Jis norėjo atsistoti, išeiti, kad daugiau nebematytų nei Gvido, nei grafienės, apskritai nieko.
— Aš tave mylėjau, — sukuždėjo. — Man neegzistavo niekas daugiau, tiktai tu. Niekada neturėjau nieko kito.
— Tu myli mane ir dabar, ir aš neturiu nieko kito, tik tave, — atsakė Gvidas. — Tu žinai.
— Nebekalbėk daugiau. Gana. Kuo daugiau kalbi, tuo blogiau. Viskas baigta.
Bet dar nespėjęs ištarti šių žodžių Tonijus suprato, kad Gvidas artinasi jo pusėn.
Ir vos tik pagalvojo, jog neabejotinai trenks šiam žmogui, nejučia atsisuko į jį. Atrodo, tokios būklės jis negalėjo priešintis. Taigi tik pats Gvidas galėjo jį apsaugoti nuo Gvido žiaurumo. Ir kai mokytojas vėl sukuždėjo: „Tu — mano gyvenimas“, jo balse nuskambėjo tokia kančia ir tokia aistra, jog Tonijus tuojau pat jam atsidavė.
Gvidas bučiavo jį lėtai, pasimėgaudamas. Aistra ritosi bangomis, čia pakylėdama Tonijų į aukštybes, čia šiek tiek aprimdama, bet tik prieš naują pakilimą.
Kai viskas buvo baigta ir juodu gulėjo susiglaudę, susipynę rankomis bei kojomis, Tonijus šnipštelėjo Gvidui į ausį:
— Paaiškink man, kaip visa tai suprasti. Kaip tu galėjai taip stipriai mane įskaudinti ir nieko nepajusti? Aš nė už ką pasaulyje nesuteikčiau tau tokio skausmo, prisiekiu.
Jam pasirodė tamsoje, kad Gvidas nusišypsojo. Bet ne kreivu šypsniu, ne. Veikiau šioje šypsenoje slypėjo liūdesys, o jo atodūsyje — kadaise patirtų išgyvenimų sunkumas.
Jis apkabino Tonijų kažkaip įnirtingai: prisispaudė taip stipriai, lyg kas ketintų vaikiną atimti.
— Ateis metas, mano gražuoli, ir tu tą padarysi, — ištarė maestro. — O kol kas rodyk man savo kilnų dosnumą.
Tonijui lipte lipo akys. Nepaisant valios pastangų, jis užmigo. Norėjo paprieštarauti Gvidui, bet atrodė, tarsi pražiopsojo reikšmingą mįslės dalį, nors ir spėjo pamatyti, kokia toji sudėtinga. Širdyje kirbėjo baimės, kurių negalėjo apibūdinti, bet žinojo, kad šią akimirką Gvidas jį myli, o jis myli Gvidą, tačiau jeigu pamėgins apčiuopti prarastą galvosūkio dalį, vėl pasijus be galo nelaimingas.
Jis susitaikė su esama padėtim. Jausdamas, jog yra bejėgis ką nors pakeisti, susitaikė. Artimiausios dienos parodė jį pasielgus išmintingai: Gvidas dabar priklausė jam dar labiau nei anksčiau.
Tačiau vieną karčią pamoką Tonijus išmoko: ne Gvidas sulaikė jį nuo pažinties su šviesiaplauke mergina. Jos paveikslai tarytum šaipydamiesi iškildavo atmintyje. Jis jautė kaltę dėl to, kad tąnakt nuėjo į koplyčią, mat dabar žinojo, jog galėtų prie jos prisiartinti nieko neaiškindamas Gvidui, tačiau neišdrįso to padaryti, ir kaskart, kai susidurdavo su ja, tik nesmagiai tylėdavo ir jausdavosi klaikiai nelaimingas.
Bet artimiausiais mėnesiais meilė Gvidui jį užpildydavo ir nuramindavo širdį. Beje, kartais kamuodavo mintis, kad Gvidas dar turi ir grafienę. Tačiau maestro jam buvo švelnesnis nei anksčiau, galbūt todėl, kad pats pagaliau sulaukė pripažinimo kaip kompozitorius, o juk taip ilgai šito siekė.
Kai vėl prasidėjo šiltieji metų mėnesiai, o kartu ir šventės bei eisenos — ir periodiški pasivaikščiojimai su Paolu po vaizdingas apylinkes — tapo aišku, kad Gvidas pasidarė ypač populiarus.
Jam buvo patikėti geriausi studentai kompozitoriai, naujokėliai atimti, o su Tonijumi, dabar laikomu mokytojo sukurta žvaigžde, bei Paolu, galinčiu nustebinti kiekvieną, dabar jis pritraukdavo daugiau puikių dainininkų, nei galėjo pritraukti.
Mokyklos teatras bemaž atiteko jo žinion, ir, nors maestro negailestingai visus varinėjo, Tonijus vis labiau gėrėjosi mokytoju, besipuošiančiu naujais kostiumais, pirktais už Tonijaus pinigus.
Įgijęs autoritetą, Gvidas suminkštėjo. Dabar jis kur kas rečiau pykdavo. O jo valdingumas buvo toks natūralus, jog Tonijui stiprų slaptą pasitenkinimą suteikdavo vien mokytojo rankų prisilietimas.
Maestro Kavala prašė Gvido pernelyg nespausti Tonijaus. Vis dėlto tikras Gvido darbas su juo prasidėjo tik nuo to momento, kai mokinys ėmė rodytis scenoje.
Rampos šviesoje Gvidas geriau pastebėdavo Tonijaus silpnybes bei stipriąsias pusės. Ir nors maestro be gailesčio kamavo geriausią savo mokinį pratimais bei parašė jam daugybę įvairių arijų, tik liūdesio ir švelnių jausmų sklidinos arijos cantabile dėka jis suprato, kuo Tonijus iš tiesų ypatingas. Benedetui puikiai pavykdavo triukai. Jis galėjo virtuoziškai įveikti aukštas natas, o paskui stulbinamai lengvai pereiti į kontralto diapazoną. Klausydamasi jo, publika aikčiojo, bet tasai dainininkas neįstengdavo jos pravirkdyti.
O Tonijui pavykdavo kiekvieną kartą.
Tuo metu Neapolį jau dvejus metus valdantis karalius Karlas Trečiasis nusprendė pastatyti savo teatrą. Per keletą mėnesių statybos buvo užbaigtos, o senasis švento Bartolomėjaus teatras nugriautas.
Ir nors visi žavėjosi tokia statybų sparta, atidarymo vakarą būtent teatro interjeras sukėlė pasigėrėjimo bei pagarbos šūksnius.
Švento Bartolomėjaus teatre žiūrovų salė buvo pasenusios keturkampės formos. O naujoji priminė šešių aukštų pasagą. Tačiau ypač sužavėjo ne įspūdingas salės dydis, bet stulbinantis apšvietimas. Kiekvienos ložės priekyje stovėjo veidrodis, abipus kurio degė žvakės. Uždegus žvakes, veidrodžiai tūkstantį kartų visomis kryptimis sustiprindavo mažų liepsnelių šviesą. Šį neužmirštamą reginį užtemdyti galėjo nebent primadonos Anos Peruci talentas bei jos varžovės Vitorijos Teci, pagarsėjusios meistrišku vyriškų partijų atlikimu, kontraltas. Per atidarymą rodoma opera „Achilas Skire“ buvo parašyta neapoliečių jau daugelį metų mylimo kompozitoriaus Domeniko Sari pagal Metastazio libretą.
Sceną apipavidalino vienas iš geriausių tų laikų dekoratorių Pjetras Ridžini, ir visas spektaklis buvo išties neprilygstamas.
Gvidas su Tonijum turėjo visam sezonui išnuomotas vietas priešakinėje parterio dalyje, patogius krėslus su ranktūriais. Todėl jie laisvai galėjo kiek tinkami vėluoti, o kadangi krėslai pirmose eilėse stovėjo gan laisvai, atvykę pasirodymo viduryje niekam netrukdydavo eidami į savo vietas.
Be abejo, visi žinojo, kad monarchas ne itin domisi opera, ir juokavo, jog tokį didelį teatrą pastatė todėl, kad pats galėtų įsitaisyti atokiau nuo scenos.
Tačiau visos Europos akys labiau nei bet kada krypo į Neapolį. Jo dainininkai, kompozitoriai ir muzika gerokai pranoko Venecijos meistrus. O juk šie jau seniai užtemdė Romą.
Tačiau, Gvido žiniomis, Roma vis dar tebebuvo toji vieta, kur vykdavo dainininkų kastratų debiutai. Netgi nekurdama savų atlikėjų bei kūrėjų, Roma vis tiek buvo Roma. Ir maestro nuolat Tonijui tai primindavo.
Tonijaus progresas stulbino visus. Bet nors vaikinas sudainavo jau keturias arijas rudenį konservatorijoje pastatytoje operoje, o vakarus su Gvidu leisdavo kur nors mieste, jis ir toliau kartais vakarieniaudavo su savo bičiuliais studentais, ilsėdavosi drauge su jais po pietų bei neatsisakydavo atlikti visų būtiniausių darbų už scenos.
Tačiau netrukus po antrųjų Neapolyje praleistų Kalėdų Tonijus susikivirčijo su vienu fechtavimo pamokas lankančiu jaunuoliu, ir konfliktas pasirodė besąs toks pat pavojingas, kaip ir priešprieša su Lorencu prieš metus.
Tą dieną Tonijaus galva prastai veikė, jis jautėsi vangus, abejingas viskam, ką mato ir girdi.
Iš ryto perskaitė eilinį Katrinos Lizani laišką, kuriame tetulė pranešė, esą jo motina pagimdžiusi sveiką sūnų. Kūdikis gimė prieš penkis mėnesius: jau beveik pusę metų jis gyveno šiame pasaulyje.