— Mano pone, leiskite man...
Jis atsistojo patarnauti matydamas, kad kardinolas nori užpildyti savo taurę. Bet tą akimirką Kalvinas sugriebęs jį prisitraukė, juodu prisispaudė vienas prie kito, ir Tonijus išgirdo, kaip plaka kardinolo širdis.
Vaikiną apėmė keistas sumišimas. Jis jautė šito vyro jėgą, slypinčią po juodu chalatu, girdėjo kimų jo alsavimą bei pajuto, kokią kančią kardinolas patyrė jį paleidęs.
Paskui Tonijus, rodos, atsitraukė atatupstas. O kardinolas stovėjo prie lango žvelgdamas į tolimus žiburius. Priešakyje išryškėjo artimiausios kalvos kontūrai, maži langeliai, smailūs stogai, smingantys į blyškų dangų.
Neviltis. Neviltis. Ir kartu stiprus triumfo pojūtis, bemaž svaiginantis draudžiamo vaisiaus dvelksmas, lyg ore pasklidus kvepalams. Bet kai kardinolas vėl atsisuko į jį, buvo akivaizdu, kad jis pasiryžo. Kalvinas apglėbė Tonijaus kaklą delnais ir švelniai perbraukė nykščiais nuo smakro žemyn, o paskui pusiau pašnibždomis paprašė vaikino nusivilkti drabužius.
Šie žodžiai nuskambėjo taip maloniai, taip paprastai! Taip, vieninteliame Kalvino prisilietime, rodos, slypėjo jėga, galinti pavergti Tonijų, priversti paklusti.
Bet jis tik atšlijo. Minčių knibždėlynas atvėsino bundantį geismą, stipresnį net už maloningą kardinolo įsakymą. Jis negalėjo žiūrėti į Kalviną ir maldaujamai paprašė leidimo išeiti.
Jo eminencija sudvejojo. O paskui pasakė taip nuoširdžiai, taip švelniai:
— Turi man atleisti, Markai Antonijau. Taip, taip, žinoma, tau reikia išeiti.
Tad kas gi liko? Jausmas, kad, tiesą sakant, pats Tonijus to troško, kad jis paskatino šiuos įvykius ir kažin kokiu nepaaiškinamu būdu suklaidino šį žmogų.
O dabar stovėdamas prie kardinolo durų, virpantis, tarytum nuplaktas piktų Gvido žodžių, jis galvojo: „Dėl tavęs, Gvidai. Aš taip elgiuosi dėl tavęs.“ Dėl maestro jis visuomet nugalėdavo bauginančius dalykus ir išmoko ištverti tai, kas bent kiek jį žemino.
Bet čia! Čia buvo visai kas kita, nors Gvidas iki galo nesuvokė šito skirtumo. Gvidas tiesiog nesuprato, ką daro, siųsdamas Tonijų čionai!
Tačiau Tonijus suprato. Ir netikėtai suvokė jautęs potraukį kardinolui nuo pat pirmos akimirkos, kai jį pamatė. Troško jo taip, kaip netroško nieko kito, gaubiamas Gvido meilės šilumos bei saugumo. Bet kardinolas buvo tikras vyras ir galingas žmogus. Taip, jis buvo vyras. Ir Tonijui atrodė, jog į štai šį, dabar paskirtą, pasimatymą jis ėjo labai ilgą laiką.
Durys pajudėjo, kai jis pasibeldė. Pasirodo, buvo neužrakintos.
Pasigirdo kardinolo balsas.
— Įeikite.
Kardinolas sėdėjo pasilenkęs prie rašomojo stalo. Kambaryje niekas nepasikeitė, tik atsirado maža senovinė aliejinė lempa. Priešais jo eminenciją gulėjo knyga išdailintomis raidėmis. Mažos figūrėlės vaizdavo didžiąsias raides; jos žvilgėjo, kai virpanti jo ranka versdavo puslapį.
— Ak, tik pamanykit, — ištarė jis šypsodamasis, kai pamatė Tonijų, — rašto kalba priklauso tiems, kurie prisiima naštą ją išsaugoti. Mane amžiams pakerėjo žinių perteikimo forma, sukurta ne gamtos, o žmonių — tokių kaip mes.
Jis dabar vilkėjo ne laisvą juodą chalatą, o tamsiai raudoną sutaną. Ant krūtinės kybojo sidabrinis kryžius, veide atsispindėjo toks įdomus sumišimo ir įgimto gyvumo mišinys, jog Tonijus ilgą laiką tiesiog žiūrėjo į kardinolą nieko nesakydamas.
— Mano brangus Markai Antonijau, — ištarė kardinolas šiek tiek nustebęs, jo lūpas vėl ištempė šypsena, — kodėl tu sugrįžai? Juk leidau tau suprasti, jog turi teisę išeiti.
— Ar turėjau aš tokią teisę, pone? — paklausė Tonijus.
Jis virpėjo. Jautėsi labai keistai, drebėdamas ir to neparodydamas, tiesiog jusdamas viduje įkalintus panikos signalus. Vaikinas prisiartino prie stalo. Pasižiūrėjo į lotyniškas frazes, daugybę mažų padarėlių, pasiklydusių schemiškoje netvarkoje, gyvenančių ir mirštančių tarp skaisčiai raudonų, purpurinių bei auksinių užraitymų.
Kardinolas ištiesė jam delną.
Tonijus palinko prie jo rankos ir, vos prisilietus šiems pirštams, aiškiai pajuto susijaudinimą, nors, kaip ir anksčiau, mėgino jį nugalėti. „Laisvas!“ — karčiai pagalvojo. Netgi dabar būtų pabėgęs bei pasislėpęs Gvido glėbyje — jei tik būtų galėjęs. Atrodė, tarytum griūva kažkas, ką taip ilgai saugojo. Bet jis nepajudėjo. Žvelgė žemyn, Kalvinui į veidą. Norėjosi paliesti glotnius vokus, bespalves lūpas...
Tačiau ir patį kardinolą griaužė nerimas. Bet draskomas aistros atstumti Tonijaus jis negalėjo.
— Aš, — sumurmėjo tarsi kalbėdamasis pats su savimi, — nepatyręs mokytojas kūniškų nuodėmių srityje. — Jo žodžiuose nesijautė nė krislelio išdidumo. — Tu privertei mane susigėsti ir buvai teisus. Tad kodėl sugrįžai?
— Mano pone, nejaugi mes pateksime į pragarą dėl keleto glamonių? Nejaugi tokia Dievo valia? — paklausė Tonijus.
— Tu esi velnias angelo veidu, — pratarė kardinolas šiek tiek atšlydamas, bet Tonijus išgirdo, kad jo kvėpavimas tapo sunkus ir nelygus, pajuto jo širdyje vykstančią vidinę kovą.
— Nejaugi išties, mano pone? — Tonijus lėtai priklaupė ant vieno kelio ir pažvelgė kardinolui į akis.
Šis vyras turėjo įstabų, tobulai proporcingą veidą, ryškių bruožų, traukiantį vyrišku grubumu.
— Mano pone, — sušnibždėjo Tonijus, — nuo to laiko, kai man tiek daug buvo išpjauta, aš ėmiau dažnai galvoti, jog kūnas — visa ko motina.
Kardinolui nepavyko sutramdyti sumišimo, apėmusio po šių žodžių. Ir pats Tonijus nutilo, nustebintas išsprūdusio prisipažinimo. Kas šiame žmoguje pažadindavo norą viską išsipasakoti?
Kardinolas vis dar nenuleido nuo vaikino įdėmaus žvilgsnio, tarsi ragindamas jį suprasti. Ir Tonijų persmelkė mintis: tasai žmogus buvo visiškai tyras, iš tiesų tyras ir jam būtinai reikėjo vadovo.
— Aš jau pakankamai nusidėjau už mus abu, — ištarė kardinolas, bet ne itin tvirtu balsu. — O dabar tu turi išeiti ir leisti man laimėti savo mūšį, vardan Dievo bei vardan savęs paties.
— Bet jeigu jūs pralaimėsite, pone, kas tuomet?
— Ak, ne! — maldaujamai šūktelėjo kardinolas, dar tvirčiau apkabindamas ir prisitraukdamas Tonijų.
— Mano pone, — neatlyžo Tonijus, — tegul Dievas man atleidžia, jei esu neteisus, bet argi tiesa nėra ta, jog nuodėmė jau įvyko? Argi mes nesame prakeikti už aistrą vienas kitam? Juk jūs nepasikvietėte nuodėmklausio, aš irgi ne, ir jeigu mums lemta dabar numirti, mes sudegsime pragare taip, lyg jau būtume atlikę šį veiksmą. Tačiau jeigu taip, mano pone, leiskite jums suteikti bent mažą dalelytę rojaus, kol tai dar įmanoma.
Jis palietė lūpomis kardinolo veidą. Ir kai Kalvinas atsistojęs ištiesė rankas, Tonijų vėl sukrėtė nauji pojūčiai, dar nepažįstamo kūno tvirtumas.
Nuo geismo sukosi galva, linko kojos. Jeigu tik reikėtų, dabar pats būtų maldavęs artumo.
Jį uždegė šito vyro ugnis.
Rodos, jis pats nusivedė kardinolą prie lovos. Pastatė šalia žvakidę ir užgesino visas žvakes, išskyrus vieną. Svajingai žvelgdamas į blausią jos liepsnelę ir į savo šešėlį ant sienos, pajuto, kaip kardinolo pirštai pradėjo vaduoti jį iš drabužių.
Norėjosi, kad viskas vyktų lėtai, todėl nepadėjo kardinolui. Vaikinas žvelgė į geismo esmę jusdamas, kaip atslūgsta šokas. Tarytum iš šalies Tonijus stebėjo ant grindų krintančius drabužius ir jautė, kaip kardinolas žvilgsniu jį apčiupinėja. O paskui išgirdo jį sušnibždant:
— To pakaks.
— Mano pone, — ištarė Tonijus, uždedamas ranką ant to kietumo, tos galios. — Aš degte degu. Leiskite man suteikti jums malonumą, nes kitaip išprotėsiu.
Jis prigludo prie kardinolo lūpų, nusistebėjo tyru jų minkštumu, o paskui, dar labiau apstulbintas, pasidavė nerangiai jo rankų jėgai. Kardinolas glostė jam plaukus tarp kojų, užčiuopęs perbraukė delnu per randus, krūptelėjo nepajėgdamas nuslopinti aistros. Kalvinas suvaitojo kartu su Tonijumi, nes negyvi randai ūmai atgijo, atsiliepė staigiai sutirtėdami. Išrietęs nugarą Tonijus pajuto, kaip kardinolo burna palietė įsitempusį penį.