Žinoma, vos paminėjus brolį Tonijų, Karlui iš akių bemaž ištrykšta ašaros. Ak, koks jis laimingas girdėdamas, kad tau gerai sekasi ten, pietuose, vis dėlto jis labai susirūpinęs klausosi naujienų apie tavo dainavimą ir fechtavimo laimėjimus.
„Scena? — klausia jis manęs. — Manai, jis iš tiesų galėtų žengti ant scenos?“ Prisipažino man įsivaizduojąs tave tokį kaip tavo senasis mokytojas, Alesandras.
Tuomet aš pastebėjau, girdi tu veikiau ketinąs tapti naujuoju Kafareliu. Kad būtum matęs jo miną!
„Tokiu atveju visi jo gailėsis! Tu tik pagalvok! Įsivaizduoji, — sako jis, — kaip jis jausis, jei visi nuolat primins apie jo gėdą!“
„O tos dvikovos! — kalba jis man. — Ką tu pasakysi apie visas tas dvikovas? Juk aš tenoriu, kad jis gyventų ramiai ir saugiai.“
„Tas tiesa, — tuomet pastebiu aš. — Tačiau nerasi saugesnės vietos už kapą.“ Jis sureaguoja dar emocionaliau ir išeina iš mano namų apsipylęs ašaromis.
Bet gana greitai sugrįžta, apsunkęs nuo vyno, išvargintas lošimų namų. Ir žvelgdamas į mane apsiblaususiu žvilgsniu apkaltina persekiojimo manija bei sako: „Taip, tu turi žinoti, aš dažnai galvoju apie tai, jog nelaimingam mano broliui Tonijui būtų buvę kur kas geriau, jei chirurgas būtų netyčia jį per daug sužalojęs, ir dabar jis jau skrajotų danguje.“
„Bet kodėl? — apstulbstu aš. — Kokius siaubingus dalykus čia kalbi! Kodėl? Juk jis klesti!“
„O jeigu jį kas nors papjaus idiotiškos dvikovos metu? — klausia Karlas. — Aš jaudinuosi dėl jo dieną naktį.“ Ir sako niekada neišsiųsiąs tau špagų, kurių prašei.
„Bet juk špagų galima nusipirkti bet kur!“ — pastebiu aš.
„Ak, mano brolis, mano mažasis broliukas! — šūkteli jis taip karštai, jog galėtų išspausti ašaras publikai. — Ar kas nors žino, ką aš iškentėjau!“ Ir tuojau pat nusisuka nuo manęs, tarsi negalėtų pasitikėti manim, pernelyg kvaila, nesugebančia užjausti taip begaliniai apgailestaujančio žmogaus.
Bet, atvirai sakant, Tonijau, prašau tavęs, būk atsargus ir išmintingas. Jeigu jis išgirs apie tavo fechtavimo laimėjimus, dar nuspręs turįs išsiųsti į Neapolį porą tuzinų bravų, kad tave saugotų. Manau, tokių žmonių draugija tave išties varžytų, gal net dusintų. Taigi, Tonijau, elkis apdairiai ir protingai.
O kalbant apie sceną, tavąjį balsą, nejaugi kas nors galėtų pavydėti Dievo tau suteiktos dovanos? Naktimis, gulėdama ant pagalvių, aš girdžiu tave dainuojantį. Nežinia, ar kada galėsiu tai išgirsti iš tiesų ir apkabinti tave bei parodyti, jog myliu tave dabar dar labiau negu visada. Tavo brolis kvailys, jei nemato tavęs laukiančios didžios ateities.“
Prieš sudegindamas šį laišką, kaip ir visus kitus, Tonijus ilgai jį nešiojosi.
Laiškas jį gerokai pralinksmino bei keistai pakerėjo; perskaičius jo neapykanta Karlui įsiliepsnojo dar stipriau.
Prieš akis aiškiai iškilo brolis, siurbčiojantis iš gyvenimo taurės, vadinamos Venecija. Kaip ryškiai jis regėjo Karlą, keliaujantį iš puotos į senato salę, o paskui į Ridotto, kurtizanės glėbin.
Tačiau visi švelnūs Katrinos perspėjimai nė kiek nepaveikė Tonijaus. Jis nė trupučio nepakeitė savo gyvenimo.
Ir toliau aktyviai lankė fechtavimo salę. O kai pasitaikydavo laisva minutė, tobulino tire savąjį šaudymo iš pistoleto meną. Likęs vienas kambaryje tiek atkakliai treniruodavosi valdyti durklą, kiek tik įmanoma reguliariai nesusmeigiant ašmenų į minkštą žmogaus kūną.
Bet jis žinojo, kad ne karingumas ir narsa vertė jį taip valdingai elgtis su Džakomu Lizaniu arba taip tobulinti įvairių ginklų valdymo meną.
Tiesiog jis nebegalėjo nuo aplinkinių nuslėpti, kas iš tiesų esąs.
Vis dažniau ir dažniau iš sutiktųjų akių suprasdavo: jie žino, kad jis — kastratas. O jaunųjų neapoliečių žvilgsniai bylojo apie pelnytą besąlyginę pastarųjų pagarbą.
O kalbant apie sceną, apie jo virsmą naujuoju Kafareliu, kaip kad kilniaširdiškai suformulavo Katrina, jis kartu ir norėjo, ir bijojo šito taip stipriai, jog kartais apimdavo neviltis, galutinai susipynus mintims.
Jį jau spėjo apsvaiginti ovacijos, grimas, gražių dekoracijų prabanga ir tos akimirkos, kai girdėdavo savo balsą, skambantį viršum kitų balsų, apraizgantį neapčiuopiama, galinga magija visus tuos, kas norėdavo jį išgirsti.
Tačiau tereikėdavo pagalvoti apie didžiuosius teatrus, ir širdyje užsimegzdavo keistai jaudinanti baimė.
„Du kūdikiai per dvejus metus!“
Kartais ši mintis iškildavo sąmonėje taip aiškiai ir nutvilkydavo taip skaudžiai, jog jis net sustodavo. Du vaikai, ir abu — sveiki sūnūs!
Daugelis Venecijos šeimų tik tokiu būdu pretendavo į amžinybę.
O kaip jis norėjo, kaip norėjo, kad motina ir tėvas suteiktų jam dar truputį laiko! 14
Buvo vidurdienis. Minios apsuptas Tonijus žingsniavo Via Toledo ir staiga suprato, jog šią dieną, gegužės pirmąją, sukanka lygiai treji metai, kai gyvena Neapolyje.
Tiesiog galvoje netilpo. O paskui pradėjo atrodyti, jog praleido čia visą gyvenimą ir niekada nepažinojo kitokio pasaulio.
Sekundėlei stabtelėjo, nors minia trukdė stovėti, tempdamasi iš paskos. Pakėlė galvą ir pasižiūrėjo į giedrą žydrą dangų, pajuto švelnią bei šiltą brizo glamonę.
Netoliese pastebėjo atdarą taverną. Keli staleliai stovėjo tiesiog ant akmenuoto grindinio, o pagrindinę patalpą užstojo pora senų gumbuotų figmedžių. Tonijus patraukė ten ir užsisakė butelį „Lagrima Kristi“, neapolietiško baltojo vyno, kurį labai mėgo.
Figų lapai metė ant grindinio didžiulius žmogaus delno formos šešėlius, o šitas oras, suspaustas tarp ankštų sienų, rodos, be paliovos judėjo.
Po minutės Tonijus jau buvo girtas. Jam pakako vos pusės taurės. Palaimingai atsipalaidavęs atsilošė į mažos, grubiai sukaltos kėdės atlošą ir ėmė stebėti žmonių srautą gatvėje. Dar niekad Neapolis jam neatrodė toks nuostabus. Ir nepaisant viso to, kas jam taip nepatiko — baisaus skurdo aplinkui bei begalinio aukštuomenės dykaduoniavimo, — jautėsi esąs šio miesto dalelė. Pagaliau tai suprato, pajuto visa esybe.
O gal taip jautėsi dėl to, kad sukaktys visuomet sukeldavo jam šventišką nuotaiką. Venecijoje jų būdavo tiek daug, ir kiekviena proga vykdavo šventė. Jos tapo ne šiaip galimybe pažymėti laiko atkarpas, o gyvenimo būdu.
Po visų šio ryto kančių jį aplankiusi ramybė buvo lyg tyli paguoda.
Keletą valandų jis praleido pas siuvėją, kur jautėsi kaip kalėjime. Negalėjo žiūrėti į veidrodį. Siuvėjo padėjėjos jam vis kartojo, jog dar labiau paaugęs. Dabar jo ūgis siekė jau šešias pėdas, ir niekas jį pamatęs nebegalėjo pavadinti berniuku.
Švytinti perregima oda, purūs plaukai, nekaltas veidas — visa tai drauge bei ilgos galūnės skelbė pasauliui, kas jis toks.
Pasitaikydavo minučių, kai bet kokie komplimentai sukeldavo jam įniršį ir iškildavo vos beapčiuopiamas prisiminimas apie vieną seną žmogų mansardoje, apie žmogų, smerkiantį pasaulį, kuriame viskas matuojama skoniu. Būtent skonio dėka jo figūra laikoma madinga; ne kas kitas, o skonis skatina moteris siųsti jam dovanas ir prisipažinti, kaip jį dievina, nors jis pats mato veidrodyje klaikią griuveną dieviškos būtybės vietoje. Patirdavo tikrą siaubą stebėdamas, kaip griūva Viešpaties sumanytas kūrinys. Kartais pasidarydavo įdomu, ar tą patį patiria mirtini ligoniai, kai ima nebejausti galūnių, kai dėl ligos jiems nuslenka plaukai. Mirtini ligoniai jį traukė, traukė išsigimėliai, nykštukai, neūžaugos, kuriuos kartais matydavo mažosiose scenose kur nors mieste; jis negalėjo užmiršti sykį matytos poros, tarpusavyje susijungusios šlaunimis: juodu juokėsi ir gėrė vyną sėdėdami ant vienos kėdės. Tos būtybės jam kėlė nerimą ir kartu pakerėdavo; paslapčiomis laikė save vienu iš jų, išsigimėliu, slepiančiu savo bjaurumą po nuostabiu nėriniuotu brokato kostiumu.