— Man apskritai nieko neteko matyti Palerme, — burbtelėjo Tonijus.
Gvidas vartė natas ant stalo.
— Žodžiu, senuką pirmiausia reikėjo pasodinti krėslan bažnyčioje ir atlikti ceremoniją, o tada įkurdinti kapucinų katakombose šalia kitų giminaičių. Katakombos — tai požeminis nekropolis, kur ilsisi šimtai mirusiųjų, vieni stovėdami, kiti gulėdami, visi puikiai apsitaisę. Juos prižiūri vienuoliai.
Tonijus susiraukė. Jam buvo tekę girdėti apie tokias vietas, nors šiaurinėje Italijoje nieko panašaus nebuvo.
— Grafienė, žinoma, turi pakankamai sicilietiško kraujo, taigi jai tos apeigos nė motais. Bet senuko našlės, jaunosios anglės, vos neištiko isterijos priepuolis. Ją teko iš ten išvesti.
— Nieko nuostabaus.
— Šiaip ar taip, grafienė sugrįžo. Ji atliko savo pareigą, palaidojo pusbrolį, ir ši puota jai tiesiog būtina. Todėl prašau tavęs, atvažiuok ten anksčiau.
— Bet kuo aš čia dėtas?
— Grafienė tave myli, ji visuomet tave mylėjo, — pasakė Gvidas ir stipriai apkabino Tonijaus pečius. — Bet tik, kaip sakiau, negerk daug vyno.
Kai pasiekė grafienės rūmus, ten buvo tamsu. Iš bažnyčios išėjo iškart, kai Kafarelis sudainavo pirmąją ariją — klasikinį kūrinį kastratui, kuris jaudino ir kartu gniuždė. Ne, Tonijus neprisiminė Venecijos, juk nuo to laiko dažnai tekdavo girdėti Kafarelį, jis tiesiog troško dar kartą pasimėgauti šia tobulybe, ta aistra balse, begalės dalykų supratimu, kurį taip retai pavykdavo įžvelgti kituose žmonėse.
O dar jis norėjo, kad Kafarelis ypatingu būdu jį įkvėptų. Norėjo, jog dainininkas, pats to nežinodamas, suteiktų narsos, kurios jam taip stigo.
Ar gavo, ko ieškojo, ar ne, taip ir nesuprato.
Bet buvo malonu ateiti į grafienės namus anksti, dar prieš atvykstant svečiams. Jis atidavė apsiaustą šveicoriui, pasakė kol kas nieko nenorįs bei ėmė vienas vaikštinėti po tuščius kambarius. Paprasti baldai prieblandoje atrodė vaiduokliški ir tarsi pleveno virš kilimų, ant kurių išryškėjo margaspalviai ornamentai. Šiltas oras buvo gaivus, jame nesijautė nei dūmų, nei sudegusio vaško kvapo, nei prancūziškų kvepalų.
Iš tiesų Tonijus visai nebuvo nusiteikęs prieš vizitą čionai, kaip kad manė Gvidas. Jis tiesiog pradėjo pavargi nuo viso šito, ypač nuo tada, kai prieš penkis ar šešis mėnesius dingo šviesiaplaukė mergina. Bet galbūt ji pasirodys šiandien. Pro atlapotus langus į namus plūdo kvapni naktis, sklidina vabzdžių čirškimo, rožių aromato, kurie, ko gero, sudaro pačią pietų krašto esmę. Netgi neįtikėtina tarnų gausa atrodė tarsi šių vietų ypatybė, tarytum šis namas suteiktų prieglobstį visiems elgetoms, kurie išsipustę nėriniais bei atlasu dirbo čia už grašius.
Jis išėjo į sodą. Visai nesinorėjo, kad namas atgytų. Bet atsigręžęs atgal pro ką tik paliktos svetainės tamsą pamatė tolumoje, koridoriuje, pasirodančius muzikantus, nešinus kontrabosais ir violončelėmis ant nugarų. Drauge su jais atėjo Frančeskas. Jis tarsi negyvą paukštį ant peties laikė smuiką.
Tonijus pažvelgė į mėnulį aukštybėse, paskui nukreipė žvilgsnį į jį supančius, rūpestingai apkirptus citrinmedžius, menkai apšviestus marmurinius suolelius ir akmenimis grįstą takelį, tiesiai iš po kojų bėgantį tamson.
Jis nužingsniavo takeliu. Jusdamas už nugaros vis ryškiau įsižiebiančius žiburius, įėjo pro vartelius į rožyną, esantį, kaip žinojo, kairėje pusėje. Rožės čia augo tiesiog stebuklingos, grafienė pati jas prižiūrėjo. Norėjosi, kad ši palaima kuo ilgiau neatsitrauktų. Įsimintina data žadino įvairias mintis... Taigi reikėjo vienumos.
Bet įėjęs į rožyną, tolumoje, už gėlyno, ūmai pastebėjo šviesos srautą, sklindantį iš mažo namelio, netoli galinės palaco pusės. Durys buvo atdaros, ir Tonijus neskubėdamas patraukė link namelio, pakeliui perbraukdamas ranka per itin stambius žiedus, o prisiartinęs pamatė pro duris nuostabią spalvų bei veidų virtinę ir kažką, kas priminė žydro dangaus skiautę.
Jis sustojo. Įdomi iliuzija. Durys panėšėjo į vartus, vedančius į ypatingu, perpildytą ir neramų pasaulį.
Žengęs dar kelis žingsnius, dirstelėjo į kambarį, pilną paveikslų. Vienas, didžiulis, kybojo ant sienos, priešais jį, ant molberto, stovėjo dar keletas kitų, ir Tonijus kurį laiką apžiūrinėjo darbus. Iš tolo jie atrodė užbaigti bei kupini gyvybės: grupės biblinių personažų, taip pat tobulai nupieštų, kaip ir anksčiau matyti ant bažnyčių bei koplyčių sienų. Buvo čia ir arkangelas Mykolas, vedantis prakeiktuosius į pragarą. Už nugaros besiplaikstantis apsiaustas, veide — apačioje liepsnojančios pragaro ugnies atšvaitai. O šalimais pavaizduota jam nežinoma šventoji — moteris, spaudžianti prie krūtinės kryžių. Spalvos mirguliavo šviesoje. Visi paveikslai atrodė niūresni, liūdnesni už tuos, kuriuos būdamas vaikas matė Venecijoje.
Staiga išgirdo iš kambario gilumos sklindančius tylius garsus.
Sodo tyla bei tamsa jį paslėpė, apėmė malonus jausmas, jog yra nematomas, ir Tonijus priėjo dar arčiau prie paveikslų traukdamas į save dažų, terpentino bei aliejaus kvapą.
Bet peržengęs slenkstį suprato, jog viduje dirba dailininkas. „Čia negali būti ji“, — pagalvojo. Šiems paveikslams buvo būdingas toks valdingumas, gal net vyriškumas, kurio nesijautė šviesiose, lengvose freskose ant koplyčios sienų. Bet kai pamatė prie drobės palinkusią figūrą juodu drabužiu, suprato regįs moterį, laikančią rankoje teptuką. Jai ant nugaros krito švytinčių auksinių plaukų kupeta.
Čia dirbo toji pati dailininkė.
„Ir mudu čia dviese“, — pagalvojo jis, staiga sulaikęs kvapą.
Bet pažvelgęs į apnuogintas jos rankas, dažais išteptą drabužį, pajuto paniką. Ji atrodė tikra gražuolė. Tonijus neatitraukdamas akių stebeilijo į švelnų profilį, sodriai rožines lūpas, gilų akių mėlynumą.
Ir tuo momentu, kai suprato privaląs tučtuojau išeiti, mergina atsisuko šiugždėdama apatiniais taftos sijonais bei pažvelgė tiesiai jam į veidą.
— Senjore Treski, — ištarė, ir išgirdus jos balsą Tonijui sugniaužė krūtinę. Ji kalbėjo švelniu, saldžiu sopranu.
Netikėtai užkluptas jis tiesiog paliepė sau jai atsakyti.
— Senjorina, — sumurmėjo ir šiek tiek nusilenkė.
Ji nusišypsojo, mėlynose akyse įsižiebė žiburėliai. Kai pakilo nuo kėdės, tamsaus drabužio raišteliai atsirišo, ir jis pamatė švelnią rausvą odą viršum juodos suknelės korsažo. Merginos skruostai, kai šypsojosi, tapo putlūs, viskas joje ūmai jam pasirodė apskrita bei tikra, tarsi anksčiau būtų ją matęs tik scenoje. Dabar ji stovėjo visai arti.
Jos plaukai kaip visuomet buvo papurę, nors nesugarbanoti. Tiesiai perskirti per vidurį tiesiog laisvai krito ant pečių, ir išsyk kilo noras juos paliesti. Griežtumas galėjo pavesti žiauriu kiekvieną kitą veidą, bet tik ne mielą jos veidelį, kuriame labiausiai išryškėjo mėlynos akys po dūmų spalvos blakstienomis.
Dailininkės veido išraiška aiškiai pasikeitė, ir Tonijus pajuto, jog pasikeitė veikiausiai dėl jo. Akimoju suvokė jos išskirtinumą: ji nemokėjo slėpti savo jausmų bei emocijų kaip kitos moterys.
Ji nejudėjo, bet Tonijus pajuto jos skleidžiamą kvietimą. Buvo tikras, jog mergina nori jį paliesti, ir pats troško paliesti ją. Aiškiai įsivaizdavo, kokia glotni jos kaklo oda, koks švelnus skruostas. Norėjosi pirštu perbraukti per grakščius ausų išlinkimus. Mintyse regėjo darąs su ja siaubingus dalykus, ir pajuto, jog rausta. Jam atrodė absurdiška, kad ji apskritai apsirengusi. Švelnios jos rankos, ploni riešai, po suknele šmėkščiojanti rausva oda — visa tai kažin kokios nuostabios būtybės dalys, kurias kažkodėl slepia maskarado kostiumas.
Visa tai buvo siaubinga.
Kraujas plūstelėjo į veidą, ir Tonijus sekundei palenkė galvą, paskui nukreipė akis į paveikslus aplinkui, galingus raudonus, degančios gintarinės spalvos, auksinius bei baltus potėpius, kurie sudarė tą svaiginančią visatą, akivaizdžiai sukurtą jos teptuko.