Tonijui šie žodžiai virto smūgiais į veidą. Trejus metus jis su niekuo apie tai nekalbėjo, o dabar viskas, ką slėpė, pasakyta garsiai.
Jis žinojo, kad įniršis jį visiškai pakeičia. Ir pasakė kaip įstengdamas šalčiau bei grubiau:
— Nekalbėkite su manimi apie tai!
Tačiau maestro nenutilo.
— Tonijau, be to, aš žinojau, kad tą žmogų dieną ir naktį saugo jo samdomų nuožmių galvažudžių gauja. Anot gandų, bravai niekada, net namuose, neatsitraukia nuo jo toliau nei per balso atstumą.
Tonijus patraukė link durų. Maestro sugriebė jį ir privertė pasilikti. Kelias akimirkas šio žmogaus valia grūmėsi su jaunuolio valia, paskui Tonijus, virpėdamas iš įniršio, nusileido.
— Kam mums pyktis? — tyliai paklausė. — Kodėl negalime tiesiog apsikabinti ir atsisveikinti?
— Bet mes nesipykstame, — paprieštaravo Kavala. — Tiesiog aš pranešu tau žinąs apie tavo ketinimus atsiteisti su broliu, — prisiartinęs jis pradėjo kalbėti pašnibždomis, Tonijus net jautė jo kvėpavimą. — Bet tasai žmogus laukia tavęs kaip voras voratinklyje. O įsakas, draudžiantis tau įkelti ten koją, visą Veneciją pavertė jo tinklu. Jis tave sunaikins, jei stosi prieš jį.
— Gana, — nukirto Tonijus. Jis taip niršo, jog vos tvardėsi, bet tuo pat metu matė, kad maestro visiškai nekreipia dėmesio į savo žodžių daromą įspūdį. — Jūs nieko apie mane nežinote, — piktinosi jaunuolis. — Nei iš kur aš atėjau, nei kodėl. Aš nestovėsiu čia ir nesiklausysiu, kaip jūs kalbate apie visa tai lyg apie pačius paprasčiausius dalykus! Ir, prašau, nekalbėkite apie juos tokiu pat tonu, kokiu auklėjate mokinius arba pranešate apie operos žlugimą!
— Bet man anaiptol nėra lengva apie tai kalbėti, — paprieštaravo Kavala. — Dėl Dievo meilės, paklausyk manęs! Pasiųsk ką nors kitą, tegul atlieka šį darbą už tave! Pasiųsk tokius pat galvažudžius kaip tie, kurie jį saugo. Bravai išmokyti žudyti. Užpjudyk juos tokiais pat kaip jie patys!
Tonijus bergždžiai mėgino išsivaduoti. Jis neįstengė pakelti rankos prieš šį žmogų. Ir kapelmeisteris dar aiškino jam, kas yra bravai! Argi jis daugybę kartų nenubusdavo vidury nakties po košmaro, kuriame vėl mėgino ištrūkti iš šiurpių jų letenų Flovigo kambarėlyje? Jis tebejautė tas rankas, jautė dvokiantį vyrų kvėpavimą. Ir puikiai prisiminė bejėgiškumą, apėmusį tuo momentu, kuo aiškiausiai jautė peilį, kuriuo buvo pjaustomas. Niekada to neužmirš.
— Tonijau, jeigu aš neteisus, — ištarė maestro, — jeigu tu siuntei samdomus žudikus, ir šie nieko nepešė, tuomet peršasi tik viena išvada: tu šio sumanymo neįstengsi įgyvendinti pats.
Kavala šiek tiek atpalaidavo gniaužtus, bet Tonijų ūmai apleido visos jėgos. Jis žvelgė į šalį. Retai kada jautėsi toks vienišas kaip dabar, nebent pirmosiomis čia praleistomis dienomis. Jis nebūtų galėjęs atsiminti ką tik pasakytų žodžių. Sutrikęs neįsidėmėjo beveik nieko, išskyrus tai, jog maestro tęsė ir tęsė šią temą, manydamas, jog supranta daug, bet iš tiesų neišmanė visiškai nieko.
— Jeigu tu būtum eilinis dainininkas... — senasis mokytojas atsiduso. — Jei neturėtum balso, apie kurį kiti gali tik svajoti, pasakyčiau: daryk, ką privalai padaryti.
Jis paleido Tonijų. Vaikino rankos nukaro išilgai kūno.
— O, aš buvau ne itin atidus, — tarstelėjo jis, — ir nesistengiau tavęs suprasti anksčiau. Man atrodė, jog esi čia viskuo patenkintas bei laimingas.
— O kas čia keisto, jei aš patenkintas? — paklausė Tonijus. — Kas čia blogo, jei atradau laimę? O gal jūs galvojate, kad drauge su visais kitais dalykais jie išpjovė ir mano sielą? Jūs taip ilgai vadovavote šitam kastratų sambūriui pats toks nebūdamas! Jūs užmiršote, koks yra tikras gyvenimas! O gal manote, kad pasaulį sudaro vien pažeminti luošiai, kurie apsipylę ašaromis ir krauju kiūtina į priekį persekiodami savo likimą? Bet juk čia nėra tikras gyvenimas!
— Tavo balsas — štai kas tavo gyvenimas! Jis sudaro tavo gyvenimą nuo tada, kai čionai atvykai! Juk nenori, kad netikėčiau savo paties juslėmis! — maldaujamai ištarė maestro.
— Ne, — papurtė galvą Tonijus. — Čia menas, išpuošta scena, muzika, mažas pasaulėlis, kurį susikūrėme sau. Bet čia ne gyvenimas! Jeigu jūs norite pasikalbėti su manimi apie mano brolį ir apie tai, ką jis padarė, turite kalbėti apie gyvenimą. Ir aš pasakysiu jums, jog už man padarytą blogį jam turi būti atkeršyta. Kiekvienas žmogus iš gatvės tą suprastų. Bet kodėl taip sunku suprasti jums?
Nors šie žodžiai akivaizdžiai paveikė kapelmeisterį, jis nepasidavė.
— Argi tu kalbi apie gyvenimą, ruošdamasis vykti Venecijon ir nužudyti savo brolį? — sušnibždėjo jis. — Tu kalbi apie mirtį, ir ne apie jo mirtį, o apie savo. Ak, jei tu būtum vienas iš daugelio! Ak, jeigu būtum ne tas, kas esi!
— Aš tiesiog vyras, — atsiduso Tonijus. — Štai kas aš. Aš gimiau vyru ir turėjau užaugti vyru, toks ir tapau, nepriklausomai nuo kažkieno mėginimų užkirsti tam kelią. O dabar pasakysiu jums: vyras negali pakęsti to, kas buvo padaryta man.
Maestro Kavala nusisuko. Rodės, jis nebeįstengia tvardytis. Tą akimirką kambarį apgaubė šalta tyla. Tonijus išsekęs atsišliejo į sieną ir vėl pamatė pro langą lapais apaugusią arką.
Prieš akis ėmė suktis kažkokie pavidalai, tarsi smegenys, atsiribojusios nuo visų minčių, tegalėjo kurti vizijas. Regėjo gan konkrečius daiktus, turinčius reikšmes: stalo sidabrą, žvakes ant koplyčios altoriaus, vestuvinius vualius, kūdikių lopšius, švelnų šilko šnarėjimą — moterų glamones. O visų vaizdinių fonu tapo milžiniška drobė — Venecija, papildyta garsais, trimitų gausmu, jūros brizo kvapu.
„Ko aš norėjau vos prieš akimirką?“ — galvojo Tonijus. Jis pamėgino pamažu persikelti į centrą susijaudinimo sūkurio, nuolatos laukiančio už teatro uždangos, užuodė grimo, pudros kvapą, išgirdo kitapus uždangos šaižiai, šiurkščiai sucirpiančius smuikus, trinksinčias atlenkiamas kėdes. „Apie ką aš galvojau?“ Jis išgirdo savo balsą, aiškiai išdainuojantį natas, ir šis balsas, rodos, neturėjo nieko bendro nei su vyrais, nei su moterimis, nei su gyvenimu, nei su mirtimi. Nė vienos iš šių minčių jis neištarė garsiai.
Tik po kurio laiko maestro vėl atsisuko į vaikiną.
Tonijaus akyse žvilgėjo ašaros.
— Aš nenorėjau iš čia išvykti štai šitaip, — pratarė Tonijus tyliai, tarsi pripažindamas savo pralaimėjimą. — Nors jūs ant manęs pykstate, aš myliu jus. Mylėjau nuo tada, kai čionai atvykau.
— Kaip mažai tu apie mane žinai, — atsiduso maestro. — Aš niekada ant tavęs nepykau. Meilę, kurią jaučiu tau, čia nedaugelis pelnė.
Jis priėjo prie Tonijaus, bet vis dar nesiryžo jo apkabinti. Ir tuo momentu Tonijus fiziškai pajuto šio žmogaus artumą, jo jėgą, grubumą — visiškai įprastus paprastų vyrų bruožus.
Ir tuo pat metu suvokė, kaip pats atrodo šio vyro akimis, tarytum iš šalies pamatė savo jaunumą, nenatūraliai baltą odą.
— Prieš išsiskiriant turėjau pasakyti jums keletą žodžių, — sumišęs pratarė Tonijus. — Norėjau padėkoti...
— Nebūtina. Visai netrukus aš atvažiuosiu į Romą ir pamatysiu tave scenoje.
— Bet yra dar kai kas, — paprieštaravo Tonijus, neatitraukdamas akių nuo maestro. — Norėjau jūsų kai ko paprašyti. Gailiuosi taip ilgai atidėliojęs. Dabar jūs galite nepatenkinti mano prašymo, o man jis — bemaž svarbiausias pasaulyje.
Kavala atsisuko ir pažvelgė Tonijui į akis.
— Pasaulyje. Prieš kelerius metus aš pamėginau tau paaiškinti, kas yra pasaulis — ne tas, iš kurio atėjai, o pasaulis, kurį gali pakerėti savo balsu. Maniau, jog įsiklausei į mano žodžius. Bet tu didis dainininkas, taip, didis dainininkas, o nori atsukti pasauliui nugarą.