Bet tą dieną jis elgėsi bemaž kaip gyvulys. Naujas nepažįstamas miegamasis, keistas mokinio elgesys, trumpas išsiskyrimas — viskas drauge suteikė judviejų su grafiene meilės žaidimui ypatingo rafinuotumo.
Paskui juodu ne iškart pakilo iš lovos: gėrė kavą su likeriu ir šnekučiavosi.
Staiga Gvidui dingtelėjo į galvą mintis: įdomu, kodėl juodu su Tonijumi taip kariauja? Šįryt jų ginčas, kilęs dėl moteriško vaidmens, pasiekė bjaurųjį savo apogėjų, kai Gvidas pateikė sutartį, kurią Tonijus pasirašė su Rudžeriumi, kur juodu ant balto buvo parašyta, jog jis pasamdytas kaip primadona. Tonijus įniršęs nubloškė sutartį į šalį. Matėsi, jog vaikinas čia įžvelgia išdavystę.
Tačiau Gvidas pastebėjo pirmuosius Tonijaus pasidavimo požymius, pasireiškusius tuo, jog po kurio laiko mokinys piktai pareiškė niekada nepasivadinsiąs sceniniu pseudonimu. Jis tapsiąs žinomas publikai tik Tonijaus Treskio vardu. Jeigu būtinai reikia vieno vardo, tegul būsiąs vadinamas tiesiog Tonijumi.
Gvidas supyko. Kam reikia taip nukrypti nuo visuotinai pripažintos normos? Tonijus bus apkaltintas puikybe. Argi jis nesupranta, kad dauguma žmonių niekada nepatikės, kad jis — Venecijos patricijus? Jie tokį elgesį laikys tiesiog pretenzingumu.
Tonijus aiškiai jautėsi įžeistas.
Jis ilgai tylėjo, o paskui ryžtingai pareiškė:
— Man vis vien, ką manys žmonės. Jų nuomonė neturi nieko bendra su tuo, kur aš gimiau ir kuo galėjau tapti. Mano vardas — Tonijus Treskis. Štai ir viskas.
— Gerai, bet tu atliksi vaidmenį, kurį tau parašysiu, — neatlyžo Gvidas. — Tau mokama tiek pat, o gal net daugiau nei patyrusiems dainininkams. Tu pakviestas čionai suvaidinti moteriško vaidmens. Tavo vardas, nesvarbu, ar Tonijus Treskis, ar koks nors kitas, bus užrašytas afišose didelėmis raidėmis, nors kol kas tu čionykštei publikai esi niekas. Į teatrą juos sutrauks tik tavo jaunystė, išorė ir kiti panašūs dalykai. Publika laukia tavęs pasirodančio su moteriška suknele.
Ištaręs šiuos žodžius, jis negalėjo žiūrėti Tonijui į veidą.
— Aš tuo netikiu, — ramiai atsakė Tonijus. — Trejus metus tu man tvirtinai, kad Romos publika — pati griežčiausia visame pasaulyje. O dabar kalbi, esą ji tetrokšta išvysti sijonuotą berniuką. Ar kada nors matei senas graviūras, vaizduojančias kankinimo įnagius? Geležines kaukes ir apyrankes, tikrus kankinimo kostiumus? Štai kuo man taps moteriška suknelė! O tu sakai: „Apsivilk ją!“ Kai aš sakau: „Neapsivilksiu.“
Gvidas negalėjo to suprasti. Jaunystėje, iki aštuoniolikos metų, jam teko dešimtis kartų vaidinti moteriškus vaidmenis. Tačiau Tonijaus mąstysenos keistumas varė jį į neviltį. Mokytojas tegalėjo tik primygtinai pakartoti:
— Tau teks nusileisti.
Na, kaip gali žmogus, mylintis vokalinį meną taip, kaip myli Tonijus, dievinantis teatrą taip, kaip dievina Tonijus, nepadaryti visko, ko iš jo reikalauja šis menas?
Tačiau Gvidas ničnieko apie tai nepasakojo grafienei.
Negalėjo jis jai prisipažinti ir paties blogiausio dalyko: šaltumo Tonijaus atžvilgiu ir priešpriešos dėl vaikino užsispyrimo.
Taigi jis tiesiog klausėsi, kai grafienė liejo savų nemalonumų srautą.
Jai nepavykę įtikinti pusbrolio iš Sicilijos našlės, jaunosios anglės, kuri greta dailaus veidelio dar ir nuostabiai piešia, apsvarstyti antros santuokos perspektyvos.
Mergina negrįšianti namo, į Angliją. Ji neieškosianti naujo vyro. Mat ji norinti būti dailininke.
— Man ji visuomet patiko, — sumurmėjo Gvidas, nors naujiena jį ne itin sudomino. Maestro mąstė apie Tonijų. — Ji tikra profesionalė. Piešia kaip vyras.
Tačiau grafienė šito nesuprato. Moteris, trokštanti turėti savo studiją, moteris, kuri kopia ant pastolių bažnyčioje arba rūmuose, laikydama rankoje teptuką!
— Bet juk tu nuo jos nenusigręši? — švelniai paklausė Gvidas. — Juk ji dar visai jauna.
— Viešpatie, ne! — šūktelėjo grafienė. — Galų gale ji ne mano duktė. Be to, mano pusbrolis ją vedė būdamas septyniasdešimties. Aš jaučiuosi šiek tiek kalta. Beje, — pastebėjo senjora atsidususi, — mergina pakankamai turtinga, taigi gali daryti, ką nori.
— Atsivežk ją Romon, į operą, — patarė Gvidas snūduriuodamas. — Gal ji čia susiras tinkamą vyrą.
— Mažai tikėtina, — atsakė grafienė. — Bet ji atvyks. Ji nieku gyvu nepraleistų pirmojo Tonijaus pasirodymo Romos scenoje.
Pamažėle žingsniuodamas koridoriumi savo kambarių pusėn, Gvidas po durimis pastebėjo šviesą. Prisimindamas judviejų su Tonijumi nesutarimus jis nudžiugo, bet kartu ir sunerimo. Nuspaudęs durų rankeną maestro įėjo į kambarį.
Tonijus nemiegojo, o apsirengęs sėdėjo kampe laikydamas rankoje raudono vyno taurę. Gvidui įėjus, vaikinas neatsistojo, tik pakėlė akis bei prisimerkė nuo šviesos.
— Nereikėjo manęs laukti, — bemaž šiurkščiai tarstelėjo Gvidas. — Aš pavargau ir eisiu miegoti.
Tonijus neatsakė. Jis lėtai atsistojęs priėjo prie apsiaustą atsisegiojančio mokytojo. Gvidas neskambino liokajui. Jis apskritai nemėgo būti aptarnaujamas ir mieliau nusirenginėdavo pats.
— Gvidai, — atsargiai sušnibždėjo Tonijus, — ar mes galime išvykti iš šių namų?
— Ką reiškia „išvykti iš šių namų“?
Gvidas nusivilko švarką bei pasikabino ant kablio.
— Gali įpilti man truputį vyno, — pasakė jis. — Aš labai pavargau.
— Tai reiškia: išvykti iš šių namų, — pakartojo Tonijus. — Tai reiškia gyventi kur nors kitoje vietoje. Pinigų turiu pakankamai.
— Ką čia paistai? — dygiai pasiteiravo Gvidas, bet jau patyrė nestiprų daugybę dienų jį kankinusio siaubo priepuolį. — Kas tau? — paklausė prisimerkęs.
Tonijus papurtė galvą. Jo lūpos nuo vyno blizgėjo. Veidas persikreipė tarsi nuo skausmo.
— Kas nutiko? Atsakyk, — primygtinai ir nekantriai pareikalavo Gvidas. — Kodėl staiga panorai išvykti iš šių namų?
— Prašau, nepyk ant manęs, — lėtai ištarė Tonijus, pabrėždamas kiekvieną žodį.
— Jei nepaaiškinsi man, kas yra, aš tau trenksiu. Nedariau šito daugelį metų. Bet dabar nesusiturėsiu, — pareiškė Gvidas, — jeigu nepasakysi.
Jis įžvelgė Tonijaus veide neviltį ir pasibjaurėjimą, bet neįstengė savęs nugalėti.
— Gerai, papasakosiu tau viską, — atsiduso Tonijus. — Šį vakarą kardinolas liepė mane pakviesti. Pasakė negalįs užmigti, taigi nusiraminimui jam reikią muzikos. Jo miegamajame stovėjo mažas klavesinas. Kalvinas paprašė manęs pagroti bei padainuoti.
Kalbėdamas jis žiūrėjo į Gvidą. Maestro bemaž nieko negirdėjo. Jis įsivaizdavo šią sceną, ir jam vėl pasidarė nepakeliamai karšta.
— Ir kas toliau? — piktai paklausė.
— Jam reikėjo ne muzikos, — tęsė Tonijus; matėsi, kaip vaikinui sunku kalbėti. Paskui pridūrė: — Nors aš abejoju, ar jis pats tą suprato.
— Tuomet kaip tu supratai? — užriaumojo Gvidas. — Ir nesakyk man, kad tu jį atstūmei!
Tonijus taip nustėro, jog stingte sustingo.
Gvidas įniršęs kilstelėjo ranką. Apėjo nediduką ratuką kambaryje, paskui pakėlė abi rankas.
Tonijus žvelgė į jį smerkiamu žvilgsniu ir tylėjo.
— Vadinasi, tu išėjai? Pabėgai? Kaip viskas vyko? — šaukė Gvidas. — Ar jis supyko? Kas iš tiesų atsitiko?
Buvo akivaizdu, kad Tonijus neįstengia atsakyti. Jis žiūrėjo į Gvidą taip, lyg šis būtų jam smogęs.
— Tonijau, paklausyk manęs, — pagaliau Gvidas prakalbo ramesniu tonu. Jis žinojo neturįs parodyti jį apėmusios baimės. — Sugrįžk pas kardinolą ir, dėl Dievo meilės, supratingai reaguok į jo norus. Mes jo namuose, Tonijau, jis mūsų globėjas šiuose namuose. Jis yra grafienės pusbrolis, be to, kardinolas...
— Kas? Kardinolas? — pakartojo Tonijus. — Supratingai reaguoti į jo norus? Tuomet kas aš, Gvidai? Kas tuomet aš?