Jis nusipirko visus siuvėjo parodytus audinius ir dar tuziną nosinių, kaklaraiščių bei pirštinių, kurių jam visai nereikėjo.
— Viskas, kas geriausia, kad taptum nepastebimas, išstypėli, — sukuždėjo savo atspindžiui veidrodyje.
Ir štai dabar, pajutęs pirmą saldžią vyno sukeltą euforiją, žaibišką alkoholio ir vasaros karščio reakciją, jis nusišypsojo.
— O žinai, tu galėtum būti išsigimėlis, — tarė sau. — Galėtum netekti balso kaip Gvidas. Taigi tebūnie kaip bus.
Šis mažutis kankinimas siuvėjo ateljė priminė Tonijui neseniai įvykusius ginčus su Gvidu ir maestro Kavala — ginčus, kurie, matyt, negreitai turėjo liautis. Gvidas be galo nusivylė, kai Tonijus atsisakė pagrindinės moteriškos partijos pavasarį statytoje operoje, dar sykį pareiškęs, jog jis niekada — niekada, niekada! — nepasirodys scenoje vilkėdamas moterišką suknelę. Kapelmeisteris vėl nusprendė nubausti Tonijų, leisdamas jam suvaidinti tik nereikšmingą vaidmenį. Bet dainininkas kaip galėdamas demonstravo, jog nė trupučio nenusiminė.
Toji pavasarinė opera jį nuliūdino nebent tuo, kad į pasirodymą neatėjo šviesiaplaukė dailininkė. Kurį laiką jos nesimatė ir koplyčioje. Nesutiko jos nė paskutiniojoje grafienės puotoje. Štai dėl ko jis sielvartavo.
Na, o pasirodymo su moteriška suknele neužmirštantys mokytojai, atrodo, neketino palikti Tonijaus ramybėje. Jie nepritarė mokinio įsitikinimui, esą jis galįs atlikti tik vyriškas partijas. Prieš daugelį amžių pirmieji išromytieji pradėjo vaidinti moterų vaidmenis, nors dabar visur už Popiežiaus valstybės ribų operoje dainavo moterys, kastratus ir toliau garsino šie vaidmenys. Kadangi visos pagrindinės partijos operose rašomos aukštiems balsams, kiekvienas dainininkas turėjo būti pasirengęs bet kokiam vaidmeniui. Tokiu būdu, pavyzdžiui, ir moterys neretai atlikdavo vyrų vaidmenis.
Galų gale maestro Kavala išsikvietė Tonijų.
— Tu ne prasčiau už mane žinai, — pradėjo jis, — jog tau būtina įgyti patirties prieš paliekant konservatoriją. O tavojo debiuto laikas jau arti.
— Bet tai neįmanoma, — skubiai atsakė Tonijus. — Aš nepasirengęs...
— Nusiramink, — pertraukė maestro. — Man tavo pasiekimai matomi kur kas geriau nei tau pačiam. Ir tu žinai, jog aš šiuo atveju teisus. Ir dar aš teisus sakydamas, jog tu turi pasirodyti už konservatorijos ribų, bet tu šito atsisakai. Kiekvieną savaitę gauni pakvietimų į privačius namus, tačiau jų nepriimi. Tonijau, nejaugi nesupranti, jog mokykla tau virto slėptuve?
Tonijus krūptelėjo.
— Taip nėra, — sumurmėjo šiek tiek pyktelėjęs, bet suprasdamas, kad kapelmeisteris teisus.
— Tonijau, kai tu čionai tik atvažiavai, — tęsė maestro, — kai pirmą kartą atsisakei dainuoti, aš nemaniau, jog ištversi. Baiminausi, kad disciplina tau pasirodys besanti per žiauri, o aš negalėjau žiūrėti į nusivylusį Gvidą.
Tačiau tu mane nustebinai. Tu tapai žinomu šios vietos aristokratu, pavertei šitą miestą savąja Venecija. Tu čia spindėjai taip, kaip būtum spindėjęs ir ten. Bet čia ne visas pasaulis, Tonijau, nors ir didesnis už Veneciją. O tu dabar įstengtum apžavėti visą pasaulį.
Po ilgos pauzės Tonijus atsisuko į maestro ir sutiko jo žvilgsnį.
— Ar galiu jums patikėti vieną mažą paslaptį? — paklausė.
Kapelmeisteris linktelėjo.
— Niekada gyvenime aš nežinojau tokios laimės, kokią patyriau čia.
Kavala atsakė supratinga liūdnoka šypsena.
— Ar jūs nustebęs? — paklausė Tonijus.
— Ne, — papurtė galvą maestro. — Jeigu kas nors turi tokį balsą kaip tavasis, tuomet ne. — Jis palinko viršum stalo. — Čia tavoji galybė, tavo jėga. Aš kadaise tau pažadėjau, jog taip nutiks, jei leisi, kad nutiktų. Dabar pažadas tapo realybe. O dar aš tau turiu pasakyti štai ką. Gvidas irgi gali sužavėti pasaulį. Jis pasirengęs parašyti premjerinę operą Romos scenai. Jam tenka būti kantriam dirbant su tavimi ir laukti, nes jam nepakeliamos tavo kančios. Bet jums abiem metas išeiti į pasaulį. O Gvido darbas bei laukimas tęsiasi jau ilgai, pernelyg ilgai.
Tonijus neatsakė galvodamas apie kitus dalykus. Jis dar kartą suvokė, jog normaliai susiklosčius įvykiams jau būtų vyras. Atrodytų kaip jo antrininkas Venecijoje, ir jo balsas skambėtų taip pat. Pasidarė apmaudu, kad ne itin gerai prisimena to vyriškio balso tembrą. Jo paties balsas — tas, kokiu kalbėjo — irgi buvo švelnus bei žemas, bet jis įpratino save taip kalbėti ir niekada, niekada neužsimiršdavo, netgi juokdamasis.
— Būsiu dar negailestingesnis, — tęsė maestro. — Yra ir kitų, pasirengusių žengti rampos link. Yra kitų, pasiruošusių užimti tavo vietą.
Tonijus tik linktelėjo. Bet maestro kalbėjo toliau:
— Manai, nežinau, kas tau nutiko? Gvidas nenori apie tai kalbėti, beje, kaip ir tu pats. Bet aš įsivaizduoju, ką tau teko patirti...
— Jūs neįsivaizduojate, — šiurkščiai paprieštaravo Tonijus, — nes jums taip nenutiko.
— Tu neteisus. Tikrąjį blogį šiame pasaulyje kuria tie, kurie neturi vaizduotės. Aš turiu vaizduotę. Žinau, ką tu praradai.
Tonijus neatsakė. Jis negalėjo sutikti. Šie žodžiai jį užgavo, pasirodė pasipūtėliški, arogantiški. Bet visais kitais atžvilgiais maestro buvo teisus.
— Duokite man šiek tiek laiko, — pagaliau ištarė Tonijus veikiau sau nei maestro.
O kapelmeisteris, patenkintas dėl to, jog buvo suprastas, nebetęsė pašnekesio.
Taigi atėjo trečiųjų atvykimo į Neapolį metinių diena.
Šventiškai nusiteikęs, malonios euforijos apimtas Tonijus dar aiškiau suprato, jog maestro Kavala sakė tiesą.
Kol sugrįžo konservatorijon, bemaž sutemo. Prieš pareidamas užsuko į „Inghilterra“ viešbutį prie jūros ir nakčiai išnuomojo porą kambarių. Nusprendė vakare atsivesti čionai Gvidą, o prieš tai užsukti į netoliese esančią bažnyčią bei pasiklausyti Kafarelio. Garsusis dainininkas jau daugiau nei metus gyveno Neapolyje ir dažnai dainuodavo šventojo Karlo teatre, tačiau Tonijui buvo svarbu išgirsti jį būtent šią, ypatingą dieną.
Radęs tuščią Gvido klasę, patraukė į jo apartamentus.
Mokytojas buvo pasipuošęs vakarui: apsivilko Tonijaus pirktą prašmatnų raudono aksomo surdutą. Kai Tonijus įėjo, Gvidas ant bevardžio kairės rankos piršto movėsi žiedą. Kaštoninės, bemaž šokoladinės spalvos plaukai buvo rūpestingai susukti bei sušukuoti. Jis užsimovė naują porą balto šilko pirštinių, apsiavė batus kalnų krištolo sagtelėmis, ir įgavo išties nekasdieniško spindesio.
— O aš ieškau tavęs nuo pat pietų, — prabilo Gvidas. — Noriu, kad šį vakarą nuvažiuotum pas grafienę anksčiau. Šiek tiek užkąsk ir daugiau nebegerk vyno. Ši naktis ypatinga, turi elgtis taip, kaip aš pasakysiu. Ir, prašau, neieškok pretekstų atsisakyti. Žinau, kad nenori ten eiti, bet tu privalai.
— Kada jau aš nenorėjau ten eiti? — nusišypsojo Tonijus.
Tomis minutėmis, kai ruošdavosi kur nors išeiti, Gvidas jam atrodydavo itin patrauklus.
— Tu atmetei jau penkis ar šešis paskutiniuosius kvietimus, — priminė Gvidas, — bet šiandien būtinai turi nueiti.
— Kodėl gi? — šaltai paklausė Tonijus.
Jis vos begalėjo patikėti padėties ironiškumu. Prisiminė, kaip Domenikas kadaise irgi kūrė planus, tame pačiame viešbutyje išnuomojo apartamentus, iš kurių atsivėrė vaizdas į jūrą. Jis nusišypsojo. Ką galėjo pasakyti?
— Grafienė buvo išvykusi, jai teko patirti rūstų išmėginimą, o dabar ji sugrįžusi surengė pirmą puotą. Juk žinai, mirė jos pusbrolis, senasis sicilietis, daugelį metų gyvenęs Anglijoje. Taigi jai teko pergabenti giminaičio kūną į Palermą, idant palaidotų ten. Vargu ar tau kada nors teko matyti laidotuves Palerme.