— Tu turi daryti viską, ko aš paprašysiu!
Jis pajuto stiprų, skausmingą ginčo troškimą. Iškilo visos piktinančios ir erzinančios Tonijaus savybės. Bet jis žinojo, kad dabar dar ne laikas.
— Padarysiu viską, ko paprašysi, — mandagiai atsiliepė Tonijus žemu, giliu, santūriu balsu.
— O taip, viską, tik nepasirodysi moteriška suknele, nors žinai, jog kaip tik tai ir reikia padaryti. Būtent čia, Romoje, o ne kur nors kitur! Be abejo, tu padarysi viską, tik ne tai, kas žūtbūtinai reikalinga tau pačiam!
— Gvidai! — pertraukė Tonijus. Pirmą kartą jis parodė apmaudą bei nekantrumą. Angeliško veido pasikeitimas niekados nesiliaudavo stulbinęs Gvido. — Šito padaryti negaliu. Nėra prasmės ginčytis.
Gvidas paniekinamai šyptelėjo. Jis pasiekė, ko norėjo: Tonijus nuraudo, vaikino akys padvelkė šalčiu. Tačiau kam jam prireikė kivirčo pačią pirmąją dieną Romoje, kai galėjo rasti pakankamai laiko pavežioti Tonijų po teatrus, parodyti jam kastratus moteriškais kostiumais, kad suprastų, kokie šie galingi ir patrauklūs?
Tonijus staigiai apsisukęs patraukė į drabužinę. Jis jau vilkosi chalatą, tuojau apsirengs bei išeis. Kambariai ištuštės. Gvidas liks vienas.
Mokytoją užplūdo visiška neviltis.
— Eikš čionai! — šaltai pareikalavo maestro. Ir nužingsniavo prie lovos. — Ne, pirmiausia užrakink duris, — pasitaisė, — o paskui prieik.
Akimirksnį Tonijus tik įdėmiai žiūrėjo į jį.
Jis šiek tiek suspaudė lūpas, o paskui vėl kantriai linktelėjęs, kaip kad jam buvo būdinga, padarė viską, kas įsakyta. Vaikinas atsistojo prie aukštos lovos, uždėjo ranką ant antklodės ir ramiai žvelgdamas mokytojui į akis laukė. Gvidas atsisegęs bridžius pajuto, kaip aistra sugeria visas emocijas ir sumaišiusi paverčia viena jėga.
— Nusivilk chalatą, — šiurkščiai paliepė. — Ir gulk. Veidu į apačią. Gulk.
Tonijus stovėjo tylėdamas, vis dar neatitraukdamas nuo jo gražių, net pernelyg gražių akių. Paskui, šmėkštelėjus vos pastebimam nepritarimui, įvykdė paliepimą.
Gvidas užsiropštė ant viršaus. Nuogo kūno pojūtis pro drabužius varė jį iš proto. Jis delnu prispaudė Tonijaus veidą prie lovos ir paėmė jį pačiu grubiausiu būdu.
Paskui, kaip jam pasirodė, juodu labai ilgai gulėjo šalimais. Pagaliau Tonijus pakilo, ketindamas išeiti.
Nė žodeliu nesiskųsdamas jis apsirengė, užsimovė žiedus ir pasiėmęs lazdelę priėjo prie lovos. Pasilenkęs pabučiavo Gvidą į kaktą, o paskui į lūpas.
— Kodėl tu mane pakenti? — sušnibždėjo Gvidas.
— O kodėl neturėčiau tavęs pakęsti? — taip pat tyliai ištarė Tonijus. — Aš tave myliu, Gvidai, — pasakė jis. — Mudu abu esame šiek tiek išsigandę. 2
Toji gatvė, žvaigždės virš galvos, kambario lubos, jo dantys, smingantys į kūną, ir peilis, tikras peilio dūris, bei riaumojimas, kuris, pasirodo, besąs jo paties...
Paskui jis nubudo delnu užsispaudęs burną ir suprato, jog iš tiesų neišleido nė garselio.
Jis miegojo kardinolo Kalvino rūmuose. Jis buvo Romoje.
Kokie niekai tasai senas sapnas ir bravų veidai, kuriuos, kaip jam kartais atrodydavo, matydavo gatvėse. Aišku, visuomet paaiškėdavo, jog ten ne jie. Tiesiog truputį įsisiūbuodavo jo fantazija. Jis įsivaizduodavo, kaip sutikęs netikėtai užklumpa vieną iš jų. „Prisimeni Marką Antonijų Treskį, berniuką, kurį išgabenai į Flovigą?“ O paskui susmeigia durklą jam tarp šonkaulių.
Prieš išvykdamas iš Neapolio, Tonijus praleido visą pusdienį vieno tikro bravo draugijoje, ir šis išmokė jį kelių gudrybių, naudojantis durklu. Tasai žmogus, gavęs už pamoką puikų atlygį, liko išties patenkintas gabiu mokiniu.
— Tačiau kam jums pačiam teptis rankas, senjore? — paklausė jis tyliai, žvelgdamas į Tonijaus kostiumą, žiedus, brangakmenius. — Aš dabar kaip tik neturiu darbo. Mano paslaugos ne tokios brangios, kaip gali pasirodyti.
— Tiesiog išmokyk mane, — nusišypsojo Tonijus.
Šypsena tokiais momentais visuomet jam pagelbėdavo. O bravas, kuris, ko gero, buvo apsigimęs mokytojas, tik gūžtelėjo pečiais.
Šis prisiminimas kaipmat išvaikė miegus. Ir dar nespėjęs pastatyti nuogų pėdų ant svaiginamai vėsių marmurinių plytelių Tonijus vėl pagalvojo apie tai, jog gyvena kardinolo rezidencijoje, pačiame Romos centre.
Sapnas panėšėjo į nemalonų prieskonį burnoje arba silpną galvos skausmą. Nieko, netrukus praeis.
Miestas jo jau laukė. Pirmą kartą gyvenime Tonijus tapo iš tiesų laisvas. Prieš kelerius metus auklėtojų priežiūrą pakeitė Gvido rūpestis ir konservatorijos drausmė, taigi dabar jis vis dar negalėjo priprasti prie minties, jog viskas liko praeity.
Tačiau Gvidas aiškiai leido jam tai suprasti. Paolas turėjo savus mokytojus bei auklėtojus, o Tonijus, nors rytais ir atlikdavo vokalo pratimus, neprivalėjo niekam atsiskaitinėti. Ir Gvidas šito nereikalavo. Tiesiog taip jau buvo. Po siestos, kai visi dar tysodavo lovose, Gvidas dingdavo ir galėdavo grįžti tik apie vidurnaktį. O paskui klausinėdavo tam tikra maniera, kaip kad žmonės teiraujasi vienas kito: „Na, kur tu šiandien lankeisi?“
Tonijus nesusilaikęs šyptelėjo. Naktinio košmaro nė pėdsako nebeliko. Jis jau galutinai nubudo ir galėjo suspėti į rytines kardinolo mišias, aišku, jei pasiskubins.
Kiekvieną dieną kardinolas Kalvinas laikydavo mišias savo koplyčioje dalyvaujant namiškiams. Altorių puošė baltos gėlės, arkose po didžiuliais atvaizdais nukryžiuoto Kristaus, kuriam iš rankų ir kojų gausiai sruveno mirguliuojantis kraujas, kabojo didžiuliai sietynai.
Kai Tonijus įžengė į koplyčią, ryški šviesa akimirksniui jį apakino. Niekieno nepastebėtas jis atsisėdo ant galinės kėdės. Pats nesuprato, kodėl negali atitraukti akių nuo tolimos figūros prie altoriaus. Kardinolas atsisuko, ir pasimatė jo rankose laikoma auksinė taurė.
Keletas jaunų romėnų atsiklaupė priimti komunijos. O už jų — dvasininkai, nusižeminę, kuklesniais drabužiais. Tonijus nepasekė jų pavyzdžiu. Jusdamas malonų silpnumą, jis atrėmė galvą į paauksuotą koloną už kėdės ir užsimerkė.
Kai vėl atsimerkė, kardinolas pakėlęs ranką teikė susirinkusiems baigiamąjį palaiminimą. Lygus jo veidas tarytum neturėjo amžiaus, buvo pakylėtai tyras, lyg jis nieko nežinotų apie blogį ir nė sykio nebūtų nusidėjęs net mintimis. Kiekvienas jo judesys spinduliavo tvirtumą bei tikėjimą, ir Tonijų užplūdo įsitikinimas tuo, jog kardinolo gyvenimas, skirtingai nei daugelio žmonių, turi prasmę. Jis tiki Dievą, tiki savimi, tiki tuo, kas yra, ir tuo, ką daro.
Jau po vidurdienio, keletą valandų pasimokęs su Gvidu bei Paolu, Tonijus įžengė į tuščią rūmų fechtavimo salę.
Šiuo kambariu daugelį metų niekas nesinaudojo. Poliruotas grindis dengiančiame dulkių sluoksnyje įsispaudžiantys pėdsakai jam priminė Veneciją. Išsitraukęs iš dėklo špagą, vaikinas pradėjo atakuoti nematomą priešininką, patylom niūniuodamas, tarsi šis mūšis, lydimas didingos muzikos, išties sudarytų dalį puikaus vaidinimo scenoje.
Net pavargęs jis ir toliau treniravosi, kol pajuto malonų dilgsėjimą blauzdose.
Bet ištisą valandą treniravęsis ūmai sustojo. Pasidingojo, tarytum kažkas jį stebi.
Tonijus staigiai atsisuko, spausdamas rankoje rapyrą.
Aplinkui nieko nesimatė. Koridorius už nugaros buvo tuščias, nors iš milžiniškų namų gilumos aidėjo prislopinti garsai.
Tačiau pojūtis, jog kažkas buvo atėjęs, išliko. Skubiai apsivilkęs surdutą ir įsikišęs špagą dėklan, vaikinas leidosi bemaž be tikslo klajoti po rūmus, linkčiodamas bei lankstydamasis kiekvienam praeinančiam pro šalį.
Jis prisiartino prie kardinolo kabineto, bet pamatęs uždarytas duris ėmė vaikštinėti po mezoniną, apžiūrinėdamas didžiulius flamandiškus gobelenus ir didingus praėjusio šimtmečio žmonių, nešiojusių didžiulius perukus, portretus. Balti plaukai bangomis krito jiems ant pečių. Dailiai apvedžiotų veidų oda švytėjo kaip gyva.