Tačiau baimė nesitraukė, tarsi aidas atsiliepdama į slogias mintis, kurios sukosi Gvido galvoje visą kelią iki Romos. Jį apniko ir nerimas dėl tūkstančio praktinių smulkmenų, susijusių su būsima opera, ir patį nustebinę išgyvenimai dėl balso praradimo prieš daugelį metų.
— Aš niekada nebuvau didelis operos gerbėjas, — švelniai prabilo kardinolas, kreipdamasis į Tonijų, — ir baiminuosi pernelyg mažai žinąs apie šį meną, tačiau mums visiems malonu, kad turime dainininką, kuris mums padainuos po vakarienės.
Tonijus sustingo. Gvidas pajuto, jog atlikėjo išdidumui suduotas gan skausmingas smūgis: jis prilyginamas eiliniam muzikantui. Tonijus, kaip kad visuomet elgdavosi panašiomis aplinkybėmis, ilgai žiūrėjo į grindis, paskui lėtai pakėlė akis ir šiek tiek pabrėžtinai ištarė:
— Taip, mano pone.
Kardinolas suprato, jog kažkas negerai. Buvo įdomu stebėti, kaip jis vėl suėmė Tonijaus ranką savosiomis ir pridūrė:
— Jeigu jūs būsite toks malonus.
— Man bus garbė, pone, — lediniu mandagiu balsu atsakė Tonijus, kaip princas, besikalbantis su princu.
Tuomet kardinolas nusikvatojo — linksmai, užkrečiamai — ir atsisukęs į sekretorių beveik vaikiškai pratarė:
— Mano priešai ir vėl turės apie ką kalbėti.
Jie nedelsiant buvo palydėti į paskirtus apartamentus — erdvių kambarių anfiladą, kurios langai atsivėrė į vidinį sodą, kur ant nukirptos žolės krito neryškūs medžių šešėliai. Išsipakavę daiktus, jie apėjo kambarius. Paolas nesitvėrė džiaugsmu pamatęs jam skirtą lovą raižytiniu galvūgaliu, dengiamą raudonai rudų užuolaidų. O Gvidas suprato, jog juodu su Tonijumi turi apsigyventi skirtinguose kambariuose ir dėl Paolo dabar miegoti atskirai.
Iki vakaro Gvidas išsidėliojo visas natas bei perskaitė grafienės įteiktus rekomendacinius laiškus. Jam derėjo apsilankyti visuose įmanomuose koncertuose bei aukštuomenės vakarėliuose. Būtinai reikėjo pasikalbėti apie operas, patyrusias pasisekimą per pastaruosius dvejus metus, bei pasiklausyti kuo daugiau vietinių dainininkų. Kardinolo sekretoriai jau pristatė jam pageidautas partitūras bei libretus. Šį vakarą turėjo nueiti į pirmą nedidelį koncertą kažkokio anglo namuose.
Tad kodėl jis nedžiūgavo matydamas, kaip kardinolo tarnai įneša klavesiną, o lentynose rūpestingai išdėlioja knygas?
Tonijų Roma, be abejo, pakerėjo. Juodu su Paolu be paliovos aptarinėjo, ką matę pakeliui į miestą, o šį vakarą ketino nueiti apžiūrėti popiežiaus lobių Vatikano muziejuje. Juodu eidavo drauge vykdyti įvairių pavedimų ir kiekvieną kelionę miestan laikė nauju nuotykiu.
O Gvidas likęs vienas niekaip negalėjo atsikratyti blogos nuojautos, kuri persekiojo jį visą kelią nuo Neapolio iki Romos.
Tačiau kas gi iš tiesų nedavė jam ramybės?
Aišku, jis negalėjo užmiršti košmaro, susijusio su ankstyvąja Tonijaus vaikyste ir paskutiniosiomis dienomis Venecijoje, apie kurias berniukas niekada nekalbėdavo.
Gvidui nereikėjo įrodymų, jog ne kas kitas, o Karlas, vyresnysis Tonijaus brolis, kaltas dėl berniuko patirtos prievartos. Ir jis puikiai suprato, kodėl Tonijus niekada neleido šiai informacijai pasklisti.
Viskas tapo aišku iš popierių, kuriuos Tonijus pasirašė ir nusiuntė į Veneciją prieš atvykdamas į Neapolį. Karlas Treskis buvo paskutinis giminės vyriškos lyties palikuonis.
Gvidas miglotai prisiminė elegantiškai apsitaisiusį vyriškį, bemaž draugijos sielą, keliuose vakarėliuose, į kuriuos buvo užklydęs viešėdamas Venecijoje, kol įvykiai nepakrypo dramatiška linkme. Gvidas atkreipė į jį dėmesį tik todėl, kad jis buvo „patricijaus trubadūro“, kaip kad buvo vadinamas Tonijus, brolis. Augalotas, labai dailus vyras, juokingų istorijų pasakotojas, deklamatorius, poezijos mylėtojas, kupinas noro suteikti kitiems malonumą, pelnyti jų dėmesį ir meilę. Tuo metu jis atrodė tik vienas iš daugelio gerai išauklėtų bei be galo paslaugių venecijiečių.
Bet dabar vien mintis apie jį ledu sukaustydavo Gvido širdį.
Gvidas niekad viso šito neaiškino kapelmeisteriui. Tačiau nė nereikėjo: laikui bėgant Kavala pats viską suprato, kaip būtų supratęs bet kuris kitas žmogus.
Bet abu mokytojai tikėjo, jog po to, kai Tonijus nusprendė visa esybe pasinerti į dainavimą, laikas bei sėkmė užgydys jo širdies žaizdas. O kaip jo brolis? Juodu vylėsi, kad Tonijui teks jam atleisti, ir dėkojo Dievui už tai.
Tačiau Karlas Treskis juos nustebino. Jis ne tik vedė Tonijaus motiną („To pakaktų pačiam nuolankiausiam kastratui suerzinti!“ — pakomentavo šią naujieną maestro, o juk Tonijaus nieku gyvu negalėjai pavadinti „nuolankiu kastratu“), bet ir per trejus metus paleido į pasaulį du sveikus sūnus.
O Mariana Treski vėl laukėsi.
Gvidas pernelyg nesuko dėl to galvos, kol neatėjo laikas išvykti iš Neapolio ir maestro jo neperspėjo, kad nenuleistų nuo Tonijaus akių.
— Aš baiminuosi, jog vaikinas laukia tinkamos progos. Jo viduje tarytum grumiasi du dvyniai. Vienas labiau už viską pasaulyje myli muziką, o kitas trokšta keršto.
Gvidas nieko neatsakė, bet prisiminė mažą Veneto miestelį ir sumuštą, vaistų apsvaigintą berniuką, gulintį purvinoje, krauju aptaškytoje lovoje.
Dar blogiau: jis prisiminė savo vaidmenį šiame košmare.
Žvelgdamas į kapelmeisterį, jis ūmai pajuto silpnumą ir tarytum neteko žado. Dvynių viename kūne paveikslas jį sukrėtė. Gvidas niekada anksčiau negalvojo apie tokius dalykus. Jis nė nežinojo, kaip tokį dalyką pavadinti. Bet neretai jo mielas švelnus meilužis parodydavo tamsiojo dvynio veidą, ganėtinai dažnai tekdavo patirti iš jo sklindančią neapykantą, pyktį ir šaltį, juntamus fiziškai, kaip šerkšną ant drėgnų kokios nors šiaurės viešbučio sienų.
Bet mokytojas pažinojo ir kitą dvynį, gyvenantį bei kvėpuojantį Tonijaus kūne — tą, kuris taip pat karštai troško pasirodyti Argentina teatro scenoje, kaip to troško Gvidas. Tasai dvynys turėjo balsą, kokiu negalėjo pasigirti daugiau niekas pasaulyje, jis sugebėjo mylėti karštai bei švelniai. Štai šitas žmogus ir tapo Gvido gyvenimu.
— Nenuleisk nuo jo akių, — prašė maestro baimės virpinamu balsu. — Leisk jam pamatyti viską, ką siūlo pasaulis. Tegul jis patiria visus malonumus, kokių tik panorės. Penėk tik vieną dvynį, o kitą priversk badauti, kad tą valandą, kai tarp jųdviejų įvyks mūšis, vienas būtinai nusileistų kitam.
Gvidas linktelėjo. Šis vaizdas irgi jį pribloškė. Tačiau viršum kambario pakibusioje švininėje tyloje jis neįstengė išspausti nė menkiausių pritarimo žodžių, tegalėjo galvoti tik apie tą mažą miestelį, apie pažemintą vaiką, kurį laikė rankose. Jis galvojo apie tai, jog netgi tame košmaro sūkuryje taip troško gauti įstabųjį balsą, jog neįstengė gedėti išniekintos nekaltybės.
O tai reiškė, kad Tonijaus širdyje gyvavo dalelė jo paties, kuri irgi nusipelnė keršto.
Žinoma, o kaip kitaip galėjo būti!
Taip, senoji baimė vėl jį aplankė. Nors ji nė nebuvo išnykusi. Tik anksčiau Gvidas baiminosi, kad Tonijus taps savo paties dvasinių kančių auka. Dabar tapo aišku, jog didžiausia bėda — keršto troškimas. Tiesą sakant, čia buvo vienas ir tas pats. Gvidas nuolatos širdyje nešiojosi nelaimės nuojautą, panašią į savojo mirtingumo suvokimą, kuri sukeldavo neviltį, priversdavo nutilti bei pajusti oda perbėgantį šaltuką.
Pasikalbėti apie tai su Tonijumi niekada nepavykdavo. Iš tiesų tomis baisiomis dienomis, kai ateidavo laiškai iš Venecijos, kaip tik tasai antrasis dvynys juos skaitydavo ir naikindavo, o paskui sustingdavo, tarytum prisikvėpavęs atsiųsto popieriaus skleidžiamų nuodingų garų.
Bet egzistavo ir kitas — švytintis, energijos kupinas — Tonijus, kuris kalbėdavosi su juo apie būsimą operą, apie teatrą, apie tai, ką reikia pasiimti iš Neapolio, o ką palikti. Jis klausinėjo, kiek žiūrovų telpa Argentina teatre.