Šlykštus silpnumas pasklido po visą Tonijaus kūną, ir jis nejučia pradėjo nebyliai melstis. „Kad tu būtum sveikas kūnu bei protu, — bemaž šnibždėjo jis. — Būk palaimintas ir Dievo, ir žmonių. Jei galėčiau dalyvauti tavo krikštynose, aš pats pabučiuočiau švelnią tavo kaktytę.“
Sąmonėje, rodos, savaime iškilo vizija. Jis išvydo save — aukštą, blyškų, veikiau panašų į vorą — einantį per drėgnus tamsius kambarius. Štai be galo ilga jo ranka pasiekusi ėmė supti kūdikio lopšį. O paskui pamatė motiną — verkiančią, vienišą.
„Bet kodėl jinai verkia?“ Jis pamėgino susikaupti ir suprato, jog motina sielvartauja dėl to, kad jis nužudė jos vyrą. Karlas mirė. Jinai vėl gedi, visos skaisčios žvakės jau baigė degti. Viršum žvakigalių rangosi menkas dūmelis. O koridoriais aukštyn ir žemyn sklando kanalo dvokas — tirštas, apčiuopiamas kaip žiemos rūkas.
— Ką gi, — galų gale ištarė balsu, lankstydamas kietą pergamento lapą. — O ko tu norėjai? Gauti daugiau laiko?
Dar vienas žingsnis buvo žengtas, dar vienas žingsnis. Katrina laiške rašė, kad motina vėl nėščia!
Ir štai, kai jis tokios būklės pasiekė fechtavimo salę, tarpduryje susidūrė su jaunu toskaniečiu iš Sjenos, ir nustūmęs jį įėjo pirmas. Paprasčiausias neatidumas, tik tiek.
Tačiau ruošdamasis pirmajai kovai Tonijus staiga aiškiai išgirdo už nugaros grėsmingą niurzgėjimą ir pakėlęs akis patyrė keistą dezorientacijos jausmą, panašų į tą, kuris jį užklupo prieš kelerius metus švento Morkaus aikštėje, kai pirmą kartą išgirdo apie Karlą. Trumpą, šiurpią akimirką atrodė, tarytum grimzta į sapną. O paskui krestelėjęs galvą nužvelgė poliruotas grindis, aukštus langus, ilgą, tuščią salę.
Sąmonę pasiekė žodžiai:
— Eunuchas? Aš nė nežinojau, kad kastruotiems gaidžiams leidžiama nešioti špagas!
Nieko netikėto, nieko originalaus. Jis tuojau pat vaizduotėje išvydo kastruotus gaidžius, tuos išromytus paukščius, paruoštus maistui, kybančius ant kablių mėsinėje. Fechtavimo salės veidrodžiuose atsispindėjo juos supantys jaunuoliai juodais bridžiais ir baltais marškiniais.
Tonijus suvokė, kad salėje įsiviešpatavo tyla ir kad jis pats lėtai atsigręžia. Jaunasis toskanietis nenuleido nuo jo akių. Tonijaus veidas išliko bereikšmis. Bet jis, rodos, girdėjo daugybę šnabždesių bei tų šnabždesių atgarsių, atsklindančių iš didelio pulko jaunų vyrų, su kuriais jis čia kovėsi ir kuriuos įveikdavo. Jis stovėjo labai ramiai, primerkęs akis, ir laukė, kada šnabždesys virs žodžiais, kuriuos galima suprasti.
Tonijus miglotai jautė, kad jaunasis toskanietis nervinasi. Kiti irgi jautėsi nesmagiai, ir Tonijui tiesiog kuteno odą salėje besisukantis įtampos srautas. Aplinkui susitelkė neperžvelgiami, niūrūs pietiečių veidai. Ore sustiprėjo aitrus prakaito kvapas.
Tonijus fiziškai pajuto jaunuolio baimę. Baimę, sumišusią su pašėlusiu, savižudišku išdidumu.
— Aš nekryžiuoju špagos su vištgaidžiais! — bemaž suspigo toskanietis, ir netgi nesutrinkantys pietiečiai patyrė tam tikrą šoką.
Keista mintis dingtelėjo Tonijui. Jis pamatė, koks šis jaunuolis kvailas, ir įsitikino, jog toskanietis veikiau mirs, nei patirs gėdą kitų akivaizdoje. O Tonijus nė kiek neabejojo nužudysiąs vyruką. Niekas čia nevaldė špagos geriau už jį. Fiziškai jusdamas savo ūgį, šaltą savo įniršį, jis tuo pat metu suvokė visą šio poelgio beprasmiškumą. Jis nenorėjo nieko žudyti. O tasai žmogus neabejotinai geidė jo mirties. Juk vaikinas puikiai suprato, kad toks įžeidimas negali neturėti pasekmių.
Tonijus jautėsi suglumęs, padėtis jį slėgė. O berniūkštis suteikė jam tokią galimybę! Tonijus pajuto gailestį jam. Tačiau stiprėjančios abejonės tik atims jėgas.
Jisai tarytum iš šalies pamatė iš susiaurėjusių savo akių plūstelintį įniršį, nukreiptą į jaunąjį toskanietį, lėtai pakylančią savo špagą.
Toskanietis išsitraukė rapyrą. Ši švilpdama perskrodė orą. Jaunuolio veidą perkreipė baimė bei pyktis. Tonijus, lėtai atmušęs smūgį, smogė priešininkui į kaklą.
Toskanietis išmetė ginklą ir abiem rankom griebėsi už gerklės.
Kambarys kaipmat sujudo. Keli žmonės pripuolė prie Tonijaus, įkalbinėdami atsitraukti. Kiti apsupo sužeistąjį. Tonijus matė, kaip jaunuolio marškinius permerkia kraujas. Fechtavimo mokytojas primygtinai prašė visų išeiti ir tęsti įvykio aptarimą už durų.
Visą kelią atgal iki konservatorijos Tonijus prisiminė tas nejaukias akimirkas, kai jaunuoliai jį apsupo, bičiuliškai apkabinę pečius, spausdami rankas.
Jau apie vidurnaktį atvyko jaunas Sicilijos didikas ir pranešė jam, kad toskanietis susirinko daiktus bei išvyko iš miesto. Tamsiame jaunuolio veide atsispindėjo panieka toskaniečiui, tačiau jis nekomentavo savo pranešimo. Matėsi, kad vyrukas ne itin smagiai jaučiasi rūsčioje konservatorijos svetainės aplinkoje, kur Tonijus jį priėmė. Bet svečias kiek padvejojęs paklausė Tonijaus, ar šis nesutiktų artimiausiu metu su juo pamedžioti. Girdi, jis ir jo bičiuliai, reguliariai vykstantys į kalnus, džiaugtųsi, jei senjoras Treskis prie jų prisijungtų. Tonijus padėkojo už kvietimą, bet teigiamo atsakymo neištarė.
O vos po keleto dienų Tonijus su Gvidu patys išvyko į kalnus, pietų pusėn.
Oras buvo švelnus ir šiltas. Juodu nusprendė aplankyti kurį nors mažą pakrantės miestelį, besišliejantį prie šlaitų, kylančių viršum mėlynos jūros, panašios į nepriekaištingą veidrodinį dangaus atspindį.
Po paprastų kaimiškų pietų mažoje kaimo aikštėje jie pasikvietė gatvės dainininkų būrelį, skurdžiai apsitaisiusių, bet kupinų aistros, ir šie sudainavo jiems daug barbariškų, išmoningų melodijų, kurių nesiryžtų atlikti nė vienas profesionalus muzikantas.
Naktį juodu praleido nakvynės namuose, šiaudiniame guolyje, prie lango, pro kurį dirsčiojo žvaigždės.
Auštant Tonijus išėjo į lauką ir patraukė link senos graikų šventyklos, dunksančios vidury pievos, kurią išmargino pirmieji pavasario žiedai.
Iš daugumos kolonų beliko tik marmuriniai pagrindai, išsibarstę tarp žolių, bet keturios kolonos, smingančios tiesiai į dangų, dar tebestovėjo.
Pamatė Tonijus ir šventyklos grindis. Apėjo palei akmenų nuolaužas, paskui atsigulė ant jaunos žolės, besikalančios iš visų spragų bei plyšelių. Žvelgdamas tiesiai į akinantį šviesos srautą galvojo apie tai, jog niekada gyvenime nepatyrė tokios ramybės, kokią pažino pastaraisiais metais.
Kur bepažvelgtų, atrodė, kad pasaulis trapus ir pilnas nesudrumsto grožio. Jame nebuvo grėsmingo paslaptingumo. Nebuvo kasdien kamuojančios įtampos.
Tonijui ramybės teikė meilė Gvidui, meilė Paolui, visiems tiems, kurie tapo jo naujaisiais draugais, beveik broliais, ir gyveno su juo po vienu stogu, berniukams, kurie kartu dirbo, mokėsi, ilsėjosi, repetavo bei dalyvavo spektakliuose.
Bet tamsa buvo šalia.
Ji visuomet išlikdavo šalia, laukdama čia Katrinos laiško, čia kvailo berniūkščio iš Toskanos įžeidimo. Vis dėlto Tonijui taip ilgai pavyko neįsileisti jos į savo gyvenimą!
Dabar jis stebėjosi, kaip galėjo apskritai tikėtis išlaikyti savyje neapykantą ir keršto jausmą tol, kol Karlas susilauks daug vaikų. Kaip tik tuomet jis ketino sugrįžti bei apmokėti seną sąskaitą.
Nejaugi jis jau taip ištižo, jog užmišo patirtą blogį, užmiršo pasaulį, kuris jį išstūmė iš savęs, ir taip lengvai pasidavė tam keistam neapolietiškam gyvenimui, dabar jam atrodančiam realesniam už pažintąjį Venecijoje. O nenoras žudyti toskanietį? Ar čia silpnybė? Ar atvirkščiai, jis tapo išmintingesnis ir tobulesnis?
Tonijus ūmai nepaprastai išsigando, jog jam niekada neteks šito sužinoti.
Dabar jam apskritai atrodė nerealus gyvenimas Venecijoje, ten regėtas rūkas, tarsi pagrobęs iš nejudrių kanalų švino spalvą, siauros gatvelės, namų sienos, kurios bemaž susiglaudžia virš galvos, tarsi norėtų šiais spąstais sugauti žvaigždes.