aš pasirodysiu geriau!“
Bet pagaliau atsivertęs Gvido partitūrą Tonijus pamatė, jog jam teks atlikti moters vaidmenį. Vaikinas nustėro.
Tik po kurio laiko jis rado savyje jėgų nusinešti partitūrą į tuščią mažojo teatro salę ir parepetuoti.
Silpni saulės spinduliai šykščiai apšvietė salę; žiojėjo tamsios tuščios ložės, o pati scena be uždangos bei kulisų atrodė apnuoginta, matėsi ir baldai, ir rekvizitas.
Sėdėdamas priešais klavišus bei žvelgdamas į natas, Tonijus ūmai pasijuto esąs išduotas.
Ir tuo pat metu aiškiai įsivaizdavo, kokia nuostaba išryškės Gvido veide, kai pasakys jam, kaip jaučiasi. Mokytojas šitaip pasielgė anaiptol ne tyčia, tiesiog tokiu būdu įsivaizdavo mokiniui būtino lavinimosi galimybę.
Tonijus prisivertė sugroti įžangą ir uždainuoti visu balsu. Jis išgirdo, kaip pirmieji garsai užpildė mažąjį teatrą. Visas būsimasis spektaklis iškilo jo sąmonėje. Jis įsivaizdavo minią, girdėjo orkestrą bei matė šviesiaplaukę merginą pirmoje eilėje.
O pačiame šitos šiurpios didybės vidury stovėjo jis — vyras moteriška suknele. „Ne, ne, ne vyras, tu užsimiršti.“ Jis nusišypsojo. Dabar, po kurio laiko, Domenikas jam atrodė pakylėtas, nekaltas ir neįtikėtinai stiprus.
Ir Tonijus pajuto, kaip perdžiūsta gerklė.
Jis žinojo privaląs tai padaryti. Privaląs susitaikyti su realybe. Jis išmoko kalno pamoką, o tarp susiglaudusių šio naujo siaubo žiedlapių glūdėjo didžiulės jėgos sėkla. Ak, kaip jis norėtų vėl užkopti į kalną! Kaip norėtų suprasti, kodėl pirmą kartą toji patirtis jam padėjo, taip pakeitė jį.
Nebesvarstydamas jis atsistojo ir užvožė klavesino dangtį.
Paskui suradęs miegamajame Gvido plunksną parašė mokytojui laiškelį pirmame partitūros puslapyje:
„Aš negaliu vaidinti moteriškų vaidmenų ir niekada neįstengsiu, tad jei neperrašysi man šios partitūros, aš apskritai nedalyvausiu pasirodyme
Atėjus Gvidui jis, žinoma, būtų paprašęs žodžiu, jei tik galėtų kalbėti. Beje, Tonijus puikiausiai suprato, jog visos diskusijos nieko neišspręs. Jis žinojo visus mokytojo argumentus. Kastratai visur vaidina moteriškus vaidmenis. Vadinasi, jis manąs sugebėsiąs išgyventi šiame pasaulyje vaidindamas tik vyrus? Ar suvokia, ką aukoja? Nejaugi mano visuomet turėsiąs pasirinkimo galimybę?
Taigi Tonijus tiesiog pakėlė akis ir tyliai pasakė:
— Gvidai, aš to nedarysiu.
Ir Gvidas išėjo iš kambario. Jis nuėjo prašyti maestro Kavalos leidimo perrašyti, visiškai perkurti paskutinį veiksmą.
Mokytojo nebuvo, rodos, ištisą valandą.
Visą šį laiką Tonijus jautė perdžiūvusioje gerklėje neįprastą sunkumą. Atrodė, jog apskritai negali dainuoti. Migloti prisiminimai apie kalną ir ten praleistą naktį nebeteikė nusiraminimo, jį kamavo baimė. Bijojo, jog susitaikymas su dabartiniu gyvenimu jį visiškai sunaikins. Buvimas paprastu, apgailėtinu padaru — tokiu, kokiu tik ir tegali būti kastratas — jam reiškė mirtį. Jis visuomet išliks tarsi perskeltas perpus. Skausmas nepasitrauks niekada. Skausmas ir pasitenkinimas, sumišę tarpusavyje, vienaip ar kitaip jį veiks, formuos, bet niekada vienas neišstums kito, ir atvirkščiai. Ramybės niekada nepatirs.
Jis nebuvo pasirengęs išvysti Gvidą tokį susirūpinusį. Maestro atsisėdo prie rašomojo stalo ir ilgai tylėjo. Paskui vargais negalais pratarė:
— Kavala davė gerąjį vaidmenį Benedetui, savo mokiniui. Sako, tu galėsiąs sudainuoti ariją, kurią parašiau Paolui. Ten, pabaigoje.
Tonijus norėjo pasakyti apgailestaująs ir suprantąs, kaip nuliūdino Gvidą.
— Čia tavo muzika, Gvidai, — tesumurmėjo vaikinas, — ir visi ją išgirs...
— Bet aš troškau, kad visi išgirstų, kaip tu ją dainuoji! Tu esi mano mokinys, ir aš norėjau, jog jie išgirstų tave! 11
Velykinis pastišas sulaukė sėkmės. Tonijus padėjo perkurti libretą, talkino ruošiant kostiumus ir kiekvienos repeticijos metu triūsė už scenos, kol iš nuovargio nebesilaikydavo ant kojų.
Salė buvo pilna. Gvidas pirmą kartą atliko savo kūrinį teatre, tad Tonijus šia proga nupirko jam naują peruką ir madingą burgundiško vyno spalvos brokato surdutą.
Gvidas perrašė jam tą dainą, paversdamas arija cantabile, pilna subtilaus švelnumo, idealiai tinkančia kylančiam Tonijaus meistriškumui.
Žengiant link rampos, Tonijui nepaprastai norėjosi, kad ankstesnis nesaugumo jausmas virstų maloniu jauduliu, aplink plevenančio grožio, virpančio laukimo ir akivaizdžios, patikimos jo paties balso jėgos suvokimu.
Prieš pradėdamas dainuoti, jis pamažu nuramino kvėpavimą. Jusdamas ypatingą arijos liūdesį, dainavo kaip galėdamas jausmingiau ir buvo visiškai tikras, jog sujaudins publiką iki ašarų.
Bet kai pamatė, kad jam išties pavyko, kad priešais sėdintys žmonės iš tikrųjų verkia, taip apstulbo, jog vos neužmiršo turįs pasitraukti nuo scenos.
Šviesiaplaukė mergina, kaip ir tikėjosi, irgi sėdėjo tarp žiūrovų. Tonijus matė, kad ji kaip pakerėta išplėtusi akis žiūri į jį. Triumfas jį pribloškė, ypač sunku pasirodė besą ištverti ypatingą publikos susidomėjimą jo asmeniu.
Bet iš tiesų čia buvo Gvido vakaras, jo premjera, pirmas jo operos pristatymas rafinuotai Neapolio publikai, ir kai Tonijus pamatė mokytoją nusilenkinėjantį, užmiršo viską pasaulyje.
Vėliau, grafienės Lamberti namuose, jis vėl pamatė šviesiaplaukę merginą.
Susirinko labai daug žmonių. Gavėnia baigėsi, žmonės norėjo šokti ir gerti vyną. Kadangi vaidinimas konservatorijoje pavyko išties stulbinančiai, buvo pakviesti visi muzikantai. Vaikštinėdamas po kambarius su vyno taure rankoje, Tonijus netikėtai susidūrė su savo nepažįstamąja. Ji įėjo į salę įsikibusi į parankę labai senam tamsiaplaukiam ponui ir sutikusi Tonijaus žvilgsnį linktelėjo jam. O paskui pasuko šokančiųjų pusėn.
Žinoma, niekas nieko nepastebėjo. Niekam nė nedingtelėjo, jog įvyko kažkas ypatingo, tačiau Tonijui ėmė svaigti galva. Jis pasistengė kuo greičiau dingti merginai iš akių ir netikėtai irzliai pagalvojo: „Kodėl ji čia? Juk jinai dar tokia jauna. Tikriausiai dar neištekėjusi, o beveik visos jos amžiaus italės įkalintos vienuolynuose ir retai lankosi puotose.“
Jo buvusioji sužadėtinė Frančeska Lizani tūnojo taip rūpestingai paslėpta nuo pašalinių akių, jog sužinojęs apie numatytas vestuves jis vos beįstengė prisiminti, kaip toji mergina atrodo. Bet kokia ji pasirodė besanti gražuolė, kai juodu pagaliau susitiko vienuolyne! Jis prisiminė Frančeskos žvilgsnį iš už grotų. „Kodėl aš taip nustebau? — pagalvojo dabar. — Juk, šiaip ar taip, ji — Katrinos vaikas!“
Bet kam apie visa tai galvoti? Dabar tie dalykai jam absoliučiai nerealūs. Tiksliau, kažkurią akimirką buvo nerealūs, o kitą virto skausminga realybe. Tačiau neįveikiamai reali buvo kiekviena sekundė, kai kas nors nuolat jį sustabdydavo ir sakė komplimentus dėl pasirodymo.
Prašmatnūs nepažįstami ponai, pasiramsčiuojantys lazdelėmis, laikantys rankose dailiai sulankstytas nėriniuotas nosinaites, lenkėsi jam, tvirtino, esą jis buvęs nuostabus ir jie laukią naujų jo didingų pasirodymų. Didingų pasirodymų! Damos jam šypsojosi akimirksniui nuleisdamos margas vėduokles bei leisdamos suprasti, jog jis gali atsisėsti šalia, jei pageidauja.
O Gvidas? Kur visą tą laiką buvo Gvidas? Žmonių apsuptas maestro garsiai juokėsi, o mažoji grafienė Lamberti kybojo įsitvėrusi jam į ranką.