Tonijus priblokštas žiūrėjo į nueinančią merginą. Paėjėjusi toliau, dailininkė ištiesė pečius bei pakėlė galvą. Ir, kol neišnyko tamsoje, auksiniai jos plaukai švytėjo naktyje.
Atsidūręs kambaryje, jis atsišliejo į uždarytas duris. Įrėmė kaktą į nulakuotą medieną.
Graužiamas gėdos, nelaimingas Tonijus negalėjo patikėti nuėjęs taip toli. Dingojosi, tarytum daugelį metų juodu buvo kažin kokio stebuklingo šokio partneriai ir visuomet egzistavo šis bauginantis, viliojantis artumo pažadas.
Ir štai kaip viskas įvyko!
Faktas, jog jinai pasiūlė jam save, nekėlė abejonių, ir susisielojęs, pažemintas, jis dabar žinojo, kas esąs, ir ji irgi žinojo. O jeigu danguje dar paliktas jam bent lašelis gailestingumo, netrukus turėjo ateiti Gvidas su grafiene bei pranešti, jog jis išvyksta į Romą — ten, kur daugiau niekada nebepamatys šviesiaplaukės dailininkės.
Jis taip ir užmigo apsirengęs, užsimetęs ant peties apklotą, o nubudęs šalimais pamatė grafienę su Gvidu.
— Žavusis vaikeli, pažadėk man kai ką, — pradėjo grafienė.
O Gvidas nė nežiūrėjo į jį. Vaikščiojo po kambarį čia suspausdamas, čia praverdamas lūpas, lyg sakytų begarsį monologą.
— Ką? Kas nutiko? — paklausė apsimiegojęs Tonijus.
Akimirksniui prieš akis šmėkštelėjo šviesiaplaukė mergina, bet tuojau pat išnyko. Jis pajuto daugiau nebegalįs ištverti laukimo.
— Pasakykite man, — paprašė. — Dabar pat!
— Taip, taip, mielas vaikeli, — kaip visuomet ramiai ir mandagiai atsiliepė grafienė, — pažadėk man, jog tapęs garsenybe visiems pasakosi, kad pirmą kartą dainavai mano namuose, Neapolyje.
— Garsenybe? — jis atsisėdo lovoje, o grafienė įsitaisė šalia ir pakštelėjo jam į skruostą.
— Mano nuostabusis, vaike, — pratarė ji, — aš ką tik parašiau savo giminaičiui, kardinolui Kalvinui, į Romą. Jis tavęs lauks, galėsi gyventi jo namuose, kiek panorėsi. Gvidas pageidauja išvykti nedelsiant, jis nekantrauja ištirti publiką ir pradėti rašyti operą. O aš, be abejo, atvyksiu į premjerą, norėsiu pamatyti jus abu. Ak, brangusis vaikeli! Viskas jau nuspręsta: tau teks atlikti pagrindinę Gvido operos partiją Romos Argentina teatre sausio pirmąją dieną. 16
Bet iš tiesų iki išvykimo dienos praėjo daugiau nei dvi savaitės.
Visi daiktai buvo supakuoti. Tonijaus kambariai liko tušti, tebestovėjo tik prabangusis klavesinas, kurį padovanojo kapelmeisteriui. Bagažo prigrūstos karietos laukė konservatorijos kieme.
Tonijus stabtelėjo prie lango ir paskutinį kartą pro dulkėtą arką pažvelgė į sodą.
Jis bijojo išsiskyrimo su Paolu momento, ir šis išties praėjo siaubingai, kaip kad ir numanė. Apatijos apimtas berniukas beveik nekalbėjo, tik kažką nerišliai burbuliavo. Jis nepajėgė ištverti Tonijaus bei Gvido išvykimo. Ir nors dabar vaikas jau išėjo, Tonijus žinojo negalįs štai šitaip palikti mažojo florenciečio.
Iš tikrųjų jis jau sugalvojo planą, bet baiminosi, kad šis nepavyks; taigi bemąstant, kokių veiksmų reikėtų imtis, į kambarį įėjo maestro Kavala.
— Ką gi, sunkusis momentas atėjo, — atsiduso maestro.
Tonijus žvelgė į jį meilės kupinu žvilgsniu, bet nepratarė nė žodžio. Maestro pabarbeno pirštais į dailiai išmargintą klavesino dangtį, ir Tonijui buvo malonu pastebėti, kad kapelmeisteris brangina dovaną.
— Ką gi, ar dabar atlaidžiau vertini nedidelį pokštą, kurį iškrėtėme tau grafienės namuose? — pasidomėjo maestro. — Aš tikėjausi, kad taip ir nutiks.
Tonijus tik šyptelėjo. Atlaidžiau, taip, atlaidžiau.
Bet veidas virptelėjo iš skausmo, ir vaikinas nežinojo, ar maestro Kavala atkreipė dėmesį į šį virptelėjimą. Nors, žinoma, maestro įdėmiai jį stebėjo.
— Apie ką galvoji? — paklausė Kavala. — Pasakyk man.
— Nieko rimto, — tyliai atsiliepė Tonijus. — Galvoju apie tą patį, apie ką galvoja visi, išvykdami iš čia. — Pamatęs klausiamą maestro miną, Tonijus prisipažino: — Bijau patirti nesėkmę Romoje.
Ir nukreipė žvilgsnį į šalį, supratęs, jog pagudravo. Jį slėgė kur kas daugiau dalykų, susijusių su gyvenimu apskritai, su galimais gyvenimo pasiūlymais jam, su tuo, kaip stipriai šito troško, bei su noru daug ką užmiršti.
Prieš trejus metus pasižadėjo dainuosiąs tik savo malonumui. Kaip naiviai dabar skambėjo šis pažadas, koks atrodė kvailas.
Dabar jis ketino tapti geriausiu dainininku Italijoje. Norėjo, kad Gvidas parašytų geriausią žmonių kada nors girdėtą operą. Ir dar bijojo, baiminosi dėl jų abiejų ir negalėjo įveikti baimės. Klausė savęs, ar bijojo visuomet, nuo pat to momento, kai sužinojo, kas jam liko, ar baimė buvo tokia stipri, jog teko susigalvoti kitą, ne tokį aukštą gyvenimo tikslą?
Miglotai prisiminė ankstesnius ketinimus ir neapykantą, niūrias savo priesaikas.
Bet gyvenimas — nuostabūs spąstai; ir dabar mintys sukosi apie vienintelį dalyką — apie gyvenimą. Beprotiškai panoro atsidurti karietoje, pakeliui į Romą.
Pakilimo apimtas Gvidas ne itin domėjosi jo rūpesčiais bei jauduliu. Mokytojas dieną naktį rašė scenas naujajai operai. Jis nuolatos niurnėjo panosėje, o kartais, pakėlęs akis, žvelgdavo į Tonijų, ir šis pajusdavo juodu vienijančią baimę, sumišusią su maloniu jauduliu.
— Tu nepatirsi nesėkmės, — švelniai patikino maestro Kavala. — Aš tavęs neišleisčiau, jei nebūčiau tikras, jog tau pavyks.
Tonijus linktelėjo, neatitraukdamas akių nuo apžėlusios arkos. Daugelis, išties daugelis išvykdavo iš šių namų kupini vilčių, palaiminti maestro, o sugrįždavo paniurę ir pažeminti, lyg primušti šunys.
„Bet nejaugi bent vienas iš jų jautė pralaimėjimą taip, kaip mes jį jaučiame, — svarstė Tonijus, — mes, taip žeminti ir kankinti vardan sėkmės akimirkos?“ Jis jautėsi esąs vienas iš tų dainininkų, vis labiau suvokė savo priklausomybę brolijai tų, kurie, žinia, visuomet stovėjo jo pusėje.
Kai išgirdo maestro prisiartinant, pastebėjo, kad Kavala sunerimęs, liūdnas ir susimąstęs/tuomet Tonijaus mintys ūmai pakrypo kita linkme.
O jeigu jo laukia triumfas? O jeigu viskas klostysis taip, kaip jis fantazavo, ir publika stovėdama apipils jį ovacijomis? Tik sekundėlei įsivaizdavo, jog taip ir nutiks ir jis patirs nenuginčijamą pergalę, prieš akis išryškėjo kelias, kuris ims driektis nuo tos akimirkos, kelias, kurį galima vadinti pačiu gyvenimu.
Ir vos tik vaizduotėje išvydo šį gyvenimą, jį apėmė siaubas.
— Viešpatie, — sušnibždėjo bei krestelėjo galvą, stengdamasis atsitokėti.
Kapelmeisteris palietė jo petį. Atsisukęs Tonijus atitrūko nuo savų minčių ir pažvelgė maestro į veidą.
Šis iš tiesų kažko nerimavo.
— Mudu turime pasikalbėti, — ryžtingai pasakė Kavala. — Kol neišvažiavai.
— Pasikalbėti?
Tonijus pasijuto nejaukiai. Atsisveikinti pasirodė besą be galo sunku.
Bet jam pasidingojo, kad maestro nori ne šiaip geros kelionės palinkėti. O dar Paolas. Tonijus žinojo negalįs palikti Paolo.
— Sykį aš pasakiau, — pradėjo maestro, — žinąs, kas tau nutiko.
— O aš jums atsakiau, — šiurkščiai atsiliepė Tonijus, — kad nežinote. — Jis pajuto viduje užverdantį ankstesnį apmaudą ir pasistengė nusiraminti.
Bet Kavala tęsė:
— Aš žinau, visus šiuos metus tu išlikai kantrus čionai tave pasiuntusių žmonių atžvilgiu...
— Jūs nežinote nieko, — Tonijus iš paskutiniųjų stengėsi išlikti mandagus. — Kodėl apie tai kalbate kaip tik dabar, nors iki šiol tylėjote?
— Kartoju: aš žinau. Visi žino. Manai, mes visi čia kvailiai, nusimanantys vien apie teatrinius siužetus? Aš žinau. Visada žinojau. Ir žinau, kad tavo brolis Venecijoje dabar augina du sveikus sūnus. Ir dar žinau, kad tu niekada nesiuntei ten samdomų žudikų. Venete nesklandė nė menkiausi gandai apie tokius mėginimus.