Tonijus sustojo, nemandagiai gurkštelėjo didelį gurkšnį vyno ir klajojo toliau. Atvyko dar svečių, o pro atsivėrusias duris įsiveržė gryno oro srovė.
Jis atsišliejo į išraižytus aukšto veidrodžio rėmus ir, pats to nenorėdamas, pagalvojo, jog toji diena, kai pamatė savo būsimąją žmoną, tapo jo paskutiniąja diena Venecijoje. Kiek daug visko tuomet nutiko! Jis permiegojo su Katrina, dainavo švento Morkaus katedroje.
Ir ūmai pasibaisėjo: kiek jau laiko praleido Neapolyje? Beveik metus!
Pamatęs, jog Gvidas jį kviečia, Tonijus patraukė link mokytojo.
— Ar matai tą nediduką žmogų? — šnipštelėjo Gvidas. — Ten rusų kunigaikštis Šeržinskis. Jis talentingas muzikantas mėgėjas, parašiau jam sonatą. Ko gero, jis gali ją sugroti.
— Ką gi, puiku, — irgi pašnibždom atsiliepė Tonijus. — Bet kodėl pats nesugroji?
— Ne, — papurtė galvą Gvidas. — Per anksti. Juk jie ką tik sužinojo, jog sugebu šį tą daugiau, ne vien...
Jis nurijo paskutiniuosius žodžius, ir Tonijus šyptelėjęs slapčia spustelėjo jam ranką.
Tarp naujai atvykusiųjų buvo daug konservatorijos muzikantų. Tereikėjo Gvidui pasitraukti, ir prie Tonijaus tuojau pat pribėgo Pjeras, šviesiaplaukis kastratas, kilęs iš Milano.
— Šiandien dainavai įstabiai, — pratarė jis. — Mes kiekvieną kartą iš tavęs mokomės.
Tolėliau Tonijus pastebėjo Benedetą, naująjį maestro Kavalos mokinį, kuris gavo vaidmenį, iš pradžių paskirtą Tonijui. Benedetas praėjo pro šalį, nesiteikdamas nė žvilgtelėti.
— Šis vakaras jo, — ištarė Tonijus nuolankiu balsu. — Ir, žinoma, Gvido.
Jis padėjo Benedetui rengtis, pats uždėjo jam ant galvos peruką. Kaip paniekinamai šis žmogus elgėsi su visais aplinkiniais! Ir į Tonijų kreipė ne daugiau dėmesio nei į eilinį patarnautoją. Jis turėjo ilgus tobulos formos nagus, puošiamus baltų pusmėnulių ties pagrindu. Likęs vienas, tikriausiai juos blizgindavo; kai išėjo į sceną, nagai žvilgėjo lyg nulakuoti. Vis dėlto šis žmogus turėjo kažin kokio apgailėtino grubumo. Balti nėriniai ir blizgučiai nedaug jį tepakeitė; tačiau dėvėjo juos nė truputėlio nesidrovėdamas. „Ką jis pagalvotų, — klausė savęs Tonijus, — sužinojęs, jog aš atsisakiau šio vaidmens, kad tik netektų vilktis tokių drabužių?“
— Jis buvo visiškai savimi patenkintas, kaip ir visada, — pastebėjo Pjeras, šaltai, vertinamai nužvelgdamas Benedetą.
Vaikinas nusivedė Tonijų į biliardo kambarį.
— Noriu su tavimi pasikalbėti.
Iš ten matėsi visa puotos salė ir ilga menuetą šokančių porų eilė, nors muzika girdėjosi silpnai bei iškreiptai. Kartais, kai pokalbis pagarsėdavo, atrodydavo, kad pasipuošę vyrai bei moterys šoka apskritai be muzikos.
— Aš dėl Džiovanio, Tonijau. Supranti, maestro nori, kad jis liktų dar metams, kadangi būtinai privalo išmėginti savo jėgas scenoje. Tačiau Džiovaniui pasiūlyta vieta viename chore Romoje, ir jis nori priimti pasiūlymą. Jeigu jį kviestų Popiežiaus koplyčia, maestro veikiausiai neprieštarautų, bet taip nėra... Ką tu manai?
— Nežinau, — gūžtelėjo pečiais Tonijus.
Bet jis buvo tikras, kad Džiovanis niekada netaps tinkamas scenai. Tonijus tą suprato vos pirmą kartą jį išgirdęs.
Tolumoje už arkinių durų pasirodė šviesiaplaukė mergina. Nejaugi vilki tą pačią violetinę suknelę? Tą, kurią vilkėjo bemaž prieš metus? Jos liemuo atrodė toks lieknas, jog Tonijus tikriausiai galėtų apimti jį pirštais, oda iškirptėje traukė žvilgsnį švelnumu. Nepažįstamosios antakiai buvo ne šviesūs, kaip galėjai tikėtis, o tamsūs, padūmavę, kaip ir jos akių mėlynumas, ir kaip tik šis bruožas teikė merginai rimtumo. Tonijus aiškiai matė jos veidą: štai ji šiek tiek susiraukė, štai truktelėjo viršutinę lūpą.
— Bet, Tonijau, Džiovanis nori važiuoti į Romą, štai kas baisiausia. Jo niekada netraukė scena ir niekada nepatrauks, tačiau visuomet, nuo pat vaikystės, jam patiko giedoti bažnyčioje.
Tonijus tai išgirdęs nusišypsojo.
— Kuo aš galėčiau padėti, Pjerai?
— Gali mums pasakyti, ką apie tai manai, — atsakė šis. — Kaip tau atrodo, ar Džiovanis galėtų atsidėti operai?
— Paklauskite Gvido, štai ką aš jums patarsiu.
— Bet, Tonijau, tu nesupranti. Maestro Gvidas niekada neprieštaraus maestro Kavalai, o Džiovanis iš tiesų nori važiuoti į Romą. Jam jau devyniolika, seniai čia gyvena, ir šis pasiūlymas geriausias iš visų kada nors gautų.
Susidarė neilga pauzė. Mergina tuo metu pasisuko, nusilenkė, paėmė partnerį už rankos ir susiūbavusi sijonais nužingsniavo į šokančiųjų gretas.
Netikėtai Pjeras nusijuokė bei kumštelėjo Tonijui į pašonę.
— Ak štai nuo ko tu negali atitraukti akių, — šnipštelėjo jis.
Tonijus užsiplieskė. Jis vos ne vos sutramdė įniršį.
— Nieko panašaus. Aš nė nežinau kas ji. Tiesiog gėriuosi jos grožiu.
Jis stengėsi kalbėti kuo nerūpestingiau. Mostelėjęs ranka pro šalį einančiam padavėjui, paėmė nuo padėklo balto vyno taurę ir pakėlė prieš šviesą, tarsi pakerėtas skysčio teliūškavimo krištole.
— Pasakyk jai keletą komplimentų, Tonijau, ir galbūt ji nupieš tavo portretą, — tarė Pjeras. — O jei panorėsi, nutapys tave nuogą.
— Ką čia paistai! — šiurkščiai pertraukė Tonijus.
— Jinai tapo nuogus vyrus, — Pjeras nusijuokė, lyg jam labai patiktų erzinti Tonijų. — Aišku, angelų arba šventųjų pavidalu, bet apskritai drabužių jie vilki nedaug. Nueik, apžiūrėk piešinius grafienės koplyčioje, jei netiki. Ji ištapę visas sienas virš altoriaus.
— Bet jinai tokia jauna!
— Teisybė! — sušnibždėjo Pjeras ir plačiai nusišypsojo.
— O kuo ji vardu?
— Nežinau. Paklausk grafienės, jos pažįstamos. Bet kodėl tau neatkreipus dėmesio į kokią nors simpatišką vyresnę damą? Mergužėlės visuomet sukelia tiek problemų...
— Et, visa tai niekai, — staigiai nutraukė jį Tonijus.
Dailininkė. Ištapę koplyčios sienas! Jis jautėsi priblokštas. Naujiena jį sujaudino, suteikė šiai merginai naujo vidinio žavesio, ir netikėtai lengvas išorinis jos nerūpestingumas pasirodė dar labiau viliojantis. Ji tarytum buvo susitelkusi į šį tą reikšmingesnio nei savas žavesys bei būtinybė jį pabrėžti. Bet ji tokia graži! Įdomu, ar Venecijos dailininkė Rozalba buvo tokia pat nuostabi? O jei taip, dėl ko ji tapė? Apskritai visa tai paistalai! Koks jam skirtumas, net jei ji pati geriausia tapytoja Italijoje?! Tačiau Tonijui svaigo galva, vos tik įsivaizduodavo merginą, laikančią rankoje teptuką.
Pjeras ūmai jam pasirodė toks pažeidžiamas. Tonijus pažvelgė į jį tarytum pirmą kartą. Vaikinas tik dabar pradėjo suvokti pašnekovo žodžių prasmę. Šis klausimas Džiovaniui turėjo lemiamą reikšmę. Nuo šito sprendimo priklausė tolimesnis dainininko gyvenimas, tad Pjeras nusprendė pasikviesti į pagalbą Tonijų. Kodėl būtent jį, Tonijui taip ir liko mįslė, nors jau ne pirmą kartą kiti į vaikiną kreipėsi.
— Tonijau, jeigu tu su juo pasikalbėsi, jis padarys taip, kaip tu pasakysi, — garsiai ištarė šią mintį Pjeras. — Mano manymu, Džiovanis turi važiuoti į Romą, bet jis manęs nepaklausys. Jeigu jis pamėgins stoti operon, jo lauks nusivylimas ir pažeminimas.
Tonijus linktelėjo.
— Gerai, Pjerai. Aš su juo pasikalbėsiu.
Šokiai baigėsi. Šviesiaplaukė kažkur dingo. O paskui Tonijus iš tolo pamatė ją einančią link durų, vėl įsikibusią į parankę senajam ponui, ir pajuto stiprų apgailestavimą. Žinoma, ji vilkėjo ne ankstesniąją violetinę suknelę, o kitą, panašios spalvos, plačiais sijonais, surauktais bei papuoštais mažomis gėlytėmis. „Tikriausiai jai patinka ši spalva...“
Bet Džiovanis? Ką pasakyti jam? Pamėgins pakreipti pokalbį taip, kad Džiovanis pats atsakytų į klausimą, ką jam daryti, ir tuomet įkalbės jį elgtis taip, kaip pats nusprendė.