Tonijui nerimą kėlė užkrauta atsakomybė. Bet kartu buvo malonu, kad kiti pripažino jį lyderiu. Dabar daugelis bendravo su juo, ir ne tik kastratai. Ne per seniausiai studentas kompozitorius Morelas padovanojo jam neseniai sukurtos savo „Stabat Mater“ kopiją, užrašęs: „Galbūt kada nors tai sudainuosi.“ Dusyk pastaruoju metu Gvidas leido jam vesti pamoką jaunesniesiems mokiniams, kas jaunuoliui irgi patiko, juolab kai pamatė susižavėjimą ir pagarbą berniukų akyse.
„Apie ką čia aš galvojau? Lyg ir apie koplyčią... Apie grafienės koplyčią! Kur ji yra?“ Vynas gerokai trinktelėjo jam į galvą. Grafienė lyg tyčia kažkur dingo. Aišku, kiekvienas tarnas galėjo jam parodyti, kur koplyčia. „Ir Gvidas tikriausiai žino. O kur Gvidas?“ Bet jis jautė, kad nederėtų klausti mokytojo.
— Aš gėdingai pasigėriau, — sušnibždėjo ir žvelgdamas į savo atspindį taurėje pridūrė: — Tu — savo motinos sūnus!
Rodos, liko vienas ištuštėjusioje salėje. Suprato, jog nepakenktų prigulti. Bet vis tiek, kai prisiartino tarnas, nešinas vėsaus balto vyno taure, Tonijus ją ištuštino, o paskui palietęs tarno rankovę paklausė:
— Kur čia yra koplyčia? Ar ji atvira svečiams?
Jis prisiminė, kad degdamas nekantrumu užlipo paskui tą žmogų plačiais centriniais laiptais, o paskui ėjo ilgu koridoriumi iki dvivėrių durų. Tarnas pakėlė žvakę prie žvakidės, o tada Tonijus liko vienas blankiai apšviestoje patalpoje.
Gražioje koplyčioje puikavosi daugybė nuostabių smulkių detalių. Visur tviskėjo neapoliečių pamėgtas auksas, išgraviruotos arkos ir kolonos su kaneliūromis, mirguliuojančios arabeskos palei langus bei lubas. Gyvus žmones primenančios statulos buvo aptaisytos tikru atlasu bei aksomu, o altoriaus užtiesalas nusagstytas brangakmeniais.
Tonijus tylėdamas patraukė tarp suolų, atsiklaupė ant aksominės pagalvėlės prie tvorelės ir suglaudė delnus, lyg ketindamas melstis.
Viršum jo blausioje šviesoje virpčiojo sienų piešiniai, ir atrodė absoliučiai neįtikėtina, kad toji mergina nutapė tokias didžiules bei nuostabias figūras: mergelę Mariją, kylančią į dangų, angelus išlenktais sparnais, žilagalvius šventuosius.
Tvirtos, galingos figūros buvo sklidinos gyvybės, žvelgiant į jas Tonijų užplūdo meilė merginai dailininkei, įsivaizdavo atsidūręs šalia jos ir negarsaus, karšto pašnekesio įkarštyje įstengė išgirsti, pagaliau išgirsti jos balsą. Ak, jei jam pavyktų kaip nors prisiartinti prie jos šokių metu, iš tiesų išgirstų merginos balsą, kai toji ką nors pasakytų savo partneriui! Tamsūs mergelės Marijos plaukai viršum jo galvos bangomis krito madonai ant pečių, jos veido ovalas buvo nepriekaištingas, blakstienos šiek tiek nuleistos. Nejaugi šituos piešinius tikrai nutapė tokia jauna dailininkė? Jam ūmai pasirodė, jog tokia užduotis per sunki bet kokiam meistrui. Jis užsimerkė. Nuleido galvą ant dešinės rankos.
Užplūdusių emocijų srautas jį išgąsdino. Ūmai pasijuto nelaimingas, iškilo poreikis pasiaiškinti Gvidui, kodėl čionai atėjo.
— Aš myliu tik tave, — sukuždėjo.
Nusilpęs nuo vyno, galutinai sugniuždytas, Tonijus nukiūtino nuo altoriaus durų link.
Jeigu nebūtų aptikęs kažkokios kušetės mažoje svetainėje viršuje, jam būtų buvę visai riesta.
Tonijus atsigulė ant kušetės ir užsimerkė. Aiškiai išgirdo motinos balsą: „Man derėjo pabėgti su operos teatru.“ Ir užmigo.
Kai nubudo, buvo tylu. Kviestinė vakarienė, aišku, jau seniai pasibaigė. Skubiai pakilęs, Tonijus pasuko link laiptų. Gvidas tikriausiai įtūžęs. Gal netgi išvažiavo namo vienas.
Didžiulėse salėse apačioje sukiojosi vos keletas svečių, visur vaikštinėjo tarnai ir krovė ant sidabrinių padėklų taures bei servetėles. Ore kvepėjo tabaku, o vienišas žmogus prie klavesino, mėgėjas, grojo aistringą melodiją.
Trys likę smuikininkai plepėjo tarpusavyje. Pastebėjęs tarp jų Frančeską, Tonijus pasileido laiptais žemyn.
— Ar nematei Gvido? — paklausė. — Gal jis išvažiavo namo?
Frančeskas, turėjęs groti beveik visą naktį, gerokai pavargo ir pirmą akimirką, rodos, nesuprato klausimo.
— Jis tikriausiai ant manęs pyksta, Frančeskai. Aš užmigau. Ko gero, maestro manęs ieškojo, — paaiškino Tonijus.
Ir tuomet Frančeskas nusišypsojo.
— Jis ant tavęs nepyks, — keistai, konfidencialiai sušnibždėjo.
Paskui atsargiai paguldė smuiką į dėklą ir užvožęs dangtį atsistojo. Bet pamatęs nieko nesuprantančio Tonijaus žvilgsnį vėl nusišypsojo bei reikšmingai pažvelgė į laiptus, vedančius į antrą aukštą.
Tonijus palinko į priekį, tarsi mėgindamas išgirsti neištartus žodžius. Frančeskas vėl akimis parodė į viršų.
— Jis su grafiene, — šnipštelėjo galų gale. — Taigi lauk.
Kurį laiką Tonijus tiesiog žiūrėjo į Frančeską. Žiūrėjo, kaip šis susirenka natas, kaip atsisveikina su kitais. Kaip išeina.
Likęs vienas ant didžiulės tuščios salės slenksčio, vaikinas tarytum iš naujo išgyveno trumpą pokalbį ir jo veikiamas lėtai prisiartino prie laiptų.
Ir tarė sau: „Tai netiesa. Kokie niekai. Tikriausiai aš neteisingai supratau.“
Aišku, Frančeskas negalėjo žinoti, kad juodu su Gvidu — meilužiai. Niekas to nežinojo.
Bet atsidūręs ilgo antro aukšto koridoriaus pradžioje Tonijus pajuto drebulį.
Atsirėmė į sieną. Galva apsvaigo, ir netikėtai apėmė noras atsidurti kur nors kitoje vietoje, kuo toliau nuo čia. Tačiau vis tiek stovėjo nejudėdamas.
Laukti teko neilgai.
Kitame koridoriaus gale atsivėrė durys, ir ant gėlėto kilimo plūstelėjusios šviesos sraute pasirodė grafienė su Gvidu. Putli nedidukė grafienė tebevilkėjo įmantrią balinę suknelę, bet dabar tamsūs plaukai laisvai krito ant pečių. Gvidas, švelniai atsisukęs į ją, pabučiavo bei nusilenkė.
Judviejų siluetai aiškiai matėsi prieblandoje. Grafienė dingo, kartu su ja išnyko ir šviesa. O Gvidas patraukė laiptų pusėn.
Tonijus nebyliai žvelgė į artėjantį neryškų siluetą.
Kai pamatė mokytojo miną ir judviejų akys susitiko, vaikinui nebeliko nė menkiausios abejonės. 12
Jis verkė. Verkė pasikūkčiodamas kaip vaikas, neįstengdamas susitaikyti su tuo, kas vyksta. Gvidas jį apgavo. Gvidas sąmoningai jį įskaudino. Ir jeigu iš pradžių pasakė mokytojui daug piktų žodžių, tokiu būdu tik paniškai, beviltiškai mėgino nuslėpti šio siaubingo momento skausmą.
O dabar Gvidas kalbėjo su juo įprastu šaltu, bejausmiu balsu nieko neaiškindamas! O ko jis, tiesą sakant, tikėjosi? Atsiprašymų ar net melo? Bet mokytojas sakė perspėjęs jį, kad susitikinės su moterimis tada ir ten, kur pasitaikys proga. Ir kad tokie susitikimai neturi nieko bendro su juodu siejančia meile.
— O-o, kaip tu mane apkvailinai! — sušnibždėjo Tonijus. Mintys pynėsi, jis nebegalėjo išdėstyti kaltinimų eilės tvarka.
— Kaip suprasti: apkvailinau? Manai, aš tavęs nemyliu? Tonijau, tu — mano gyvenimas!
Tačiau Gvidas neatsiprašinėjo, neatgailavo. Nežadėjo nutraukti santykių su grafiene. Tik kartojo savo žemu balsu tuos pačius žodžius.
— Ar tai nutiko tik šiąnakt, ar jau buvo ne kartą? Ak, jau buvo ne kartą.
Gvidas neatsakinėjo. Stovėjo tylėdamas, sukryžiavęs rankas ant krūtinės ir žvelgdamas į Tonijų taip, lyg tyčia nuo jo atsiribotų bei nesuprastų, kokį skausmą jam sukėlė.
— Kiek laiko visa tai tęsiasi? Kada prasidėjo? — šaukė Tonijus. — Kada tau manęs pasidarė negana?
— Negana? Tu man — visas pasaulis, — švelniai paprieštaravo Gvidas.
— Bet juk tu jos nemesi...
Gvidas neatsakė.
Toliau kalbėtis buvo beprasmiška. Tonijus žinojo sulauksiąs tų pačių atsakymų; jis sustingo suvokdamas, jog po kojomis vėl gali atsiverti bedugnė, vėl gali užplūsti neviltis, nublokšdama į ankstesnes kančias. Skausmas atrodė nepakeliamas. Skausmas tvinkčiojo kiekvienoje jo esybės ląstelėje. Mažas jo susikurtas pasaulėlis susiūbavo ir, rodės, tuoj nugrius. Ir nesvarbu, kad kadaise pažino dar didesnį skausmą. Anas skausmas dabar atrodė nerealus, o tikruoju tapo šitas, dabartinis.