— Per derybas aiškina, kad jo veiksmų laisvė apribota?
— Teisingai. Bet iš Vitrouzo išpeštumėte neblogų nuolaidų… jei tik sugebėsite jį įtikinti.
— Šonovanai, jūs esat geras žmogus.
— Įsitikinęs?
— Na… bent jau geras. — Donalas ištiesė ranką. — Buvo malonu su jumis susipažinti.
— Ir man — su jumis, leitenante. — Viešbučio detektyvas paspaudė jo delną. Lyg plieno gniaužtais.
Devyniasdešimt antroji gatvė driekėsi visai netoli. Greta Lobių kelio sankryžos stūksojo milžiniška Myriovilkio teatro struktūra. Stovėdamas priešingoje kelio pusėje, jis stebėjo mergytes, susispietusias prie pagrindinio įėjimo: moksleivių ekskursiją.
Jos susiruošė pažiūrėti spektaklį, kurį leitenantas matė mokyklos laikais — apie karžygius, pasirengusius dalyvauti žūtbūtiniame mūšyje. Donalas prisiminė, kaip pabaigoje virš scenos švilpė ietys, kaip kriokė mirštantys pagrindiniai veikėjai.
Anuomet vaizdai jį sukrėtė, atrodė šiurpūs netgi dabar, po daugelio metų, nors gatvėse ne kartą teko susidurti su siaubingais, tikrovėje egzistuojančiais dalykais.
Viršutiniame lange Donalas pastebėjo moters kontūrus — tobulas, stangrias krūtis, rausvos odos fone išryškėjusius žemuogių spalvos spenelius, kurie po sekundės pranyko iš akių. Kad aš prasmegčiau skradžiai Hadą…
Vienas iš aukštutinių langų priklausė aktorių persirengimo kambariui, o šiandienos vakarinis spektaklis turėjo prasidėti anksčiau nei po valandos. Leitenantas atsiduso, dar keletą akimirkų pažiopsojo užvertęs galvą, galop prisivertė nusigręžti.
Skersgatvis, įsiremiantis į kelio juostą. Krovinių platforma, skirta sunkvežimiams, pakankamai dideliems, kad jie galėtų gabenti dekoracijas. Atsarginiai išėjimai. Taip, darbas laukia sunkus. Čia tiek daug spragų, pro kurias prasmuktų profesionalus samdomas žudikas…
Palei langą praėjo dar viena aktorė, per galvą užsitraukianti palaidinukę. Jei Donalas nepaspartins žingsnio, vietinio rajono patrulis jį suims už nepadorų žvilgčiojimą.
Prisiartinęs prie Tūkstantis pirmosios gatvės kampo, leitenantas mažutėje kavinėje užsisakė espreso kavos. Rydamas tamsų, tirštą, į mažutį puodelį įpiltą gėrimą, iš pasitenkinimo suvirpėjo. Paskui nužygiavo link didžiulio, gintarinio, iš vidaus apšviesto „P“ formos ženklo, kuris kyšojo virš geležinių, po žeme vedančių laiptų. Donalas nusileido į pneumetro stotelę, kartu su šimtais kitų nuolatinių keleivių įniko skverbtis platformų pusėn.
Jis pasidairė raudonų „Z“ linijos ženklų — iš Tūkstantis pirmosios, paprastai, nevažinėdavo, — nusigavo iki jų kaip tik tuo momentu, kai vienas po kito atvyko septyni masyvūs, kulkos pavidalo vagonai.
Įdomu, ar „Pavyzdžio“ svečiai dažnai važinėdavo metro, paklausė savęs Donalas.
Šachtos vamzdis buvo išgaubtas ir dalinai permatomas, bent jau prie platformos, tačiau subraižytą ir dėmėtą burtastiklą derėjo pakeisti prieš penkerius metus. Kiekviename raudoname vagone tilpo po du šimtus žmonių. Leitenantas nusigavo iki trečiosios angos
— “Z3“ keliavo jam reikalinga atšaka.
Vos tik Donalas prasibrovė pro ertmę, vienas iš paskutiniųjų, durys šnypšdamos užsidarė. Visi lūkuriavo prakaituodami, susispaudę grūstyje. Pasigirdo trankus krioktelėjimas, ir septyni vagonai sutartinai šovė pirmyn.
Savo kvartalą jis pasiekė per dvidešimt minučių; laimei, persėsti neprisireikė. Transporteris be jokių problemų peršoko į trečiąją „Z“ linijos atšaką, dar už septynių stotelių ir po septynių pagreičio pliūpsnių sustojo Holse.
Kulniuojant gatve, tarp melsvų statinių ir perdirbtų šventyklų, niekas jo nepasitiko, tačiau atvėręs paradines daugiabučio duris, Donalas pamatė laukan išnyrančią, skalbinių maišą nešančią senąją ponią Makzoran.
— Po kurio laiko užsuksiu į skalbyklą, — tarė jai leitenantas. —Patikrinsiu, kokia ten padėtis.
— Dėl manęs nesijaudinkit.
— Gerai. Aš tik…
Bet ponia Makzoran nieko nebegirdėjo; palenkusi galvą klausėsi jos sąmonėje skambančių balsų, nugrimzdo į atsiminimus apie tolimą praeitį.
— …išeisiu pabėgioti.
Donalas užlipo į penktą aukštą, atidarė savo buto duris ir žengęs per slenkstį jas užrakino. Sparčiai judėdamas — prisėdus pernelyg atsileistų savidrausmės pančiai — nėrė į ankštą vonios kambarį, pasinaudojo tualetu, nusimetė drabužius, užsitempė juodą^ vientisą sportinį kostiumą ir apsiavė senus juodus batelius.
Jis pasimankštino ant plikų medinių grindų, atliko keliolika pritūpimų, tuomet įsikibo į atvirus palubės vamzdžius, ėmė daryti prisitraukimus, kuriuos paįvairino atsispaudimais, pėdas užsikėlęs ant lovos. Išsitiesė ant kietų grindų ir pratimus užbaigė atsilenkimais bei kojų kilnojimu.
Galų gale atsistojo, nuo drabužių nupurtė porą medienos nuoplaišų.
Pistoletas bėgiojimui trukdydavo, todėl šį vakarą Donalas nutarė apsieiti be ginklo. Perpetinį dėklo diržą apvijęs aplink lovos kojelę, išlėkė į bendrą koridorių, uždarė buto duris ir užrakino visas tris spynas. Kumštyje spausdamas raktus ir policininko ženklelį, nusileido į pirmą aukštą.
Lauke lėtai nuturseno iki pastato kampo.
Aukštybėse kabėjo tamsus, purpurinis dangus. Nuo skalbyklos-kavinės, pavadintos „Fozio pokštais“, žibintų plieskė balta, atšiauri šviesa. Ponia Makzoran sėdėjo viduje, šalia kitos vietinės senutės. Prie jųdviejų kojų riogsojo pintinės, kuriomis švarūs skalbiniai pernešami į didžiąsias džiovykles.
Šį vakarą kvartalo pasiutvaikiai aplinkui nesišlaistė.
Gerai.
Donalas nurisnojo iki kito kampo, kur stovėjo akmeninis, drėgmės lašais aptekęs cokolis. Savo pločiu jis šiek tiek pranoko žmogų, aukštis siekė maždaug aštuonias pėdas. Šone įmontuotų durų kontūrai buvo vos įžiūrimi, priešingai nuo greta žiojinčios delno apimties ertmės.
Leitenantas į angą įstatė policininko ženklelį, gan ilgai palūkuriavo ir jį ištraukė. Galima sakyti, kad naudojosi darbo privilegijomis.
Sunkios durys girgždėdamos atsilapojo.
Tuščiaviduriame cokolyje atsivėrė vaizdas į akmeninį laiptatakį, spiralėmis smingantį į požemių gelmes. Donalas įveikė penkias pakopas ir trumpam sustingo. Išspaudusios dejonę durys užsitrenkė.
Nežymiai linktelėjęs jis pajudėjo apačion. Vaiduokliško blizgėjimo, kuriuo atsidavė fosforescuojančios runos, užteko, kad būtų galima įžvelgti laiptelius. Šiaip ar taip, Donalas čia lankėsi tūkstančius kartų.
Po dešimties minučių pasiekęs tunelį jis nuleido koją ant pilkos žlegsinčios žemės: smulkučių, šlapių akmenėlių, apklojusių nudrengtas grindinio plokštes. Iš juodos balutės ištiško purslai.
Šioje vietoje nezujo orą teršiantys, gatves užgrobę automobiliai. Apskritai kalbant, po žeme nebuvo nė gyvos dvasios. Naujesnius mauzoliejus gal ir sergėjo apsauga, bet jie slypėjo arčiau centro. Čia viskas dvelkė senove — po miestu ilsėjosi kadaise galingų, nūnai užmirštų šeimų palaikai.
Donalas atsidūrė šaltose, tyliose katakombose.
Į pabaigą artėja eilinė diena.
Jis pasileido tekinas.
Per dešimt minučių spėjęs sušilti leitenantas nuskuodė vingiuotu tuneliu, kuris stačiai krypo žemyn ir išplatėjo į olą žemomis lubomis, užpildytą pustuziniu sarkofagų. Pastarieji buvo susilieję su akmeninėmis grindimis bei sienomis nelyginant kokonai.