— Tonijau, susipažink su senjoru Rudžerium, — ištarė, tarsi būtų visiškai įmanoma pasikalbėti su kuo nors tokiame triukšme.
Jaunasis dainininkas nusilenkė nepažįstamam žmogui, paspaudė jam ranką. Pajuto, jog kažkas jį apkabino ir pamatė senyvąją markizę: ši vėl priglaudė sausas lūpas vaikinui prie skruosto. Jis pajuto meilės antplūdį šiai moteriai, blankioms jos akims, susiraukšlėjusiai odai, net jį apkabinusiai rankai — panašiai į reptilijos galūnę, bet kartu stebėtinai stipriai.
Vėliau šalia, taip pat netikėtai, išdygo dar kažkas. Grafienė tuo metu kalbėjosi su senjoru Rudžerium, o paskui minia staiga prispaudė juodu vieną prie kito, ir grafienė ranka apglėbė Tonijaus juosmenį. Ūmai jį pervėrė prisiminimas.
— Grafiene, — sukuždėjo jis. — Toji jauna moteris, šviesiaplaukė... — jis suprato, jog visą laiką laukė, kada ją pamatys, ir kad jos čia tiesiog nėra. Širdį apniko nusivylimas, ir Tonijus išsyk nutilo, nors ir toliau gestais vaizdavo purius jos plaukus. — Mėlynomis, tamsiai mėlynomis akimis, — sumurmėjo, — bei nuostabiais plaukais.
— Ak, žinoma, tu turi omenyje mano mažąją giminaitę, mano mažąją našlelę, — ištarė grafienė, pažindindama jį dar su vienu ponu, anglu iš pasiuntinybės. — Ji gedi, brangusis, gedi vyro, mano siciliečio pusbrolio... Bet argi aš tau nepasakojau? O dabar ji nenori grįžti Anglijon...
Grafienė palingavo galvą.
Našlė!
Ar gerai nugirdo? Dabar jis lenkėsi dar kažkam. Senjoras Rudžerius kalbėjo grafienei kažką labai svarbaus, ir štai grafienė jau nueina.
Našlė. Bet kurgi Gvidas? Mokytojo nesimatė. Netrukus Tonijus pastebėjo kitame salės pakraštyje maestro Kavalą, o šalia ir Gvidą, ir grafienę, ir tą mažą žmogelį, Rudžerių.
Dar kažkas paėmė jį už rankos bei nuoširdžiai pasakė, girdi jis turįs nepaprastą balsą ir jam reikią debiutuoti čia, švento Karlo teatre, o ne važiuoti į Romą. Ir kodėl visi būtinai vis dar turi važiuoti į Romą?
Bet jo galvoje tuo metu sukosi viena mintis: „Ji našlė“. Dailininkę tarytum apgaubė jausmingumo aureolė, pavertusi dar labiau gundančia, artimesne, visiems laikams išbraukė iš neprieinamų mergelių pulko, kuriam anksčiau buvo ją priskyręs.
Dabar jis visų atsiprašinėjo, bergždžiai stengdamasis prasibrauti prie tolumoje stovinčių Gvido bei maestro Kavalos.
Ir tuomet pamatė iš minios išpuolantį Paolą, pasipuošusį nauju kostiumu ir panašų į dailutį mažą princą. Berniukas skubiai apkabino Tonijų.
— Ką tu čia veiki? — paklausė Tonijus, tuo pat metu linktelėdamas senajam rusų grafui Šeržinskiui.
— Maestro man leido ateiti pasiklausyti tavęs, — Paolas prisiglaudė prie jo. Vaiką visi šie įvykiai taip sujaudino, jog jis beveik nebeįstengė kalbėti.
— Ką turi omenyje? Tu žinojai, kad aš dainuosiu?
— Visi žinojo, — sunkiai alsuodamas atsakė Paolas. — Čia ir Pjeras, ir Gaetanas, ir...
— Ak, tasai Gvidas! — sukuždėjo Tonijus.
Bet jis vos tramdė juoką.
Šįkart jis sparčiai nuėjo, kartu išsivesdamas ir Paolą, mat pastebėjo, kad Gvidas, maestro Kavala bei nepažįstamas ponas dingo.
Kol pasiekė koridorių, trijulė jau užėjo į kažkurią svetainę. Visos durys buvo uždarytos. Jam teko pastovėti, nuraminti alsavimą ir tiesiog pasimėgauti apėmusiu jauduliu.
Jautėsi toks laimingas, jog beliko tik užsimerkti bei nusišypsoti.
— Vadinasi, visi žinojo, — pasakė jis.
— Taip, — atsakė Paolas, — o tu niekada nedainavai geriau, niekada. Tonijau, aš gyvenime šito neužmiršiu.
Staiga vaiko veidelis susiraukė, atrodė, jis tuoj tuoj pravirks.
Berniukas prisispaudė prie Tonijaus. Dvylikametis buvo labai liesas — kaip nendrė, ir neaukštas, jo galva tesiekė Tonijaus pažastį. Akyse atsispindintis begalinis skausmas sukėlė Tonijui nerimą.
— Kas nutiko, Paolai?
— Atleisk, Tonijau. Bet mudu atvykome į Neapolį drauge. O dabar tu išvyksti. Aš liksiu vienas.
— Ką čia kalbi? Išvykstu? Tik todėl, kad...
Tuomet Tonijus išgirdo balsus už vienų uždarų durų tolėliau. Jis švelniai apkabino Paolą, raminamai patapšnojo per petį. Mažasis florencietis vis dar galynėjosi su ašaromis.
Tuo metu ginčas tęsėsi.
— Penki šimtai dukatų, — ištarė Gvidas.
— Leisk man viską sutvarkyti, — paprašė kapelmeisteris.
Tonijus tyliai stumtelėjo duris ir pamatė, jog jie šnekasi su tuo pačiu tamsiaplaukiu senjoru Rudžerium. Pastebėjusi Tonijų, grafienė nuskubėjo prie jo.
— Eik į viršų, žavingasis vaikeli, — pasakė ji išeidama į koridorių ir uždarydama duris.
— Bet kas tasai žmogus? — sušnibždėjo jis.
— Nenoriu tau sakyti, kol viskas nesutvarkyta, — tarstelėjo namų šeimininkė. — Eime. 15
Trečią valandą nakties pusė svečių vis dar nesiskirstė.
— Mielas vaikeli, — kreipėsi grafienė, uždarydama duris, — senjoras Rudžerius visai atsitiktinai užsuko čia. Mes visi buvome tikri, jog žinodamas tu tikrai būtum atsisakęs dainuoti!
Keletą valandų Tonijui teko vienam laukti erdviame antro aukšto kambaryje, kurio langas žvelgė į judrią gatvę.
„Penki šimtai dukatų! — svarstė jis. — Didžiulis turtas. Tikriausiai vyksta kažkokios teatrinės derybos. Bet dėl ko?“
Pakaitomis apimdavo čia baimė, čia klaikus nusivylimas. Vis dėlto pats Kafarelis jam plojo! Ne, ko gero, jis tiesiog maloniai parodė pagarbą grafienei. Tonijus visai susipainiojo. Ką visa tai reiškė?
Privažiuodavo ir nuvažiuodavo ekipažai. Svečiai neskubėjo leistis iš priebučio, juokėsi, glėbesčiavosi. Mirguliuojančioje fakelų šviesoje ant priešais stovinčios bažnyčios laiptelių matėsi elgetų siluetai, kuriems šią nuostabią šiltą naktį nereikėjo ieškoti prieglobsčio, jie galėjo išsitiesti tiesiog mėnesienoje.
Tonijus pasitraukė nuo lango ir ėmė žingsniuoti po kambarį.
Ant židinio lentynėlės tiksėjo laikrodis. Iki aušros liko trys valandos. Jis dar nenusirengė; Gvidas tikrai ateis čionai.
O jeigu Gvidas lovoje su grafiene? Ne, šią naktį mokytojas negalėjo taip pasielgti. O ir grafienė žadėjo ateiti, kai „viskas susitvarkys“.
„Gali paaiškėti, jog viskas čia gryniausi niekai, — tvirtai tarė sau septynioliktą kartą. — Tasai Rudžerius tikriausiai kokio nors mažo teatrėlio Amalfėje ar kur nors kitur direktorius. Taigi jie nori nuvežti mane tenai ir surengti patikrinimą... Bet už penkis šimtus dukatų?“ Jis pakraipė galvą.
Tačiau kad ir kokį nerimą kėlė visi šie įvykiai, Tonijus negalėjo negalvoti apie šviesiaplaukę dailininkę. Jis dar neatsigavo po sukrėtimo, kurį sukėlė naujiena apie jos našlystę, tereikėjo bent akimirkai atitrūkti nuo minčių, ir prieš akis vėl iškildavo jinai juodos taftos gedulo suknele ir tasai paveikslų pilnas kambarys.
Jokių violetinių juostų, kaspinų. Ir dabar ji našlė. Toji spalva vienintelė jai tiko, išskyrus šviesų plaukų atspalvį. Ir dar dažų, kuriais piešė savo paveikslus. Tie paveikslai neabejotinai jos.
Kaip idiotiškai jis elgėsi — tik nerišliai mykė ir vėpsojo į ją. O juk daugybę sykių svajojo likti su ja akis į akį! Ir kai pagaliau taip nutiko, viską sugadino!
O gal visai galimas daiktas, kad iš kokio nors palaco kampelio jinai girdėjo jį dainuojant.
Ūmai Tonijus prisiminė jos paveikslus. Neįtikėtina, kad jinai juos nutapė! Bet juk pats matė dailininkę tarp tapybos darbų. Drobė priešais ją buvo milžiniška, jei tik prisimintų ten pavaizduotas figūras, galėtų sulyginti jas su kitomis.
Įstabu, kad ji visa tai sukūrė. Dabar Tonijus suprato, jog šviesiaplaukė dailininkė buvo ištekėjusi už to senyvo pono, kurį visuomet laikė jos tėvu, ir visą moters gyvenimą tarytum nušvietė nauja šviesa. Jis aiškiai prisiminė pirmąjį judviejų susitikimą, jos ašaras, gilią kančią, su kuria susidūrė — girtas, grubus ir kartu kankinamas šviesiaplaukės nepažįstamosios grožio bei jaunystės.