Staiga apačioje pasigirdo triukšmas. Atvyko kardinolas.
Tonijus stebėjo, kaip pažų bei svitos apsuptas jo eminencija kopia plačiais balto marmuro laiptais. Kalvinas dėvėjo peruką su maža kasele, idealiai tinkantį prie prakaulaus jo veido. Kardinolas maloniai kalbėjosi su palydovais ir tik kartą stabtelėjo atgauti kvapo, pasiremdamas ranka į marmurinius turėklus bei pasišaipydamas iš savęs.
Net šio priverstinio sustojimo metu jis neprarado didingumo. Tačiau, nepaisant tamsiai raudonos muaro sutanos prašmatnumo, sidabrinių papuošalų, iškilmingos palydos, kardinolo veidas švietė tuo pačiu nepaprastu guvumu.
Tonijus, pats nežinodamas kodėl, palinko į priekį. Galbūt tik norėdamas iš arčiau pasižiūrėti į laiptais lipantį žmogų.
Antrąkart stabtelėjęs, kardinolas pastebėjo Tonijų ir pažvelgė į jį ilgu žvilgsniu. Tonijus nusilenkęs atsitraukė atgal.
Jis nežinojo, kodėl pasistengė, kad Kalvinas jį pastebėtų, ir dabar, vienas stovėdamas tamsiame koridoriuje, kurio kitame gale pro aukštą langą krito saulės šviesa, nukaito iš gėdos.
Vis dėlto negalėjo neprisiminti nežymios kardinolo šypsenėlės ir to, kaip ilgai šis žiūrėjo į jį prieš švelniai linktelėdamas.
Vaikino širdis ėmė dunksėti kaip mažas kūjis.
— Eik į miestą! — sušnibždėjo pats sau. 3
Keletą savaičių Gvidas nekalbėjo apie Tonijaus pasirodymą scenoje apsivilkus moteriška suknele.
Tačiau tvarkydamas su darbu susijusius reikalus ir lankydamasis įvairiose vietose vis labiau įsitikino, jog toks pasirodymas būtinas.
Užsukęs į Argentina teatrą jis pasikalbėjo su Rudžerium apie kitus dainininkus, kuriuos derėjo pasamdyti spektakliui, patikrino techninę scenos būklę, liko ja patenkintas ir pagaliau susitarė dėl savojo procento nuo operos partitūrų pardavimų.
O Tonijus pirko Paolui drabužius, kuriuos mažasis florencijietis teoriškai galėjo kada nors apsivilkti, pradedant auksu siuvinėtomis liemenėmis ir baigiant vasariniais bei žieminiais apsiaustais (nepaisant to, kad buvo vasara), tuzinais nosinių, marškinių, puoštų Tonijaus taip mėgstamais venecijietiškais nėriniais, bei tymo šlepetėmis.
Tonijus akivaizdžiai provokavo Gvidą, bet šis neturėjo kada piktintis. Be to, Tonijus pasirodė besąs puikus mokytojas ir padėjo Paolui ne tik mokytis vokalizių, bet ir studijuoti lotynų kalbą.
Tankūs kaštoniniai berniuko plaukai dabar buvo dailiai sušukuoti, rengėsi jis taip, kad kiekvienu momentu būtų pasirengęs išeiti miestan, o vakarais, fakelų šviesoje, juodu lankė muziejus. Laokoontas kėlė Paolui siaubą dėl tų pačių priežasčių, kaip ir kitiems: berniukas krimtosi dėl to, kad tasai žmogus ir du jo sūnūs, apsupti gyvačių, turėjo žūti vienu metu.
O dar Tonijus mokė Paolą aristokratiškų manierų.
Kiekvieną rytą, atitraukę tamsiai raudonas užuolaidas, jie trise pusryčiaudavo prie vieno aukšto lango, ir Gvidui teko pripažinti, jog jam malonu klausytis tos porelės čiauškėjimo, juolab kad niekas jo neragino įsitraukti į pašnekesį. Jam apskritai patikdavo, kai žmonės aplinkui šnekučiuojasi, jei tik jie neversdavo šnekėti jo paties.
Gvidui pakakdavo pokalbių vakarais. Reguliariai jam rašančios grafienės dėka vakarus jis leido priėmimuose ir visur domėjosi vietiniu skoniu. Dėdamasis neišmanėliu klausėsi, kai žmonės kuo smulkiausiai pasakodavo jam apie pastarąsias operas.
Skindamasis kelią per didžiules pokylių sales, kopdamas kardinolų rūmų bei iš užsienio atvykusių muzikos mėgėjų namų laiptais, jis tyrinėjo gausią čionykštę aukštuomenę, be galo pasitikinčią savimi ir kur kas kritiškiau nusiteikusią kitų atžvilgiu negu matytoji kituose miestuose.
O ko gi kito, tiesa sakant, buvo galima tikėtis? Juk čia Roma, visos Europos magnetas. Anksčiau ar vėliau visi patekdavo čionai ir būdavo išaukštindami arba pažeminami, priimti arba nesuprasti, atstumti bei išvaryti. Čia gyveno ištisos emigrantų bendruomenės. Ir nors Roma nepaleisdavo į pasaulį tokios gausybės kompozitorių kaip Neapolis pastaruoju metu, o Venecija praeityje, būtent čia būdavo kuriamos arba griaunamos reputacijos. Puikūs dainininkai, nusiskynę laurus šiaurėje arba pietuose, galėjo būti nušvilpti Romoje, o garsius kompozitorius čia kartais varyte išvarydavo iš teatro.
Čionykščiams gyventojams pietūs atrodė nuostabūs, bet to nepakako, jie vis tiek grįždavo į Romą. O iš venecijiečių jie juokėsi tvirtindami, esą iš ten kilusi vien tik barkarolė — gondoljerų muzika; jie nejautė nė menkiausios užuojautos tiems, kurių likimus sugriovė praeityje.
Kartais šis piktavališkas snobizmas labai erzino Gvidą, ypač žinant, jog pastaruoju metu kaip tik Neapolis tiekė talentus visam pasauliui, o iš Venecijos kilęs Vivaldis buvo vienas geriausių Europos kompozitorių. Tačiau Gvidas nemaištavo. Jis čionai atvažiavo mokytis.
Ir jį pavergė šitas miestas.
Dieną jis šlaistydavosi po kavines, traukdamas į save gyvenimą, kunkuliuojantį klestinčioje Via Veneto ir siauroje Via Kondotti, susidomėjęs pastebėdavo minioje jaunus kastratus arba narsiai apsitaisiusius prašmatniomis moteriškomis sukniomis, arba besislepiančius po apgaulingai asketiškais juodais bažnyčios tarnų drabužiais. Gaivi jų veidų spalva ir nuostabūs plaukai traukte traukė akį.
Užsukdamas į vasaros teatrus, į komiškas operas arba dramatiškus spektaklius, Gvidas tyrinėjo tų berniukų elgesį scenoje ir vis labiau įsitikindavo, jog Romoje, labiau nei bet kuriame kitame jo aplankytame mieste, egzistavo eunuchų mada bei jų paklausa.
Čia bažnyčia iki šiol neatšaukė draudimo moterims rodytis scenoje — draudimo, anksčiau varžiusio visus Europos teatrus. Todėl čionykštė publika niekada nematė moterų rampos šviesoje, niekada neregėjo, kaip nuostabiai pražysta moters kūnas aidint tamsioje salėje susigrūdusių tūkstančių žmonių susižavėjimo šūksniams bei aplodismentams.
Net balete moterų partijas atlikdavo šokėjai vyrai.
Ir Gvidas puikiai suprato, jog išbraukus moterį iš tam tikros gyvenimo srities, beje, imituojančios ištisą pasaulį, neišvengiamai reikia sukurti pakaitalą.
Buvo lemta atsirasti kažkam, kas sugebėtų užimti moters vietą, kas įstengtų tapti moterimi. Ir kastratai buvo ne šiaip dainininkai, aktoriai, kažin kokia anomalija: jie atstojo pačias moteris.
Ir jie tą žinojo. Kaip jie kraipė klubus, kaip jie šaipėsi bei provokavo išbadėjusius žiūrovus!
Gvidas abejojo, ar derėtų visa tai rodyti Tonijui, rizikuojant suteikti jam nepakeliamų kančių. Bet kartu šie pavyzdžiai padėtų jam suvokti, kaip daugel kartų sustiprėtų jo poveikis publikai, jei sutiktų suvaidinti moterį.
„Čia išties slypi kandi ironija“, — galvojo Gvidas, klausydamasis įstabių sopranų. Čia buvo tas pats menas, kuris sudarė visą maestro gyvenimą, tačiau jis virto dieviška nešvankybe, kur kas jausmingesne už patį gyvenimą, kurį jis įkūnijo.
„Mano priešai vėl turės apie ką pakalbėti“, — tuomet pasakė netikėtai užkluptas kardinolas. Ir jis buvo teisus.
Gvidas atsiduso. Kai ką pasižymėjo kišenėje nešiojamoje užrašų knygelėje. Jis aprašydavo tų, kuriuos stebėjo, temperamentą, įpročius, nežabotus pomėgius.
Mokytojas neabejojo, jog pirmąją naujųjų metų dieną Argentina teatro scenoje Tonijus privalo pasirodyti virtęs moterimi. Tiesa, jo balsas ir taip atkreips dievų dėmesį, bet Romoje jis turi įkūnyti patį jausmingumą, kūnišką jėgą. Jis ir tik jis. Pats Gvidas neištvers, jei kuris nors kitas jaunas dainininkas pasinaudos Tonijaus atsisakymu. Jis privalo tą padaryti. Privalo nugalėti.
Ir čia tebuvo vienas Gvido laukiančio mūšio aspektas, o jis ketino triumfuoti visais atžvilgiais. Maestro turėjo pagaliau pažinti šį miestą ir susitaikyti su jo negailestingumu — juk priešingu atveju baimė jam sutrukdytų atlikti, ką privalo. Taigi kasdien leisdamasis kelionėn po miestą maestro stengdavosi jį perprasti.