— Ne, pone, prašau jūsų...
Apsiblaususiu žvilgsniu, tarytum nuo stipraus skausmo virpant lūpomis, Tonijus atšoko ir atsiklaupęs prie lovos krašto sušnibždėjo:
— Mano pone, leiskite man jį pamatyti. Leiskite man, prašau!
Jam atrodė, jog kardinolas pusiau praradęs sąmonę. Jis ištiesė rankas, tarsi padaręs kažkokį atradimą, o Tonijus palengva nuvilko tamsiai raudoną sutaną.
Ir išvydo šaknį, slepiančią tą pačią jėgą, apskritą ir kietą, tarsi medinę. Tonijui užgniaužė kvapą, jis suėmė delnais sunkų šilko švelnumo kapšelį. Jo lengvumas ir kartu sunkumas, viduje slypinčios galios trapumas atrodė antgamtiškas. Pasilenkęs Tonijus pamėgino suimti į burną jį visą, paragauti šio minkšto plaukuoto kūno, pajusti jo sūrumą, stiprų aromatą bei skleidžiamą kaitrą. Paskui atsitiesė ir paėmė į burną patį organą.
Kai Tonijus pradėjo įnirtingai jį čiulpti glamonėdamas dantimis, penis pasiekė tolimąją jo burnos sienelę, ir tuomet tarp jo kojų įvyko pirmas galingas sprogimas: matyt, jo paties organas įgijo galimybę atlikti lengvas frikcijas.
Tonijus jau negalėjo sustoti. Aistra pradėjo vėl kilti bemaž tą pačią akimirką, kai pasiekė viršūnę. Jis tarytum stengėsi praryti tą grubų, tvirtą daiktą tuo pat metu ranka spausdamas minkštą kapšelio sunkumą, kartu ir įtempto, ir švelnaus. Ir vėl užkopęs į neišvengiamą viršūnę atsistojo, išsitempė, prisispaudė prie kardinolo, kad savuoju nuogumu pajustų jo nuogumą, ir jam nerūpėjo, ar visas pasaulis išgirs prislopintą jo riksmą, ar ne. Kardinolas raitėsi, spaudėsi prie jo, beprotiškai jo geisdamas ir kartu būdamas toks nekaltas, tarytum visiškai nežinojo, ką daryti, tarsi tegalėjo tik vykdyti Tonijaus įsakymus.
Tonijus išsitiesė ant lovos, ištiesė į jį ranką, lyg Kalvinas būtų apsiaustas, kuriuo norėtų apsigaubti, ir praskyrė kojas.
Vaikinas jautė, kaip kardinolas bučiuoja nuogą jo nugarą, glamonėja sėdmenis, ir pats ranka nukreipė įnagį, parodė, kur šis turi įsismelkti.
Pervėrė skausmas, bet kartu užliejo nesuvaldoma, nuostabi galia, sulig pirmuoju dūriu išplėšusi laukinę dejonę, o paskui visas kūnas ėmė judėti tuo pačiu ritmu ir pasitenkinimas ratilais sklido kartu su kiekvienu smūgiu, o jis grieždamas dantimis davė patį šventvagiškiausią sutikimą.
Kai po paskutinės skausmingų stūmių serijos kardinolas baigė, jis taip suriko, lyg būtų ilgai kentėjęs ir daugiau nebegalėtų ištverti. Jis atsiplėšė nuo Tonijaus, bet nepaleido jo iš rankų, tarsi baimindamasis, jog kažin kokia jėga gali juodu atskirti.
Tonijus nubudo turbūt maždaug po valandos. Akimirksnį negalėjo suprasti, kur esąs. O paskui sumetė, kad Kalvinas stovi prie lovos nusisukęs nuo atviro lango, už kurio atsivėrė žvaigždėtas dangus, ir žvelgia į jį iš viršaus į apačią.
Kardinolas kažką kalbėjo. Paskui uždėjo ranką Tonijui ant peties ir pamatęs atmerktas jo akis palietė skruostą.
— Nejaugi Viešpats galėjo prakeikti mane už šią ekstazę? — atsiduso jis. — Kokią pamoką aš išmokau?
Tas pats stulbinantis tyrumas. Ir tas pats vaikiškas akių gyvumas visuomet didingame veide glotniais vokais bei šiek tiek nuleistais burnos kampučiais.
— Aš jau seniai buvau už tai prakeiktas, — sušnibždėjo Tonijus ir pajuto, kaip grimzta į miegą.
Kai vėl nubudo, rausvą dangų jau buvo išmarginę auksiniai debesėliai. Kažkur tolumoje gageno žąsys, mūkė karvės. O kai užgiedojo gaidys, šiltas oras tarsi perskėlė kambarį perpus, ir brokatas bei ornamentai, tarpūs, lyg dulkėtų skrynių turinys sandėliuke, pradėjo irti. Pirmuose į kilimą įsmigusiuose saulės spinduliuose sukosi dulkių dalelės, ir kiekvienas šilto vėjo dvelktelėjimas atnešdavo šviežiai suartos žemės aromatą. Tasai kvapas, be galo tyras bei grynas, maišėsi su smilkalų ir vaško aromatais.
Tonijus staigiai pašoko. Negalėjo suprasti, kodėl kardinolas iki šiol neliepė jam išeiti. Tokį elgesį palaikė neįtikėtinu maloningumu. Jo eminencija per miegus vis dar tiesė ranką link šilto įdubimo ant paklodės, kur ką tik gulėjo Tonijus.
Vaikinas tyliai apsirengė ir pilkais apytamsiais koridoriais nusileido į savo kambarius.
Įėjęs į Gvido miegamąjį pamatė šį pasidėjusį galvą ant sulenktos rankos bei užmigusį tiesiog prie rašomojo stalo. Šalia stovėjo seniai sudegusi žvakė.
Tonijus ilgai žiūrėjo į mokytoją — į palenktą galvą, tankias garbanas. O paskui palietė petį. Gvidas krūptelėjo nubusdamas ir pamažu, nerangiai nukėblino link lovos. Tyliai įėjo senasis Ninas, nuavė maestro batus bei užklojo antklode.
Tonijus, dar truputėlį pastovėjęs šalia mokytojo, apsisukęs nuėjo į savo kambarius.
Jis užsimerkė ir vaizduotėje išvydo save, glamonėjantį kardinolą, prispaudžiantį veidą prie jo lieso, nelankstaus kūno, jaučiantį jo virpulį. Lūpos vėl prasivėrė prisiminus, kas įvyko, ir, nebepajėgdamas to iškęsti, jis pradėjo žingsniuoti po kambarį pirmyn bei atgal.
Pagautas šio ritmo įniko vaikštinėti ratais, o paskui atlapojo langą ir persisvėrė per atbrailą norėdamas įtraukti gaivaus oro. Apačioje kibirkščiavo idealiai apskritos formos fontanas. Iš viršaus krintančio vandens reginys užbūrė jį anksčiau, nei suvokė nė negirdįs vandens pliuškenimo.
Tarp jo su Gvidu niekada nieko panašaus nebus.
Ir Gvidas, be abejo, tą žinojo. Tuomet kodėl jis šitaip pasielgė? Jisai, Tonijus, gyveno užrakintame kambaryje su savo mylimuoju, o Gvidas jį išleido, Gvidas atrakino duris. Ir išsyk visas švelnus tos meilės sudėtingumas, visas grubokas švelnumas išblėso Tonijaus akyse, apleido jį nepalikęs nė prieskonio burnoje. Netikėtai pajuto nebegalįs savyje sužadinti apie ją jokių prisiminimų, kurie jį nuramintų bei padrąsintų. Ankstesnioji aistra dabar atrodė lyg tolima praeitis. Jį pernelyg nudegino kardinolo ugnis.
Roma jam panėšėjo veikiau ne į miestą, o į idėją. Tonijus atsiklaupė ir kakta palietė palangę.
„Kokią pamoką aš išmokau“? — klausė savęs kardinolas. Tačiau Tonijus žinojo, kokią pamoką išmoko jis. Jis buvo tikras, jog praranda Gvidą. Ilgėdamasis kardinolo, triuškinančios jo aistros, suprato padarysiąs viską, kad tik Gvidas to nesužinotų. Šio sprendimo genialumą sudarė siekis prarandant Gvidą vėl jį atrasti ir visiems laikams iš naujo sulaikyti glėbyje. 6
Vos atsisėdus kambario viduryje jį apėmė snaudulys. Čia tvyrojo ypatingas aromatas, o apšvietimas priminė kitą, kur kas mažesnę patalpą, irgi pilną audinių bei bižuterijos, kurioje kadaise lankėsi ir, beje, vienas.
Bet jis neleido sau to prisiminti. Tai buvo nesvarbu. Svarbiausia — užbaigti, kas pradėta.
Toji moteris kažko iš jo tikėjosi ir aiškiai ketino padėti. Jos tarnaitės lyg juodos paukštytės sutūpė kambario pakraščiuose. Mažos tamsios jų rankutės be paliovos judėjo: rinko gumelių, siūlų galelius, tempė perukus ant medinių galvų. Nejaugi ji mano, kad jis tiesiog čia nusivilks vyrišką kostiumą ir išties į ją rankas lyg į savo auklę?
Jis pasirėmė alkūne ūmai užsižiūrėjęs į savo atvaizdą tamsiame veidrodyje. Nepriklausomai nuo galvoje ūžiančių minčių, savas veidas jam paprastai atrodydavo neperžvelgiamas. Tarytum užaugusi stangri moteriška oda būtų paslėpusi emocijas ir pavertusi jį amžinai jaunu.
„Tačiau kaip aš varstysiuosi šį korsetą, — svarstė jis, — kaip segsiuosi sijonus? Gal parnešti juos į kardinolo rūmus ir atiduoti tam bedančiui seniui, kuris net paleidęs į pasaulį dešimtį vaikučių ankštoje nuošalios gatvytės lūšnelėje nieko neišmano apie moteriškus drabužius?“