Ir pamažu jį įsimylėjo.
Jis apžiūrėjo švento Jono baziliką Laterane, švento Petro sukaustytojo25 katedrą, Vatikano lobyną, žole apžėlusį milžinišką antikos Koliziejų, išsibarsčiusius senojo forumo griuvėsius. O pro šalį dundėdamos lėkė kardinolų karietos, viena po kitos ėjo gobtuvais prisidengusių vienuolių procesijos, sutanuoti kunigai, dvasininkai iš viso pasaulio, atvykę čionai išgirsti Šventojo Tėvo balso, aidinčio ne tik didžiausioje žemės bažnyčioje, bet ir toli už jos ribų — už jūrų marių, iki pat krikščioniškojo pasaulio pakraščių.
Stovėdamas švento Petro aikštėje, Gvidas jau nebe pirmą kartą pajuto neįveikiamą Amžinojo miesto didybę. Net Romos ore jautėsi kažkas ypatingo. Tačiau kas?
Jis girdėjo kažkokį gausmą, kunkuliavimą, ir atrodė, tarsi pats gigantiškas miestas sudaro vulkano šerdį. Iš šio kraterio veržėsi ugnis bei dūmai, ir visus, kas čia gyveno bei kovojo, siejo paslaptinga bendra jėga.
Tad argi nėra teisinga, jog būtent Romoje visa kas privalėjo išlaikyti paskutinį patikrinimą? Tegul publika švilpia ir šaukia, ir varo iš teatrų bei paties miesto visus, kam nėra vietos šiame panteone. Galų gale čia ne įgeidis, čia jos teisė.
Maestro patraukė namo.
Ir dirbo tol, kol įskaudo akis bei liovėsi girdėti užrašomas natas. Jau turėjo parašęs daugumą arijų visiems balsams.
Bet vis dar neturėjo siužeto.
Pagaliau kardinolas liepė pakviesti Tonijų ir paprašė jo padainuoti.
Neoficialioje vakarienėje dalyvavo tik trisdešimt penki asmenys; prie stalo vyko gyvi pašnekesiai. Kai tolimame salės kampe prie klavesino pasirodė Tonijus, anaiptol ne visi jį pastebėjo.
Gvidas davė jam paprastutę ariją lengvai įsimenama melodija, kuri galėjo atskleisti daugiausia ketvirtadalį jo talento bei galimybių. Kai vaikinas uždainavo, Gvidas pakėlė akis nuo klavišų ir ėmė stebėti susirinkusiųjų reakciją.
Tonijaus balsas buvo aukštas, tyras, sklidinas liūdesio. Jam pradėjus dainuoti, visi pašnekesiai nutrūko, svečių galvos pasisuko jo pusėn.
Kardinolas irgi žiūrėjo į dainininką. Šiek tiek įkypos jo akys keistais lygiais vokais nežymiai žybčiojo.
Vakarienės metu per pertaukėles tarp pokalbių, reikalavusių jo dėmesio, Kalvinas sudorodavo viską, kas patekdavo jo lėkštėn. Jo valgymo maniera pasižymėjo neslepiamu jausmingumu. Jis pjaustė mėsą stambiais gabalais, gėrė vyną dideliais gurkšniais.
Tačiau kardinolas buvo liesas, taigi atrodė, jog viskas, ką suvalgo, tuojau pat sudega viduje. Yda virsdavo būtinybe, net kai jis pakeldavo prie lūpų žvilgančias vynuoges.
Bet dabar, kai Tonijus uždainavo, kardinolas nebekreipė dėmesio į valgį. Jis įsmeigė į medinį stalviršį ilgą peilį perlais papuoštu kotu ir apglėbęs pastarąjį rankomis pasirėmė smakru.
Kalvinas nenuleido akių nuo Tonijaus ir atrodė giliai susimąstęs.
Vakarais Gvidas dažnai sėdėdavo prie savo rašomojo stalo jusdamas tokį nuovargį, jog net negalėdavo užrašinėti natų. Kartais tiesiog nežmoniškai nusikamuodavo ir nepajėgdavo nukėblinti iki lovos bei nusirengti.
Ak, jeigu jis galėtų tiesiog gulėti šalia Tonijaus, jeigu tai būtų savaime suprantamas dalykas! Tačiau ilgų, iki pat ryto besitęsiančių, apsikabinimų metas praėjo, geriausiu atveju buvo kuriam laikui atidėtas. Ir vėl sugrįžo ankstesnioji Gvido baimė, nuo kurios šie svetimi kambariai nesaugojo.
Vis dėlto mylimojo paieškos nepaneigiamai teikė savotiško malonumo, saldaus ir paslaptingo, kai tyliai žengdamas šaltomis grindimis pereidavo per kambarį, atidarydavo duris bei prisiartindavo prie jo lovos.
Štai ir dabar atidėjęs plunksną pažvelgė į puslapius, gulinčius prieš akis. Viskas pavyko taip skandžiai, tačiau be menkiausio įkvėpimo! Jau visai netrukus reikės suteikti savo kūriniui išbaigtą pavidalą. Visą vakarą jis skaitė įvairiausius Metastazio (dėl kurio visi dabar buvo tarsi pamišę ir kuris, laimė, buvo romietis) libretus, bet niekaip nerado tinkamo siužeto. O viskas todėl, jog dar nepasiekė paskutiniosios pergalės. Ir šią naktį neturėjo nė menkiausio šanso ją pasiekti.
Bet dabar negalėjo galvoti. Jį degino aistra Tonijui.
Geismas pamažu, bet neišvengiamai stiprėjo.
Gvidas krenkštelėjo, pabaksnojo krumpliais sau į lūpas ir mintyse vieną po kitos atkūrė saldžiai kankinančias scenas.
Paskui tyliai perėjo per patalpą. Tonijus kietai miegojo. Plaukai užkrito jam ant akių. Tobulas veidas atrodė negyvas tarsi Mikelandželo statulos. Tačiau jau pirmojo bučinio metu Gvidas lūpomis pajuto jo šilumą.
Jis pakišo ranką po antklode ir prisitraukė Tonijų. Jaunuolio akys atsimerkė, jis sudejavo ir, pro miegus išsigandęs, pamėgino ištrūkti. Jo kūnas buvo įkaitęs lyg karščiuojančio vaiko. Paskui jis pravėrė burną įsileisdamas Gvidą.
Juodu gulėjo tamsoje vienas šalia kito. Gvidas stengėsi neužmigti, nes negalėjo leistis aptinkamas Tonijaus lovoje.
— Tu vis dar priklausai man, visa savo esybe? — sušnibždėjo tikėdamasis vietoj atsakymo išgirsti vien tik tylą.
— Aš visuomet tavo, — atsiliepė apsnūdęs Tonijus.
Rodos, nuskambėjo ne jo, o viduje miegančios būtybės balsas.
— Ir tau daugiau niekas nereikalingas?
— Niekas.
Tonijus pasimuistė, prisispaudė prie Gvido ir, apsivijęs jį rankomis, jaukiai įsitaisė ant krūtinės. Kai juodu šitaip susipynė, o glotnus karštas Tonijaus pilvas atsidūrė Gvido lytinio organo lygmenyje, šis panardino smakrą į tankius juodus jaunuolio plaukus, visuomet jį stulbinančius savo minkštumu.
— O ar tu niekada neįsivaizdavai, kad tai gali nutikti? — lėtai paklausė jis. — Su vyru? Arba su moterimi?
Gvidas atsimerkė, ir jį tarytum nusinešė švelnumo srautas, kai išgirdo atsakymą, tokį patį tylų, kaip ir anksčiau:
— Niekada. 4
Gvidas parėjo labai vėlai.
Rūmuose viešpatavo visiška tyla. Matyt, kardinolas anksti nuėjo į savo apartamentus. Tik keliuose žemutiniuose kambariuose degė šviesos. Koridoriai skendėjo tamsoje, kurioje paslaptingai švytėjo baltos skulptūros — aptrupėję dievai bei deivės.
Lipdamas laiptais Gvidas jautėsi išsekęs.
Visą antrąją dienos pusę jis praleido su grafiene jos viloje Romos pakraštyje. Senjora Lamberti atvyko išspręsti tam tikrų klausimų, susijusių su atvykimu į tuos namus metų pabaigoje, ir ketino dabar pabūti Romoje tik keletą dienų, o sugrįžusi Kalėdų išvakarėse — praleisti čia visą operos sezoną.
Ji taip elgėsi dėl Gvido su Tonijum, kadangi jai pačiai labiau patiko pietūs, taigi Gvidas jautėsi dėkingas už tokį sprendimą.
Tačiau pamatęs, jog juodu veikiausiai neturės šiandien galimybės likti dviese, pasijuto įžeistas ir tapo bemaž atžarus.
Grafienė šiek tiek nustebo, bet supratusi jį liepė sekti iš paskos į rūmus, kuriuose apsistojo kaip viešnia. O kai atsidūrė lovoje, juodu abu apstulbino liepsnojantis Gvido geismas.
Jie niekada apie tai nesikalbėjo, tačiau sueities metu vadovaujantį vaidmenį visuomet vaidindavo grafienė. Ji patirdavo pasitenkinimą pati įkaitindama ir įaudrindama Gvidą savo bebaimėmis švelniomis lūpomis bei rankomis. Iš tiesų su maestro ji elgėsi taip, lyg šis priklausytų jai. Jinai glamonėjo jį tarsi vaiką, kaip savo nuosavybę, tarytum jis būtų be galo patrauklus jai, lyg būtų žmogus, kurio ji nė truputėlio nebijojo.
Gvidui patiko jos globa. Beveik visi aplinkui jo prisibijojo, o greta grafienės jis galėjo nesirūpinti dėl to, ką ji galvoja.
Giliausiame sąmonės lygmenyje jis žinojo, jog ji jam turėjo grynai simbolinę reikšmę. Ji buvo moteris, o Tonijus buvo Tonijus, jo aistros objektas.
Gvidas suprato, kad taip visuomet būna tarp vyrų ir moterų bei tarp vyrų ir vyrų, tad jeigu susivokdavo svarstąs apie santykių skirtumus, stengdavosi tuojau pat išmesti tokias mintis iš galvos.