— Tu berniukas, štai kas tu. Tu kastratas, — šiurkščiai rėžė Gvidas. — Ir tai nieko nereiškia. Tau nieko nenutiks, jei tą padarysi! Bet jeigu nepadarysi, labai daug kas pasikeis! Nejaugi nematei, jog viskas klostėsi šia linkme? Ar esi aklas? Ak, Tonijau, tu nori mane pražudyti. Aš bejėgis prieš tavo užsispyrimą bei išdidumą! — jis patylėjo ir užbaigė ramesniu tonu: — Tu privalai dabar pat grįžti pas kardinolą.
— Pražudyti tave! — šūktelėjo Tonijus. — Tu liepi man eiti pas jį bei daryti viską, ko jis panorės, lyg būčiau gatvės kekšė!
— Bet tu ne kekšė. Jeigu tu būtum kekšė, tavęs nebūtų šiuose namuose, niekas tavęs nemaitintų ir tau nesuteiktų pastogės pats kardinolas. Tu kastratas. Dėl Dievo meilės, duok jam, ko jis nori. Aš nedvejodamas taip pasielgčiau, jeigu jis to panorėtų iš manęs.
— Tu mane gąsdini, — sukuždėjo Tonijus. — Tu man atgrasus. Kitaip negaliu to pavadinti. Tu ištrauktas iš Kalabrijos, aptaisytas aksomu ir paverstas nemąstančiu, beširdžiu padaru, tik iš išorės panašiu į kilmingą poną. Siekdamas tikslo tu pasiryžęs padaryti bet ką. Tu nepažįsti garbės, neturi įsitikinimų nė padorumo. Nori atimti iš manęs vardą, įprastą išvaizdą, mat šito būtinai reikią vardan muzikos; o dabar siunti mane į kardinolo lovą, ir vėl skatinamas tos pačios būtinybės...
— Taip, taip, taip! — sušuko Gvidas. — Įsakau tau visa tai padaryti. Laikyk mane velniu, jei nori, bet aš tau pasakysiu, jog visi tavo sudėtingi išvedžiojimai gražūs, bet bereikšmiai. Tavęs nesaisto vyrų taisyklės. Tu kastratas. Tu gali taip elgtis.
— O tu pats? — paklausė Tonijus tuo pačiu kuždesiu. — Kaip jausiesi tu, jei aš su juo atsigulsiu? — jis tarsi nedrįso pakelti balso. — Tu nieko nepajusi?
Gvidas atsuko jam nugarą.
— Siunti mane iš savo lovos į jo, — tęsė Tonijus, — tarsi aš būčiau dovanėlė jo eminencijai, pagarbos ir dėkingumo ženklas.
Gvidas tik pakraipė galvą.
— Tu nesupranti, kas yra garbė, ar ne, Gvidai? — tyliai paklausė Tonijus.
— Gal jie tau ją išpjovė ten, Kalabrijoje? Tačiau man jie jos neišpjovė!
— Garbė, garbė... — Gvidas nuvargęs atsisuko bei pažvelgė vaikinui į veidą. — Jeigu nėra širdies, nėra išminties, kas tuomet yra garbė? Ką ji reiškia? Argi negarbinga suteikti tam žmogui, ko jis prašo, kai tu pats nė kiek nebūsi pažemintas? Tu — amžina puota, kurioje jis nori sudalyvauti — vieną ar du kartus, kol gyveni po jo stogu. Argi šis įvykis tave pakeis? Jei būtum nekalta mergelė, galėtum jo maldauti to nedaryti. Bet tokiu atveju jis tavęs ir nesiektų. Juk jis šventas žmogus. O jeigu būtum vyras, tau būtų gėdinga prisipažinti, jog išpildyti jo prašymą tau nieko nereiškia. Tuomet galėtum atvirai išreikšti pasibjaurėjimą, net jei iš tiesų jo nejaustum. Bet tu ne mergelė ir ne vyras, Tonijau, tu laisvas, laisvas! Yra daugybė vyrų bei moterų, kurie kiekvieną naktį svajoja apie tokią laisvę. O tu laisvę jau turi ir pats to atsisakai. O jis... Jis — kardinolas, iš meilės Dievui. Tad ką tokio neįkainojamo tau suteikė Viešpats, ką ketini saugoti kažkam, kas bus vertesnis už patį kardinolą?!
— Nutilk! — pareikalavo Tonijus.
— Aš pirmą kartą tave paėmiau, — neklausydamas tęsė Gvidas, — ant klasės grindų Neapolyje. Tu buvai vienas ir visiškai bejėgis. Be tėvo, be motinos, be giminaičių ir draugų. Kur čia garbė?
— Ten buvo meilė, — paprieštaravo Tonijus. — Ir aistra!
— Tad pamilk jį! Jis didis žmogus. Žmonės ištisas valandas stovi prie vartų vien norėdami pamatyti jį važiuojantį pro šalį. Nagi eik ir bent trumpą akimirką padovanok jam savo meilę. O aistra... Aistra... atsiras.
Gvidas staigiai atsuko vaikinui nugarą.
Tyla tapo nepakeliama. Gvidą draskyte draskė įniršis, jam atrodė, jog visa neviltis, kuri taikėsi užklupti nuo pat šios ilgos kelionės pradžios, dabar jį visiškai užvaldė, ir išsigelbėjimo nebeliko.
Tačiau sumišimo bei nerimo apsuptyje jį aplankė nušvitimas.
Ir kai išgirdo atsiveriant bei užsiveriant duris, rodos, gavo smūgį į tarpumentę.
Maestro ryžtingai priėjo prie rašomojo stalo.
Atsisėdo priešais atverstą partitūrą ir skubiai pamirkęs plunksną pradėjo rašyti.
Užbaigęs ilgai žiūrėjo į ženklus ant pergamento. Paskui įsistebeilijo į plunksną rankoje. Galų gale atsargiu judesiu padėjo plunksną, tarsi nenorėtų sutrikdyti nieko aplinkui, net ore besisukančių dulkių.
Jis nužvelgė kambaryje esančius daiktus. Ir stipriai apglėbęs save dešine ranka, lyg norėdamas sukaupti jėgas bei atremti šiurpų puolimą, padėjęs galvą ant kėdės atlošo užmerkė akis. 5
Tonijus stovėjo prie kardinolo apartamentų durų.
Širdies gilumoje jautė skausmingą įsitikinimą, jog pats prisišaukė šiuos įvykius. Jis tiksliai nežinojo kodėl, bet jautė, jog dėl visko pats yra kaltas.
Net kai senasis Ninas pirmą kartą atėjo jo pakviesti ir tarė: „Jo ekscelencija negali užmigti“, Tonijus patyrė miglotą susijaudinimą dėl to, kad yra kviečiamas didžio žmogaus.
Senasis tarnas elgėsi mažumėlę keistai, skubėdamas nuvilkti Tonijui įprastą surdutą ir pasiūlyti prašmatniai išsiuvinėtą drabužį. Senuko judesiai, manieros dvelkė paslaptingumu: tarytum jis kažkodėl turėjo vaikščioti ant pirštų galų, skubėti, pasirūpinti, kad niekas jų nepamatytų.
Jis išsitraukė iš kišenės senas, nelygias, grublėtas šukas ir sušukavo Tonijų.
Iš pradžių Tonijus nesuprato atsidūręs miegamajame. Matė tik gobelenus ant sienų, vaizduojančius antikinius personažus medžioklės metu, mažučius gyvūnėlius tarp lapų bei gėlių. Mirguliuojančioje žvakių šviesoje matėsi susikaupę raitelių, vyrų bei moterų, veidai, šiek tiek įkypomis akimis žvelgiantys į amžinybę.
Paskui jis pastebėjo klavesiną — mažą nešiojamą instrumentą su vienintele juodų klavišų eile. Ir tik tuomet — kardinolą, kuris nejudėdamas stovėjo prie sienos. Jo vilkimo chalato spalva susiliejo su tamsa, kurią išsklaidė tik keletas žvakių prašmatniose žvakidėse.
Kardinolas prabilo, tačiau Tonijus girdėjo jo balsą tarytum sklindantį kažkur iš tolo ir nesuprato žodžių prasmės: ausyse skambėjo tik jo paties širdies dūžiai. Vaikinas suvokė tik pusę Kalvino kalbos: kardinolas kažką kalbėjo apie dainavimą, apie dainos galią. Rodos, jis norėjo, kad Tonijus padainuotų.
Tonijus atsisėdo prie instrumento bei palietė klavišus. Garsai skambėjo tiksliai ir labai švelniai, jis nudžiugo, kad instrumentas puikiai suderintas. Tonijus pradėjo ariją, vieną iš gražiausių bei liūdniausių Gvido kūrinių, meilės meditaciją iš serenados, dar nė sykio neatliktos viešai. Ši daina jam patiko labiau už dainuotąją Neapolyje, labiau už virtuoziškus kūrinius, kuriuos Gvidas jam rašė pastaruoju metu. Nežinomo poeto žodžiuose, tame mylimosios ilgesyje, atsispindėjo dvasingumo ilgesys; Tonijų šie žodžiai išties žavėjo.
Dainuodamas jis tik kartą pakėlė akis. Ir pamatė kardinolo veidą — keistą, tarsi nukaltą jo tobulumą, atgaivintą netikėtai kilusio jausmo, kuris ir pavertė šį žmogų tokiu pastebimu, patraukiančiu dėmesį, kad ir kur jis pasirodytų. Jo eminencija nepratarė nė žodžio, bet aiškiai jautė pasitenkinimą, ir Tonijus suprato, jog kaip įmanydamas stengiasi atlikti ariją maksimaliai gerai. Juodu su šiuo žmogumi buvo dviese, jo miegamajame, ir Tonijus jam grojo. Ir tuomet sąmonėje šmėkštelėjo kažkoks prisiminimas, o gal tiesiog bemaž užmirštas palaimos pojūtis.
Baigęs groti jis susimąstė apie tai, ką galėtų sudainuoti, kad suteiktų kardinolui kuo didesnį malonumą. Staiga jo eminencija pastatė priešais vaikiną brangakmeniais inkrustuotą taurę burgundiško vyno, ir Tonijus suprato, jog čia nėra netgi tarnų ir juodu vieni, visiškai vieni.