— Kai ateis laikas, maestro, kai ateis laikas, — Tonijaus balse vėl suskambo pyktis. — Kiekvienas miršta savo laiku, — atkakliai pakartojo jis. — Aš skiriuosi tik tuo, kad galiu tiksliai įvardyti vietą, kurioje tai įvyks. Pats ją pasirinksiu. Aš galiu sugrįžti namo numirti, savanoriškai atsisakyti gyvenimo. Kai ateis laikas. Bet dabar aš gyvenu bei kvėpuoju, kaip ir kiekvienas kitas.
— Tuomet paaiškink man, ko tu nori, — pasakė maestro. — Aš pasirengęs išpildyti kiekvieną tavo norą.
— Maestro, man reikia Paolo. Noriu išsivežti jį į Romą, — pamatęs Kavalos veide nuostabą bei nepritarimą, skubiai pridūrė: — Aš juo rūpinsiuosi, jūs žinote, ir netgi, jei kada nors man teks vėl jį atsiųsti jums, vaikui nepakenks su manimi praleistas laikas. Juk atsverti neapykantą niekšams, kurie taip su manimi pasielgė, gali nebent meilė kitiems žmonėms. Meilė Gvidui, meilė Paolui ir jums.
Tonijus surado Paolą pačiame nuošaliausiame koplyčios kamputyje. Berniukas sėdėjo susigūžęs ant kėdės, mažas riestanosis veidelis plūdo ašaromis. Padėrusiu žvilgsniu jis stebeilijo į tabernakulį. Pamatęs sugrįžtantį Tonijų, lyg jam būtų per maža vieno atsisveikinimo, Paolas tikriausiai pasijuto išduotas.
Ir nusisuko.
— Tu tik nesijaudink bei paklausyk manęs, — skubiai prabilo Tonijus.
Vaikinas paglostė juodus berniuko plaukus ir uždėjo ranką ant kaklo, kuris jam pasirodė labai trapus. Toks pat trapus, kaip ir visas vaikas. Tonijus ūmai pajuto tokį meilės antplūdį mažajam florenciečiui, jog negalėjo pratarti nė vieno žodžio. Šiltame koplyčios ore tvyrojo vaško bei smilkalų kvapas, o paauksuotas altorius tarsi sutraukė visą saulę, besiskverbiančią vidun dulkėtais šviesos srautais.
— Užmerk akis ir minutėlę pasvajok, — sušnibždėjo Tonijus. — Ar norėtum gyventi rūmuose? Norėtum važinėti nuostabiomis karietomis bei valgyti iš sidabrinių lėkščių? Norėtum puošti pirštus brangakmeniais, vilkėti tik šilką ir atlasą? Ar norėtum gyventi su manimi bei Gvidu? Drauge su mumis vykti į Romą?
Berniuko veide atsispindėjo tokia neviltis, jog Tonijui užėmė kvapą.
— Bet tai neįmanoma! — slogiu balsu pralemeno Paolas.
— Įmanoma, — atsakė Tonijus. — Viskas yra įmanoma. O dar tiksliau: įmanoma tuomet, kai mažiausiai tikiesi.
Pamatęs Paolo veide sušvintantį tikėjimą ir viltį, jį apkabinti siekiančias rankutes, Tonijus prisitraukė berniuką prie savęs.
— Eime, — paragino. — Jeigu turi daiktų, kuriuos norėtum pasiimti, susirink juos dabar.
Kai karieta pagaliau pajudėjo, buvo jau po vidurdienio. Gvidas, Paolas ir Tonijus važiavo pirmuoju ekipažu, antrasis gabeno tarnus bei didžiąją dalį bagažo.
Leidžiantis Via Toledo link jūros, paskutinį kartą nužvelgęs miestą, Tonijus nejučia pasižiūrėjo į melsvą Vezuvijaus viršūnę, siunčiančią į dangų siaurą dūmelį.
Karietos įvažiavo į Molo. Tviskantis dangus driekėsi iki pas horizonto ir palaipsniui susiliejo su juo. Paskui jie pasuko į šiaurę, ir kalnas dingo iš akių. O po keleto valandų, kai naktis apgaubė nuostabius begalinius Kampanijos laukus, Tonijus vienintelis iš keleivių verkė.
Penkta dalis 1
Vos atvykus juos pasikvietė kardinolas Kalvinas. Nei Tonijus, nei Gvidas nesitikėjo taip greitai sulaukti šios garbės. Juodu nedelsdami nusekė paskui juodą sutaną vilkintį sekretorių į viršų. Paolas nuskubėjo įkandin.
Nei Venecijoje, nei Neapolyje Gvido regėtos grožybės neparengė jo milžiniškų rūmų vaizdui pačiame Romos centre, vos už dvidešimties minučių kelio nuo Vatikano iš vienos pusės, ir maždaug tiek pat nuo Ispanijos aikštės — iš kitos. Už niūraus gelsvo fasado slėpėsi antikos skulptūromis apstatyti koridoriai, flamandų gobelenais apkabinėtos sienos ir vidiniai kiemeliai, apjungiantys graikiškus bei romėniškus elementus su kolosaliomis šiuolaikinėmis statulomis prie vartų, fontanais bei tvenkiniais.
Aplinkui vaikštinėjo daugybė aukštuomenės atstovų, įeidavo ir išeidavo dvasininkai juodomis sutanomis, o už dvejų dvivėrių durų pasirodė besanti ilga bibliotekos salė, kur, palinkę virš popierių, plunksnomis krebždeno juodai apsitaisę raštininkai.
Tačiau didžiausiu netikėtumu tapo pats kardinolas. Anot gandų, šis giliai religingas žmogus nuėjo ilgą kelią į viršūnę nuo eilinio dvasininko, o toks atvejis tarp kardinolų buvo ne itin tipiškas. Be to, sklido kalbos, esą jis labai mylimas liaudies, ir minios žmonių ištisas valandas sukiojasi gatvėje laukdamos, kada pasirodys jo karieta.
Romos varguomenė tapo ypatingo jo rūpesčio objektu. Kardinolas globojo daugelį našlaičių prieglaudų bei labdaros įstaigų, kurias nuolatos lankė. Kartais, nė kiek nesirūpindamas per purvą besivelkančia tamsiai raudona sutana, palikęs palydą už durų, jis užsukdavo į vargšų lūšneles, gerdavo vyną kartu su darbininkais bei jų žmonomis, bučiuodavo jų vaikus, kasdien padėdavo skurstantiems iš savo lėšų.
Kalvinas buvo bemaž penkiasdešimties. Gvidas tikėjosi jį esant griežtą bei asketišką, kas ne itin derėtų prie aplinkinės prabangos spindesio, raštuotų įvairiaspalvio marmuro grindų, nenusileidžiančių švento Petro bazilikos grindims.
Tačiau kardinolas tiesiog spinduliavo geraširdiškumą, jo akys linksmai švytėjo, skleidė gyvybinę energiją ir draugiškumą, apjungiantį paprastą maloningumą bei meilę kiekvienam sutiktam žmogui.
Kardinolas buvo aukštas ir liesas, pelenų spalvos plaukais bei stebėtinai lygiais akių vokais, be menkiausios raukšlelės ar klostelės. Bet kai kurie jo veido bruožai buvo labai grubūs, lyg nutašyti iš marmuro, tarytum senosiose bažnyčiose stovinčių šventųjų statulų, kurios dabar atrodė iškreiptos, net grėsmingos.
Tiesa, jis pats anaiptol nebuvo niūrus ar atstumiantis.
Apsuptas prašmatniai apsitaisiusių didikų, prasiskyrusių jam paliepus, kardinolas pakvietė Gvidą prisiartinti. Kai maestro pabučiavo jo žiedą, kardinolas jį apkabino ir pasakė, jog jo pusseserės muzikantai galį gyventi jo rūmuose kiek tinkami.
— Jums tikriausiai reikia instrumentų? — paklausė Kalvinas. — Mielai pasiųsiu jų nupirkti. Jūs tik pasakykite mano sekretoriui, ko jums reikia, ir jums tuojau pat bus pristatyta viskas, ko pageidausite.
Suėmęs delnais Paolo veidą, jis perbraukė nykščiu per skruostą. Berniukas išsyk atgijo bei nušvito, o kardinolas prispaudė jį prie savo ilgos tamsiai raudonos sutanos.
— O kur jūsų dainininkas? — paklausė ir tuojau pat susipratęs pažvelgė į Tonijų.
Išsyk tapo aišku, jog Kalvinas susidomėjęs; jo veidas persimainė. Kai Tonijus žengtelėjo į priekį pabučiuoti jo šventenybės žiedo, Gvidui pasirodė, jog ir visi aplinkiniai neabejotinai turėjo pastebėti šį pasikeitimą.
Tonijus buvo tik šiek tiek susitaršęs po kelionės, tamsiai žalio aksomo surdutas truputį apdulkėjo, Gvido akimis, vaikinas panėšėjo į angelą, apsitaisiusį žmogiškais drabužiais. Aukštas ūgis nesukaustė jo judesių, o fechtavimo treniruočių dėka per pastaruosius dvejus metus jis įgijo šokėjo grakštumo. Tačiau Gvidui jau nebe pirmą kartą pasidingojo, kad Tonijus elgėsi lyg užhipnotizuotas: visi jo judesiai sulėtėjo, net akys tapo tarsi stiklinės.
Kardinolo lūpos virptelėjo. Iš pradžių jis žvelgė į Tonijų nustebęs, tarytum šis kažkaip keistai, nesuprantamai elgtųsi, o paskui šviesiai pilkos Kalvino akys pasidarė bereikšmės.
Gvidas ūmai pajuto neapsakomą karštį. Iš pradžių pamanė tiesiog dūstąs nuo kaitros šioje perpildytoje salėje. Bet kai pamatė Tonijaus veidą ir į kardinolą įsmeigtą žvilgsnį, kai pajuto netikėtą tylą aplinkui, maestro patyrė šį tą daugiau nei baimės dilgtelėjimą. Ne, aišku, čia visai ne tai, ką jis išsigalvoja, žinoma, ne.
Tačiau kas neatkreiptų dėmesio į tokio įstabaus grožio jaunuolį ir kas nežiūrėtų į šitokį žmogų, kaip jo šventenybė, baimingos pagarbos kupinu žvilgsniu?