Ji buvo to senio žmona, o dabar tapo laisva.
Ir tapė ji ne tik mergeles bei angeliukus. Ji vaizdavo milžinus, miškus, siautėjančią jūrą.
Tonijus stovėjo tamsiame miegamajame ir klausėsi tolimo varpų skambesio, panašaus į tylų, liūdną aidą. Mažas išmargintas židinio laikrodis skubėjo.
Jis užsisagstę liemenę, pasitaisė surdutą ir patraukė link durų. Ko gero, visi jį užmiršo. Ir Gvidas, žinoma, drauge su grafiene. Namuose viešpatavo tyla.
Tačiau tolimoje laiptinėje degė ryški šviesa. Įtempęs ausis Tonijus išgirdo balsus. Apsisuko ir nuskubėjo galinių laiptų pusėn.
Naktis tebebuvo labai šilta. Nužengęs ant žolės, jis pamatė virš galvos pasklidusias įvairaus ryškumo žvaigždes. Kai kurios matėsi be galo ryškiai, atrodė bemaž geltonos ar net rožinės, o kitos panėšėjo tik į mažučius baltos šviesos taškelius. Dangumi plaukė debesys. Užvertęs galvą, jis nejučia susverdėjo: pasirodė, tarsi juda pats dangus arba apskritai visa žemė.
Šviesa tryško pro svetainės langą. Prigludęs prie stiklo, Tonijus pamatė, kad maestro Kavala vis dar neišėjęs. Gvidas kalbėjosi su senjoru Rudžerium, o senjoras Rudžerius, rodos, kažką aiškino, braižydamas pirštu ant tuščio stalo paviršiaus. Grafienė juos stebėjo.
Tonijus pasuko šalin. Nepaisant susijaudinimo, vaikinas suvokė, jog eiti vidun jam nedera.
Jis skubiai perėjo per sodą, bemaž bėgte pasileido pro rožių krūmus ir sulėtino žingsnį, artindamasis prie nuošalaus pastato, skendinčio tamsoje. Akimirkai mėnulis skaisčiai apšvietė žemę ir, kol debesys vėl jį uždengė, Tonijus spėjo pamatyti vis dar atdaras duris. Jis lėtai patraukė ton pusėn. Po kojomis šnarėjo žolė. Ar pasielgs neteisingai, jei įeis, kai viskas taip lengvabūdiškai atlapota? Tarė sau: „Aš tik pastovėsiu prie durų“.
Nedrąsiai ranka pasirėmęs į staktą pamatė paveikslus. Tamsa pasiglemžė spalvas, bet veidai liko ryškūs. Pamažu išryškėjo archangelo Mykolo pavidalas, o paskui baltos dar nebaigto kūrinio dalys. Tonijaus žingsniai garsiai aidėjo ant akmeninių grindų; lėtai atsisėdęs ant suolelio, stovinčio priešais drobę, jis pradėjo apžiūrinėti baltų figūrų grupę, susipynusių tamsių medžių masę vaizduojančiame fone.
Jis kraustėsi iš proto, negalėdamas pamatyti dailininkės ir kartu nerimavo įsiveržęs čionai prieš jos valią. Nenorėjo liesti jos teptukų, rūpestingai uždarytų dažų indelių arba audinio, kuris sulankstytas gulėjo šone. Tačiau šie daiktai jį traukė. Jis prisiminė, kaip mergina sėdėjo čia, vėl išgirdo jos balsą, įstabų tembrą, kiek neaiškius žodžius ir tik dabar suprato, jog ji kalbėjo su šiokiu tokiu akcentu.
Sekundę padvejojęs, paėmė nuo šalia stovinčio stalo degtukus ir užsidegė žvakę.
Įsižiebė žiburėlis. Kai liepsnelė įsidegė, kambarį užliejo lygi šviesa. Didžiulėje drobėje prie sienos išryškėjo spalvos. Paveiksle pasirodė besančios pavaizduotos sode šokančios nimfos — auksaplaukės, bemaž perregimais drabužiais, vos dengiančiais lanksčius kūnus, mažomis rankomis laikančios gėlių girliandas.
Šie darbai nė kiek nepanėšėjo į tyras, rūsčias freskas grafienės koplyčioje. Paveikslai atrodė kur kas gyvesni ir kartu dar meistriškiau nutapyti. „O kodėl gi ne?“ — pagalvojo Tonijus. Juk ko tik pats neperpratau vokalo meno srityje per tuos trejus metus! Argi nenatūralu, kad ji savojoje irgi patobulėjo? Vis dėlto nimfų veiduose jis įžvelgė kažką, kas neabejotinai jas siejo su mergele Marija koplyčioje, kuria jisai taip žavėjosi. Jis negalėjo atplėšti akių nuo apnuogintų šokančių nimfų rankų bei kojų ir netgi šūktelėjo iš pasigėrėjimo, dėl ko pats susigėdo.
Dažai ant paveikslo dar buvo švieži, palietęs galėjo jį sugadinti. Bet Tonijus neketino liesti paveikslo. Pakako į jį žiūrėti ir žinoti, kad visa tai nutapė šviesiaplaukė moteris.
Jis prisiminė Gvido pasakojimą apie laidotuves Sicilijoje. Vadinasi, ji — toji pati anglė giminaitė, mažoji našlė, kurią taip išgąsdino šiurpios katakombos, jog teko ją iš ten išvesti. Taip, juk jis iš tiesų pastebėjo jos akcentą, teikiantį merginai dar daugiau žavesio. Tonijus pagalvojo, jog dabar, kai liko viena, be vyro, galbūt jai dar blogiau, nei gyvenant santuokoje.
Jam pasidarė liūdna, be galo liūdna. Vaikinas suprato, kad visuomet, kai matė ją, bet kokioje vietoje, net pačioje triukšmingiausioje minioje, ji visuomet atrodė labai vieniša.
Bet kuo labiau žavėjosi dailininke, tuo labiau dėl to kamavosi, taigi ryžtingai ištiesęs ranką, tyčia nusidegindamas pirštus, užgesino žvakę. Ir atsistojo, suprasdamas, jog reikia eiti. Galų gale ar jis galėjo ją sudominti? Kokią reikšmę turėjo jos meistriškumas ir talentas, jos kūryba, paverčianti ją ne eiline mergina, o fėja? Kažkur sąmonės gilumoje jis suvokė, kad tyrumas bei šioks toks manieringumas — tai tik paviršinis sluoksnis, o iš tiesų jos prigimtis kur kas sudėtingesnė, kitaip argi galėtų atsirasti tokie paveikslai.
Tačiau ką bendro visa tai turi su juo? Kodėl jis taip jaudinosi? Kodėl sudrėko delnai?
Kiūtindamas link durų, Tonijus staiga pagalvojo norįs, kad jinai paliktų jį ramybėje, bet paskui sumetė: juk ne dailininkė, o jisai pats be paliovos į ją spoksojo, taigi galų gale mergina jam linktelėjo. Bet kodėl tuomet ji kam nors nepasakė apie nederamą jo elgesį, velniai griebtų? Ūmai supyko ant merginos.
Ir tuomet pakėlęs akis pamatė ją.
Ji sėdėjo tarp rožių, o ilgas drabužis mėnesienoje atrodė skaidriai baltas.
Tonijus sulaikė kvapą. Stovėjo nustėręs ir jautėsi esąs visiškas mulkis. Jinai pamatė šviesą dirbtuvėse ir visą šį laiką jį stebėjo!
Kraujas plūstelėjo į veidą. O paskui apstulbęs pamatė, kaip ji pakilo nuo marmurinio suoliuko bei patraukė jo pusėn, taip lėtai ir tyliai, rodos, ne ėjo, o plaukė. Basos jos pėdos išryškėjo žolės fone, o paprasto, vėjo plaikstomo plonyčio apdaro sluoksniai prisiplojo prie figūros, ir atrodė nuausti vien iš šviesos.
Turbūt jam derėjo tik linktelėti merginai bei kuo greičiau nueiti. Bet Tonijus nekrustelėjo, tik žiūrėjo į ją. Ir kažkas, galbūt jos viduje slypintis ryžtas, ėmė jį bauginti.
Jinai vis artinosi bei artinosi, jau galėjo matyti jos veidą, įžiūrėjo net raukšlelę ant kaktos, atsiradusią, kai mergina šiek tiek kilstelėjo antakius, tarsi nusistebėdama. O paskui Tonijus pajuto jos kvapą: gaivų vasaros lietaus aromatą. Daugiau apie nieką nebegalvojo. Nepastebėjo nei apskritų skruostų, nei putlių lūpų. Veikiau aprėpė žvilgsniu ją visą, šitą fėją, virpančią po perregimo audinio skraiste, pasislėpusią po palaidais auksiniais plaukais, jos kūną — kaitrų, dvelkiantį drėgme lietaus, suplakančio palei takelius žydinčias gėles bei nukritusius lapus.
Neįtikėtinai stiprus geismas panėšėjo į agoniją. Jis visa savo esybe jos troško, tuo pat metu buvo ir įsitempęs, ir suparalyžiuotas. Jautėsi lyg košmariškame sapne, kai negali nei riktelėti, nei pajudėti iš vietos. Ūmai Tonijus pasibaisėjo: nejaugi ji tokia neapdairi, tokia neatsargi? Juodu stovėjo dviese didžiuliame tuščiame sode, toli nuo snūduriuojančio namo. Nejaugi nekalta mergina gali sau leisti štai taip susitikinėti su bet kokiu kitu vyru? Staiga jį užplūdo nežmoniškas pyktis, dailininkė tarsi virto pasibjaurėtinu padaru, o ne pačia nuostabiausia ir grakščiausia būtybe, kokią teko matyti.
Panoro ją įskaudinti, sugriebti, sugniaužti, atverti akis: tegul mato, kas jis iš tiesų yra! Tonijus visas drebėjo, girdėjo savo paties alsavimą.
Bet štai jos veidas pradėjo keistis: ji šiek tiek susiraukė, paskui palenkė galvą, susigūžė ir staigiai atsitraukė, tarsi nuo prarajos krašto.