Jis norėjo išeiti, pabėgti, pasislėpti — bet negalėjo žengti nė žingsnio. Toji moteris jį gąsdino. Jaudino net juoda suknelės tafta. Kodėl ji turi piešti apsitaisiusi juodai? Matinį audinį ištepė dažai, o pati mergina atrodė tokia jauna ir nekalta, kad juoda spalva jai visai netiko; kartu jai buvo būdingas mielas nerūpestingumas, kuris atsispindėjo akyse kiekvieną kartą, kai susitikdavo judviejų žvilgsniai.
Mergina vėl narsiai šypsojosi jam. Tonijus jautė turįs ją užkalbinti. Norėjo pasakyti ką nors mandagaus, deramo tokiomis aplinkybėmis, bet negalėjo nieko sugalvoti, ir tuomet, didžiausiam jo siaubui, dailininkė ištiesė apnuogintą ranką.
— Gal įeisite, senjore Treski? — pakvietė tuo pačiu melodingu sopranu. — Gal pasėdėsite su manimi truputį?
— O ne, senjorina, — šįkart jis žemiau nusilenkė ir atsitraukė atgal. — Nenoriu jums trukdyti, senjorina... Aš... mes... Aš norėčiau... Turiu omenyje, kad mes taip ir nebuvome iš tiesų vienas kitam pristatyti, ir aš...
— Bet visi jus pažįsta, senjore Treski, — ištarė mergina, švelniai linktelėdama šalia stovinčios kėdės pusėn, ir linksma kibirkštėlė vėl žybtelėjo jos akyse, o paskui tuojau pat išnyko.
Ji tylėdama žiūrėjo į Tonijų, o šis į ją, ir abu nejudėjo.
Taip jisai ir stovėjo sustingęs, kol išgirdo, kaip už nugaros grafienės liokajus keletą kartų pakartojo jo vardą bei pranešė, jog senjoro Treskio laukiama viršuje.
Jis pulte puolė ten, kur buvo kviečiamas. Name jau skambėjo juokas ir negarsi muzika. Liokajus nuvedė jį viršutiniu koridoriumi iki asmeninių grafienės apartamentų.
Įėjęs Tonijus pamatė prie stalelio tingiai sėdintį Gvidą. Po atlapotais nėriniuotais marškiniais matėsi krūtinė. Pati grafienė, akivaizdžiai ką tik užsimetusi raukčiais puoštą chalatą, stovėjo šalia didžiulės, prabangiai užtiestos lovos.
Vaikiną suėmė įtūžis, bet toji moteris nė nemėgino jo įžeisti, juk jinai nieko nežinojo apie mokinio ryšį su maestro. Pamačiusi Tonijų, grafienė išsyk nušvito.
— Ak, žavingasis vaikeli, — šūktelėjo ji. — Prieik. Eikš čionai ir paklausyk manęs.
Abiem rankom moteris pakvietė jį artyn iš kito kambario galo.
Tonijus nusišypsojo Gvido pusėn ledine šypsena ir trumpai linktelėjęs prisiartino. Tvirta grafienės figūrėlė dvelkė tokia šiluma, tarsi būtų ką tik išlindusi iš po šiltos antklodės arba mylėjusis.
— Na, koks šį vakarą tavo balsas, ką? — paklausė. — Padainuok man dabar!
Tonijus nesitvėrė pykčiu. Sužaibavo akimis į Gvidą. Jis įviliotas į spąstus.
— Pange Lingua, — pridūrė grafienė.
— Padainuok, Tonijau, — švelniai ištarė Gvidas. — Išties įdomu, kaip šiandien skamba tavo balsas. — Susitaršiusiais plaukais, atlapota apykakle, mokytojas atrodė atsipalaidavęs.
„Taigi tavo žavingasis vaikelis, — pagalvojo Tonijus, tavo cherubinas. O štai ką aš gaunu už meilę mužikui.“
Jis gūžtelėjo pečiais ir visu balsu užtraukė himno pradžią.
Grafienė atšlijusi aiktelėjo. O Tonijus nė kiek nenustebo, kad ankštame kambaryje jo balsas nuskambėjo pernelyg galingai bei nenatūraliai.
— Ką gi, — pratarė senjora Lamberti, išsiųsdama aplinkui su žvakėmis tūpčiojančias tarnaites. Pasiraususi lovos klostėse, ji surado natų lapus. — Ar galėsi sudainuoti štai šitą, žavingasis vaikeli? Šiandien, čia? — ir pati atsakė į savo klausimą švelniai linktelėdama. — Čia, su manimi.
Kelias akimirkas Tonijus stebeilijo į viršelį, niekaip negalėjo visko susieti. Jos balsas... Taip, jis, žinoma, girdėjo jos balsą ir anksčiau, girdėjo daug kartų. Grafienė Lamberti buvo puiki dainininkė mėgėja, bet jau seniai nebedainavo, o čia, šiuose namuose, šimtų svečių akivaizdoje, be to, Gvidas juk žino, kaip jis to nenori! Vaikinas atsisuko į mokytoją.
Šis nekantriai parodė į natas.
— Tonijau, būk malonus, nusileisk iš padebesių, kuriuose skrajoji, ir pažiūrėk, ką laikai rankose, — patarė jis. — Pasiruošimui turi valandą laiko...
— Aš nedainuosiu! — piktai pareiškė Tonijus. — Grafiene, aš negaliu to padaryti. Tiesiog neįmanoma, aš...
— Brangus vaikeli, tu privalai, privalai, — sumurkė ji. — Turi padainuoti dėl manęs. Aš ką tik patyriau šiurpų išmėginimą Palerme. Aš taip mylėjau savo pusbrolį, o jis buvo toks kvailas, mažoji jo žmona taip kentėjo, ir visiškai be reikalo. Tik vienas dalykas gali pakelti man nuotaiką: aš turiu vėl dainuoti, turiu sudainuoti Gvido kūrinį, ir aš noriu dainuoti su tavimi!
Jis įsistebeilijo į ją. Norėjo peržvelgti kiaurai, įtardamas slepiamą melą. Tačiau grafienė atrodė tokia nuoširdi! Ir pats to nenorėdamas jis pažvelgė į natas. Čia buvo geriausias Gvido kūrinys, serenada, Veneros bei Adonio duetas. Ir vos sekundei Tonijus įsivaizdavo, kaip dainuoja šį kūrinį per pamoką, su Pjeru, tačiau čia...
— Ne, tai neįmanoma, paprašykite ko nors kito...
— Jis nesuvokia, ką kalba, — įsiterpė Gvidas.
— Bet, Gvidai, juk aš šito net nerepetavau. Na, gal sudainavau porą sykių su Pjeru, — o paskui šnipštelėjo: — Kaip galėjai šitaip su manimi pasielgti?
— Mielas vaikeli, — kreipėsi grafienė, — apačioje yra maža svetainė. Eik ten ir parepetuok. Gali mokytis ištisą valandą. Ir nepyk ant Gvido. Čia mano prašymas.
— Tu nesupranti, kokia garbė tau suteikta! — šūktelėjo mokytojas. — Pati grafienė dainuos su tavimi.
„Spąstai, tikrų tikriausi spąstai, — pagalvojo Tonijus. — Po valandos po šiuo stogu susirinks trys šimtai žmonių!“ Ir tada vėl prisiminė natas. Jis puikiai mokėjo Adonio partiją — aukštą, švelnią, tyrą. Tuo metu apačioje jau rinkosi svečiai. Jie pasistengs palengvinti jam šį pasirodymą, juk tiesa? Jie atleis už dvasinį blaškymąsi bei ilgą jėgų kaupimą. Jis žinojo: taip ir bus; jam tereikia leisti, kad taip nutiktų, kad siaubas pavirstų euforija, vos tik pamatys susirinkusiųjų akis. Ir tuo pat metu žinojo tiesiog neturįs kitos išeities.
— Eik apačion, parepetuok, — Gvidas nuvedė jį link durų. Ir staiga sušnibždėjo, atkartojo it aidas: — Kaip gali šitaip su manimi elgtis?
Tonijus dėjosi niūrus ir nepalenkiamas, bet žinojo, jog veidas jau tapo bereikšmis, svajingas. Jis jautė, kaip atlyžta, suprato, jog mūšis pralaimėtas, ir žinojo, absoliučiai tiksliai žinojo, kad ateis momentas pasinaudoti ta galia, apie kurią svajojo šią vakarą klausydamasis Kafarelio.
— Tu tiki, kad man pavyks? — jis pažvelgė į Gvidą.
— Žinoma, — atsakė šis. — Tu patį pirmą kartą, dar dažams ant popieriaus neišdžiuvus, nuostabiai sudainavai šį kūrinį! — o paskui, padrąsindamas ir nuramindamas jaunuolį, maestro pažvelgė į jį meilės sklidinu žvilgsniu bei sušnibždėjo: — Tonijau, dabar tinkamas metas.
Ir štai atėjo momentas, kai nebeliko nė menkiausios abejonės dėl to, kad dainuoti teks, ir Tonijus pernelyg stipriai to norėjo, kad bijotų. Jis repetavo ištisą valandą ir dar pusvalandį, paskui nusibraukė nuo kaktos prakaitą, užpūtė žvakes ant klavesino bei išėjo į laiptų aikštelę.
Tuomet akimirksnį vėl patyrė baimę. Ne, blogiau: tikrą siaubą. Nes išmušė tasai neišvengiamas momentas tokio pobūdžio sambūryje, kai susirinkę jau visi pakviestieji. Tie, kurie atėjo anksti, dar neišėjo, o susivėlinusieji jau atvyko. Lengvos kalbos ir juoko bangos švelniai plakėsi į sienas, kur bepažvelgsi, visur matei vyrus bei moteris, margaspalvius šilkus, perukus, baltus it burės; jie plaukė per šią banguojančią jūrą, atsimušančią į veidrodžius ir besiveržiančią pro žiojinčias durų angas.