— Aš suprantu, ką tai reiškia tau, — sykį pasakė jis Gvidui. — Ne, ne, kalbu ne apie save ir ne apie tave kaip mano mokytoją. Kalbu apie Gvidą kaip kompozitorių. Aš suprantu, ką tai reiškia.
— Tada nekalbėk apie tai, — nusišypsojo Gvidas. — Nes nukamuosi mus abu.
Juodu kalbėjosi švelniai, jausmingai ir nuolat juokėsi, pakuodami natų lapus, knygas bei gausybę įvairiausių daiktų, brangakmenių ir nėriniuotų Tonijaus drabužių.
„Penėk vieną dvynį“, — sakė jam maestro.
Taigi jis taip ir elgsis, nes čia vienintelis dalykas, kurį gali padaryti, vienintelis, kurį iki šiol darė. Jis įstengia tik mokyti, nukreipti, mylėti bei išaukštinti šį neprilygstamai talentingą, puikų dainininką, savo mylimąjį Tonijų, dabar svajojantį apie tokią pačią sėkmę, kurios jis, Gvidas, laukė daugelį metų, ketindamas debiutuoti Romoje.
Bet kažkodėl visą kelią iki Romos Gvidą kankino prisiminimai apie kitą tragediją — apie tai, kaip jis pats prarado balsą. Jis nė kiek nebuvo linkęs kapstytis po praeitį, bent jau ne labiau, nei nagrinėti sudėtingus simbolius, tačiau tam tikromis akimirkomis, užplūdus senajam skausmui, jis suprasdavo: laikas šitų prisiminimų nė kiek nesušvelnino.
O gal, kai viskas jau buvo padaryta ir pasakyta, šios mintys užplūsdavo todėl, kad negalėjo galvoti apie išsiskyrimą su maestro Kavala bei mokykla, kurioje gyveno nuo šešerių metų amžiaus.
Taigi sąmonė ištraukė iš gelmių senąją kančią, apsaugodama nuo sunkaus išsiskyrimo. Tačiau jis ne itin tuo tikėjo. Ir pats nežinojo kodėl.
Praradimo skausmas ir toliau jį kamavo, dar labiau sustiprintas maestro žodžių apie Tonijų: „Leisk jam pamatyti viską, ką siūlo pasaulis. Tegul patiria visus malonumus, kokių tik panorės.“
Tad ką galų gale patyrė Gvidas? Skausmingą jausmą, jog praranda kažką be galo brangaus ir kad iš jo atimama kažkas, kas susiję su jo balsu? Ne! Dabar Tonijus nieku gyvu nepaliks Gvido, idant įvykdytų klaikiąją apeiginę kelionę į Veneciją, net jei ir iš tiesų ketina kada nors ten vykti.
Vis dėlto netikrumo jausmas išliko. Negera nuojauta, kelianti siaubą.
Net dabar, sėdėdamas tyliame kambaryje kardinolo rūmuose, Gvidas suvokė, kad nelaimės nuojauta nesitraukia. Ji tik dar labiau sustiprėjo prisiminus, kaip nušvisdavo kardinolo Kalvino veidas kaskart, kai žvilgtelėdavo į Tonijų. Kokia nekaltybė! Tikriausiai jo šventenybė išties buvo šventas, kokiu visi jį laikė, kitaip sugebėtų nuslėpti savo jausmus ir niekada nebūtų taip kvailai pajuokavęs.
Pasisveikinęs su muzikantais, kardinolas išvyko iš rūmų.
Gvidas stebėjo pro vartus išvažiuojančią nepaprastą procesiją. Penkios karietos, aptarnaujamos livrėjas vilkinčių vežėjų bei liokajų, sudarė kardinolo palydą. Ir jau už keleto žingsnių nuo namų kardinolas sviedė minion pirmąją auksinių monetų saują.
Įėjo Tonijus. Juodu su Paolu jau spėjo aplankyti siuvėją, kuris turėjo berniuką aprengti lyg sosto įpėdinį. Vaikinas nusipirko puikią špagą, apie dešimtį knygų ir smuiką, kadangi šis buvo mylimiausias Paolo instrumentas, o Gvidas primygtinai reikalavo, kad — dėl visa pikta — berniukas tobulai grotu bent vienu instrumentu...
Mintys apie praradimą; ilgesys. Kodėl Gvidas taip dėl to nerimavo? „Dėl viso pikto!“ Ne, jokia tragedija netyko Paolo! Niekas negresia nė vienam iš jų.
Bet Gvido širdį slėgė sunkumas. Šiame erdviame kambaryje jis jautėsi sugniuždytas. Šventieji paauksuotuose rėmuose nė trupučio jo neramino.
Tonijus nusirenginėjo prie durų.
Gvidas stebėjo, kaip jis nusitraukia minkštus baltus marškinius, nusimauna bridžius, o senasis Ninas, liokajus, grafienės išsiųstas drauge su jais, surenka ir išneša tas drapanas.
Tonijus stovėjo atgręžęs Gvidui nugarą, tarsi mėgaudamasis kūną glostančiu vėsiu oru. Paskui apsivilko žalio šilko chalatą, laisvai susirišo ties juosmeniu. O kai atsisukęs lėtai pakėlė akis, Gvidas pagalvojo, jog vaikino išorėje esama rytietiškų bruožų: minkštose plaukų garbanose, švelnaus audinio banguojančiame kritime nuo kampuotų pečių išilgai aukšto, liekno kūno...
— Ko tu toks rūškanas? — paklausė Tonijus taip tyliai, jog Gvidas iš pradžių nenugirdo. Žodžių prasmei teko įveikti prieblandoje skendinčio kambario erdvę.
— Visai aš ne rūškanas, — pagaliau atsakė Gvidas.
Bet jis suprato keliais žodžiais neišsisuksiąs. Tonijus atsisėdo taip arti, jog galėjo sulenktais pirštais paliesti mokytojo ranką. Ir Gvidas vėl susivokė stebįs Tonijų iš šalies, kaip ir prieš akimirką, tarytum juodu nesikalbėtų.
Prieš kelerius metus jis pranašavo Tonijų būsiant tokį grakštų kaip Domenikas ir nesuklydo. Tačiau Tonijaus gracija pranoko visus lūkesčius. Galūnių ilgumą Tonijus užmaskuodavo jam įprastais lengvais judesiais; žemas jo balsas pasižymėjo gilumu bei galia ir tapo preliudija dainininko stiprybei, kai ši atsiskleisdavo.
Veido bruožai, rodos, šiek tiek sustambėjo bei praplatėjo, o štai paslaptingumas akyse išliko tas pats. Žvelgdamas į Tonijų, netgi dabar Gvidas mažumėlę sutrikdavo. „Peilio magija, — nuvargęs pagalvojo jis. — Šio ypatingo vylingumo priežastis ta, jog peilis išlaisvina, o ne atima. Jam nereikia to žinoti nė mėginti pasinaudoti. Jis tiesiog tai turi. O kartu su jo ankstesnėmis venecijietiškomis manieromis šie bruožai gali kiekvieną išvaryti iš proto.
— Gvidai, — tarsi iš tolo ataidėjo Tonijaus balsas. — Paolui viskas bus gerai! Aš žinau! Aš pats jį mokysiu.
Staiga Gvidą suėmė pyktis. Jis panoro, kad Tonijus išeitų. Pažvelgė į vaikiną, bet negalėjo užkalbinti. Prisiminė momentą prieš daugelį metų, kai gulėjo ant klasės grindų, jausdamasis be galo nelaimingas po meilės akto. O žmogus, kurio taip geidė, tuomet pasilenkė ir kažką pasakė į ausį. Tačiau ką?
— Paolas čia niekuo dėtas, — ištarė susierzinęs, niršdamas, kad Tonijus jo nesupranta. — Paolas puikus dainininkas. — Jį džiugino mintis, kad čia, Romoje, Paolas išmoks kur kas daugiau nei konservatorijoje. Maestro širdyje berniukas užėmė reikšmingą vietą. Tačiau dabar jis norėjo, kad Tonijus paliktų jį vieną.
— Aš pavargęs po kelionės, — trumpai tepasakė. — Manęs laukia daugybė darbo. Negaliu gaišti laiko.
Tonijus pasilenkė prie mokytojo ir sušnibždėjo į ausį kelis švelnius, intymius žodžius. Gvidas suprato, jog juodu vieni šiuose kambariuose, juk Tonijus išsiuntė tarnus.
— Būk man atlaidus, — ištarė piktai ir įžvelgė Tonijaus veide skausmą.
Tačiau Tonijus tik linktelėjo. Jis visuomet išlikdavo toks: neįtikėtinai maloningas venecijietis. Pažvelgė į Gvidą be menkiausio pykčio ir nusišypsojęs lūpų krašteliu atsistojo, ketindamas išeiti.
Priblokštas Gvidas patylom žvelgė, kaip jis eina per kambarį. Maestro išvydo jį scenoje, įsivaizdavo minias, laukiančias dainininko prie grimo kambario. O paskui staiga prisiminė kardinolo Kalvino veidą ir stebėtinai guvias jo akis.
„Tu nė nenutuoki, kaip būsi garbinamas, negali šito numanyti. Žinoma, kompozitorius irgi sulauks komplimentų. Jeigu opera bus gera, jie gali netgi įrašyti mano vardą afišose, nors gali ir neįrašyti. Čia tau Roma atsivers it kiaušinis, idant vėl atgimtų. Ir aš noriu, kad šitaip nutiktų. Bet iš kur tasai keistas jausmas?“
Tonijus buvo kažkur už durų. Tačiau Gvidui atrodė, jog jis šalia. Staiga jis mintyse išvydo, kaip smogia Tonijui, kaip tą nuostabų veidą išmuša raudonos dėmės. Jis pakilo iš už stalo nesuvokdamas, ką daro, ir skubiai nuėjęs į miegamąjį sustojo pamatęs Tonijų prie lango, žvelgiantį kiemą.
— Tu juk žinai, kokia toji Romos publika, — ištarė Gvidas. — Žinai, kas manęs laukia. Būk man kantrus.
— Aš kantrus, — atsiliepė Tonijus.