Sidabriniai kupolai, apskritos arkos, mozaikos, žėrinčios net per lietų — kas tai buvo?
Užsimerkęs jis pamėgino prisiminti motiną. Pasistengė išgirsti jos balsą, pamatyti, kaip ji šokdama sukasi ant dulkėtų grindų. Nejaugi kadaise jo gyvenime buvo diena, kai pamatęs ją prie lango prislinko iš už nugaros apsipylęs ašaromis? Ji dainavo kažkokią gatvės dainelę. Gal galvojo apie Stambulą? Jis ištiesė į ją ranką. Jinai atsisuko ir trenkė jam. Jis pasijuto krentąs...
Nejaugi šitaip kažkada buvo?
Netikėtai jis atsistojo tarp žolių. Aplinkui žaliavo pieva. Atokiau, tarp daugybės žiedų, pasklidusių po nuostabų bekraštį lauką, šmėžavo tamsi Gvido figūra. Jis stovėjo nejudėdamas, palenkęs galvą į šalį, tarsi klausydamasis paukščių giesmės tolumoje, o galbūt tylos aplinkui.
— Karlai, — sušnibždėjo Tonijus. — Karlai!
Tarsi negalėtų išeiti iš čia, kol neįsitikins, jog tėvas kažkur netoliese. O paskui užmerks akis, atgręžtas į švelnią saulę, begalinius laukus bei miestą tolumoje, kurį taip puikiai pažįsta, tada patrauks į priekį, tykindamas kaip šuoliui besiruošianti katė, užklups jį kokioje nors tamsioje netikėtoje vietoje, ir pamatys siaubą jo veide.
„Bet, Viešpatie, nežinia ką atiduočiau, kad galėčiau išgyventi bent dieną, tik vieną dieną, aplenktas šios taurės!“ 13
Praslinkus dar šešiems mėnesiams, Tonijus gavo laišką iš pačios Marianos, pranešančios apie antrojo sūnaus gimimą.
Pasijuto toks sukrėstas, pamatęs šį laišką, jog nešiojosi jį visą dieną ir atplėšė tik atsidūręs vienas jūros pakrantėje.
Atrodė, tarytum pro bangų ošimą girdi jos balsą — kerintį, pavojingą kaip sirenos kauksmas.
„Nebūna nė valandos, kad apie tave negalvočiau, nejausčiau skausmo dėl tavęs, nekaltinčiau savęs dėl skuboto, siaubingo tavo poelgio. Tu man nesi žuvęs, kad ir kaip būtum tuo tikras, kad ir koks beprotiškas bei piktas tavasis kelias.
Prieš savaitę šiuose namuose šviesą išvydo tavo jaunėlis broliukas, Marčelas Antonijus Tresksis. Tačiau nė vienas kūdikis neužims tavosios vietos mano širdyje.“
Vos po keleto dienų Tonijui reikėjo atlikti pagrindinę partiją operoje, kurią nuo pradžios iki galo sukūrė Gvidas konservatorijos scenai. Ir jis žinojo, kad negalės dainuoti, jei neužmirš šito laiško.
Artinantis spektakliui, vis labiau vargino save repeticijomis. Premjeros vakarą negalvojo apie nieką daugiau, išskyrus muziką. Jis tebuvo tik Tonijus Treskis, konservatorijos studentas, o dar — Gvido meilužis, ir tik aistringos meilės glamonės galėjo nuslopinti ovacijų aidą.
Bet vėliau, po šio mažo triumfo, be paliovos galvojo apie motiną, nors iš jo meilės jai, jos grožio bei retų švelnumo minučių prisiminimų nedaug kas teliko.
Ji dabar buvo Karlo žmona. Priklausė Karlui. Bet kaip ji galėjo po visko, kas įvyko, pasitikėti tuo žmogumi? O juk pasitikėjo, dėl to nekilo nė menkiausios abejonės.
Ir nors apmaudas jį beveik apakino, Tonijus, suprantama, žinojo atsakymą į šį klausimą. Ji patikėjo Karlu todėl, kad gyventų toliau, kad pabėgtų iš tuščio savo kambario ir tuščios lovos. Kas liko tuose namuose, jei ne Karlas?
Kartais, kai šios mintys bemaž be paliovos sukdavos galvoje, jis negalėdavo neprisiminti motinos kančių, vienatvės ir žiaurumo protrūkių, kurie net dabar, praėjus daugeliui metų, priversdavo pašiurpti odą.
Įkalinta moterų vienuolyne, ji būtų mirusi, Tonijus tuo neabejojo, o jo brolis, galingas gudrusis brolis, jo nuskriaustas, doras, užsispyręs brolis būtų vedęs kitą.
Ne, jai teko nepakeliamas pasirinkimas, o gyventi su vyru be meilės jai buvo taip pat sunku, kaip ir vienuolyno celėje. Jai būtinai reikėjo vyro meilės, jo apsaugos bei pavardės. Tačiau ką jai suteikė pavardė ir saugumas praeityje?
— O aš vėl pasmerksiu ją vienatvei, — sumurmėjo Tonijus. — Nusiųsiu atgal į vienuolyną...
Ir sūnus vėl prisiminė motiną po juodu našlės šydu.
Šis vaizdas jam buvo realus — labiau realus nei vaikų krikštynų scenos arba nebepažįstami namai, kuriuos vaizduotėje sukurdavo šie laiškai.
Atsisukusi į jį, motina plūdosi. Sugniaužusi kumščius žarstė prakeiksmus. Jis girdėjo, kaip iš už daugelio metų bei mylių, iš už miglotos įsivaizduojamos ateities vizijos, ji šaukia: „Aš bejėgė!“, ir jo pyktis neišvengiamai nuplaukdavo kažkur į šoną, nepaliesdavo jos, taigi ji pavirsdavo šešėliu, galinčiu paveikti jo ateitį ne daugiau, negu veikė praeitį. Jinai jam žuvusi, iš tiesų žuvusi. Tačiau Tonijaus akys nuolat apsiblausdavo, kai galvodavo apie ją, vaikinas staigiai nusisukdavo besidaužančia širdimi, kasdien bažnyčioje sutikdamas juodai apsitaisiusias moteris, senyvas ir jaunas našles, kurios uždegdavo žvakes, klūpodavo priešais altorių, it juodi šešėliai slinkdavo gatvėmis, lydimos senų tarnaičių.
Dabar jį užgriuvo daugybė pakvietimų padainuoti privačių vakarienių arba koncertų metu. Sykį net apsilankė tos senyvos markizės namuose, kurią sutiko pirmą kartą atvykęs į grafienės Lamberti rūmus.
Bet po kurio laiko pradėjo atsisakinėti visų pakvietimų.
Gvidas, be abejo, niršo.
— Reikia, kad žmonės tave girdėtų! — įtikinėjo jis. — Reikia, jog tave matytų ir girdėtų įtakingiausiuose namuose. Tonijau, apie tave turi išgirsti užsieniečiai, kaip tu nesupranti!
— Jie gali apie mane išgirsti ir ateiti manęs pasiklausyti čionai, — gūžtelėjo pečiais Tonijus. — Tu per daug iš manęs reikalauji! — karštai šūktelėjo vaikinas. — Be to, maestro nuolat skundžiasi, kad studentai per daug laiko praleidžia mieste, daug geria...
— Ak, liaukis! — piktai nutraukė Gvidas.
Šiaip ar taip, konservatorija tapo vienintele vieta, kur dabar pasirodydavo Tonijus.
Jis vis daugiau laiko praleisdavo klasėse — išskyrus tas valandas, kai mokėsi fechtavimo — ir niekada nepriimdavo jaunuolių kvietimo kartu išgerti ar pamedžioti.
Jis vis visur sutikdavo šviesiaplaukę dailininkę. Sykį ji pasirodė pranciškonų bažnyčioje, kur jis atėjo su kitais studentais atlikti įprastų giesmių. Kitą kartą pamatė ją švento Karlo teatre: prašmatniai apsitaisiusi sėdėjo grafienės ložėje, neatitraukdama akių žiūrėjo į sceną ir visą laiką atrodė pasinėrusi į muziką.
Be to, ji ateidavo į kiekvieną jo pasirodymą konservatorijoje.
Kartais jis grįždavo į grafienės namus vedinas vienintelio tikslo, nors niekada sau to nepripažindavo. Jis eidavo į koplyčią ir žiūrėdavo į subtilias tamsių atspalvių freskas, pailgą mergelės Marijos veidą, angelus galingais sparnais bei raumeningus šventuosius. Ateidavo visuomet vėlyvu metu, išgėręs šiek tiek daugiau vyno, nei derėtų. O sutikęs dailininkę puotos salėje žiūrėdavo į ją atvirai ir ilgai, tad jos šeima neabejotinai turėjo palaikyti tokį įžūlumą įžeidimu.
Tačiau taip niekada nenutikdavo.
Bet labiausiai jį įtraukdavo konservatorijos gyvenimas, ir niekas negalėjo iš tiesų sutrikdyti jo dienotvarkės bei kasdieninės laimės, išskyrus Katrinos laiškus, kurie, nepaisant retų jo paties atsakymų, tapo vis atviresni ir atviresni.
Šie laiškai, iš ambasados visuomet atgabenami to paties jauno venecijiečio, buvo aiškiai skirti skaitymui vienumoje.
Katrina irgi pranešė apie antrojo Marianos vaiko gimimą ir paprastai pridūrė, jog šis kūdikis, kaip ir pirmasis, yra sveikas.
„Tačiau ne santuokoje gimusių vaikų tavo brolis turi kur kas daugiau nei santuokinių, bent jau taip aš girdėjau, ir, atrodo, net stulbinantys jo pasiekimai Senate bei tarybose negali sutrukdyti nuolat mėgautis dailiąja lytimi.
Bet tavo motiną jis dievina, dėl to gali nė trupučio nesijaudinti.
Visus žavi jo energija, jėga ir sugebėjimas triūsti nuo aušros iki vidurnakčio. O tiems, kas susižavėjimą išsako garsiai, jis tuojau pat atsako, esą patirta tremtis ir nelaimės išmokiusios vertinti gyvenimą.