Dainininkas susuko natas į ritinėlį ir stengdamasis apie nieką negalvoti ėmė leistis laiptais. Bet vos pasukęs orkestro pusėn patyrė dar didesnį sukrėtimą. Ką tik atvyko pats Kafarelis: dabar jis bučiavo grafienei rankutę.
Tonijų apėmė jausmas, jog atėjo pasaulio pabaiga. Nejaugi bent kam nors galėjo dingtelėti, esą jis dainuos girdint Kafareliui! Kol jis svarstė, ar toks posūkis geras, ar blogas, pasirodė Gvidas.
— Tau reikia daugiau laiko? — skubiai paklausė jis. — Ar jau esi pasirengęs?
— Gvidai, atėjo Kafarelis, — sušnibždėjo Tonijus.
Rankos išsyk tapo lipnios bei drėgnos. Jis norėjo ir kuo greičiau pradėti pasirodymą, ir kokiu nors būdu to išvengti. Ne, jis negalėjo, negalėjo dainuoti Kafarelio akivaizdoje.
Bet Gvidas tik šyptelėjo. Vieną akimirką, kol minia dar neužstojo garsiojo dainininko, Tonijus žiūrėjo į jį, ir vėl, kaip prieš daugelį metų Venecijoje, pasirodė, jog netgi čia tasai žmogus skleidžia neįtikėtiną valdingumą.
— Viską daryk taip, kaip aš tau sakiau, — priminė Gvidas. — Tegu pradeda grafienė, aš seksiu jai iš paskos, o paskui prisijungsi tu.
— Bet, Gvidai, — pradėjo Tonijus, ir staiga tarytum nutirpo liežuvis. Įvyko kažkokia siaubinga klaida. Tačiau mokytojas jau nuėjo į šalį.
Tuo momentu pasirodė maestro Kavala su Benedetu, o skubiai prie Tonijaus sugrįžęs Gvidas ištarė:
— Eik prie klavesino ir lauk. Metas.
Jis nežinojo, kur dėti rankas. Tiesa, laikė natas, bet nenumanė, kaip aukštai derėjo jas pakelti. Netikėtai suvokė, jog dainuos pati namų šeimininkė, todėl visi klausysis itin dėmesingai. Tai štai ką padarė Gvidas! Ir, žinoma, maestro nenuleido nuo jo akių, suprantama, ir Benedetas žiūrėjo į jį; kažkas pasivedėjo į šalį Kafarelį, o šis linktelėjo. „O-o-o Viešpatie! Bet kodėl Kafarelis šiandien toks velniškai malonus, nors paprastai elgiasi absoliučiai nepakenčiamai?! Kodėl niekas nesibaimina, kad jis ims siautėti?“ Kafarelio akys akimirksniui įsmigo į Tonijų, kaip kartą jau buvo nutikę vienoje Venecijos svetainėje.
Bet salė jau rimo, tarnai iš visų pusių nešiojo minkštas kėdutes, damos sėdosi ant jų, o ponai įsitaisė tarpduriuose, tarsi tam, kad neleistų niekam pabėgti.
Staiga Tonijaus riešą palietė putlus grafienės delnas. Atsigręžęs jis pamatė, jog namų šeimininkės plaukai išpudruoti ir dailiai sugarbanoti. Ji atrodė labai dailutė. Grafienė lingavo galvą skaičiuodama pirmuosius melodijos, kuri turėjo nuskambėti išsyk po įžangos, taktus ir netikėtai pamerkė jam akį.
Tonijui atrodė, tarytum kažką užmiršo, lyg turi jos kažko paklausti. Toji mintis varė iš proto, bet jis negalėjo prisiminti, ko reikia paklausti. Ir tuomet suprato, jog iki šiol nepamatė šviesiaplaukės dailininkės. Kur ji? Negalima pradėti be jos, tikriausiai ji norėtų būti čia ir, be abejo, po sekundės ar kelių pamatys jos veidą.
Tačiau salėje jau viešpatavo visiška tyla, išskyrus taftos šiugždesį, ir Tonijų vėl apėmė panika, kai pastebėjo, kaip Gvidas uždėjo rankas ant klavišų, o smuikininkai pakėlė strykus. Suvirpėjo stygos, ir ėmė lietis muzika.
Rodos, akimirksniui Tonijus užsimerkė, o kai vėl atsimerkė, jį ūmai apgaubė visiška ramybė, šiluma, lengva, be galo raminanti šiluma, kūnas atsipalaidavo, kvėpavimas tapo lygus. Jis aiškiai matė kiekvieną veidą priešais save, sustingusių spalvų masė atitirpo, pavirto šimtais žmonių, pasirodo, užpildžiusių šią salę. Jis netgi spėjo dirstelėti ten, kur tarp paprastų vyrų ir moterų tarsi liūtas sėdėjo Kafarelis.
Smuikai nusklendė aukštyn. Tyrais balsais suskambo rageliai. Visi drauge jie suteikė melodijai tokio ritmingumo, jog Tonijus nejučia pradėjo linguoti kartu. Kai muzika nutilo, pabaigoje nuskambėjusi dar liūdniau bei melodingiau, Tonijus pasijuto kažkur plaukiąs ir dėl viso pikto užmerkė akis.
Atsimerkęs pirmiausiai išvydo mažąją grafienę. Klavesinas grojo jos dainos įžangą. Fone, švelnios lyg tylūs atodūsiai, skambėjo violončelės. Jos galvelė vėl pradėjo linguoti, kaip ir visas smulkus kūnas, ir staiga žemas, kibirkščiuojantis balsas išsiveržė iš jos gerklės taip energingai, taip svaiginamai melodingai, jog Tonijus užmiršo viską pasaulyje. Ji atitraukė akis nuo natų ir pažvelgė į jį. Vaikino lūpos pačios nusišypsojo.
Jos akys spinduliavo, putlūs skruostai išsipūsdavo tarsi dumplės, jinai dainavo jam, jog myli jį, jog jis tapsiąs jos meilužiu, kai pradėsiąs dainuoti.
Pirmoji jos dainos dalis baigėsi. Stojo neišvengiama tyla ir, subtiliai suskambus klavesinui, uždainavo Tonijus.
Jis neatitraukė akių nuo grafienės ir pastebėjo, kaip ji švelniai šyptelėjo bei nežymiai linktelėjo galvą. Bet tuojau pat pajuto, kaip švelnūs, aukšti fleitos garsai persipina su jo balsu, ir ėmė dainuoti kartu su fleita, sekdamas paskui ją aukštyn bei žemyn, aukščiau, aukščiau, o paskui vėl žemyn, o tada fleita įvedė jį į pasažų seriją, kuriuos jis lengvai įveikė.
Ir Tonijus suvokė iš tiesų norįs išgirsti grafienės balsą ir kad ji tai žino, o kai partnerė jam atsakė, jisai iš tikrųjų ją įsimylėjo. Skambant stygoms, Tonijus uždainavo jai stipriai, galingai, ir atrodė, tarytum dainuojami meilės žodžiai — gryna tiesa.
Jo balsas viliojo jos balsą ne tik vardan atsakymų, bet ir dėl to momento, kai juodu abu susilies. Net pačios švelniausios, labiausiai tęsiamos natos kalbėjo jai apie tai, o lėti jos pasažai, sklidini gilių, tamsių spalvų, tarsi aidas kartojo tą patį virpantį troškimą.
Pagaliau juodu sujungė pirmasis duetas, ir abu apėmė neapsakomai malonus jaudulys, Tonijus net ėmė linguoti drauge su ja, juodose moters akutėse sužiburiavo juokas. Žemos jos natos nuostabiai susiliejo su plevenančiais jo meilės prisipažinimais, tada prisijungė trečias garsas — nuostabus instrumentų skambesys, kylantis bei slopstantis, tarsi suteikiantis juodviem galimybę laisvai skrajoti.
Tonijaus-Adonio balsą užpildė kančia, kai turėjo sudainuoti atsisakąs Veneros, o grafienė atsakinėjo jam sklidina tokio pat veriančio skausmo.
Galų gale smuikai vėl nusklendė aukštyn, suskambo ragelis, vesdamasis Tonijų paskui save. Jis paskutinį sykį kvietė ją, ragino eiti drauge, susivienyti su juo. Grafienė palinko į priekį, pasistiebė ir, rodos, iš pačių sielos gelmių atsakinėjo į svaiginančius jo pakilimus. Ir pagaliau, po trumpučio atokvėpio, jie pradėjo finalinį duetą.
Jos balsas vėl susituokė su jo balsu. Grafienės skruostai liepsnojo, akyse žvilgėjo ašaros. Mažutis kūnas tarytum pleveno ore, ant lengvų įstabių vibracijų bangų, o Tonijaus balsas kilo vis aukščiau ir aukščiau, verždamasis iš didžiulių plaučių bei geibaus, menko karkaso — kūno, likusio stovėti nejudria, grakščia poza, kai balsas ištrūko į laisvę.
Viskas baigėsi.
Salė nušvito. Kafarelis atsistojo ir plačiu mostu pirmasis pradėjo tikrą ovacijų audrą.
Mažoji grafienė pasistiebė bei pabučiavo Tonijų. O sutikusi jo žvilgsnį, pilną neapsakomo liūdesio, apkabino jaunuolį ir padėjo galvą jam ant krūtinės.
Viskas įvyko be galo greitai. Rodos, Kafarelis uždėjo ranką jam ant peties bei linksėdamas visiems iš eilės dešinės rankos mostais prašė publikos nesiliauti plojus. Iš visų pusių skambėjo komplimentai — girdi jis dainavęs taip nuostabiai, net pati grafienė sudainavusi su juo duetu, o čia jau nemenkas pasiekimas, jis turįs ypatingą balsą, ir kaip gaila, kad jie negirdėję apie jį anksčiau, tai yra visus tuos metus, kuriuos jis praleido šventojo Angelo konservatorijoje, ir kur buvęs maestro!
Bet kodėl jam buvo taip sunku viso šito klausytis, kodėl beprotiškai norėjosi pabėgti? Gvido mokinys? Taip, Gvido mokinys. O kokia dieviška kompozicija! O tasai Gvidas, kur jis? Visa tai buvo pernelyg nuostabu ir kartu beveik nepakeliama. Jei tik Gvidas būtų čia!
— Kur jis? — šnipštelėjo Tonijus grafienei.
Vieną sekundę priešakyje šmėkštelėjo maestro Kavala, bet dingo, Tonijui nespėjus suprasti jo veido išraiškos. O paskui grafienė spustelėjo jam ranką atkreipdama dėmesį.