Uosto darbininkai prie durų atvairavo laiptelius ir išvyniojo ilgą, purpurinį kilimą. Žurnalistai bei fotografai spietiesi kaip galima arčiau, juos prilaikė pareigūnai iš 1005-osios nuovados. Pasitikti primadoną atėjo ir keletas vietinių aukštų šulų, įskaitant kongresmeną Aleksejų Brauną.
Propelerių mentės sukosi vis lėčiau, kol pagaliau viena po kitos sustingo.
Vos tiktai daLivnova pasirodė atvirame tarpduryje ir stabtelėjo ant viršutinės pakopos, baltai sublykčiojo magnio lemputės. Negausios minios pakraštyje stovintis Donalas pakėlė galvą ir išvydo trikampį veidą švelniais bruožais — šiuos ne kartą regėjo žurnalų nuotraukose, pridėtose prie straipsnių, kuriuos teko skaityti per pastarąją savaitę.
Jis iki šiol nesuvokė, kokia Marija daLivnova graži. Žemyn besileidžianti moteris spinduliavo šaltą eleganciją. Kai apačioje vėl trumpam sustojo, jos išvaizda kauste prikaustė visų dėmesį. Primadona dairėsi plačiai, maloniai šypsodamasi, tarytum sakydama: aš neapsakomai džiaugiuosi čia atvykusi.
Viešnios žvilgsnis nuslydo leitenantu, tačiau ties juo neužkliuvo.
Būtų visiškai suprantama, jeigu primadonos netenkintų kažkokios organizacinės smulkmenos, bet šitai kur kas blogiau — ji nė nenutuokė, jog Donalas egzistuoja.
Tiesą sakant, koks skirtumas? Jis privalėjo atlikti savo pareigą, saugoti Mariją daLivnovą kaip eilinę vertybę. Jeigu reikės įsiterpti tarp jos ir žudiko kulkos… ką gi, juk tam ir tapo policininku, už tai jam ir moka.
— Kaip jums patinka Tristopolis? — sušuko kažkoks korespondentas, užsimaukšlinęs tamsią skrybėlę, išsitraukęs šratinuką ir bloknotą, pasirengęs užsirašyti primadonos atsakymą.
— Jūsų kraštuose mane pasitiko žavus rūkas.
Tarp žurnalistų nuvilnijo juoko banga.
Aukštus postus užimantys žmonės paspaudė jai ranką, ir prie lėktuvo pririedėjo trys limuzinai juodais priekiniais stiklais. Kongresmeno padėjėjai nuvedė viešnią prie vidurinio. Ji įsitaisė salone, tačiau smailiakulnį batelį nuo purpurinio kilimo atitraukė tik po užsitęsusios akimirkos — fotografams suteikė paskutinį šansą pašaudyti blykstėmis.
Galų gale primadona įkėlė koją vidun, o Aleksejaus Brauno pagalbininkas uždarė dureles. Donalas beveik nepastebimai atsiduso. Terminalo apylinkės galėjo tapti pirmąja pasalos vieta, bet, laimei, su netikėtumais apsauga nesusidūrė. Jei per kitas aštuoniolika dienų jie sugebės išlikti įsitempę ir budrūs, nieko baisaus nenutiks.
Dvi savaitės.
Jos turėtų prabėgti greitai, nes laiko poilsiui nebus. Bent taip manė Donalas. Jis sėdo į privažiavusį patrulinį automobilį, likusieji išsirikiavo priešais limuzinus ir jiems iš paskos.
Leitenantas atsigrįžo į lėktuvą. Žurnalistai jau sklaidėsi, valdžios žmonės sulipo į limuzinus, ir nūnai iš orlaivio leidosi eiliniai keleiviai.
Niekas nesiruošė kitų atvykėlių fotografuoti arba kamantinėti, kaip jiems čia patinka.
Kavalkadą iš šonų apsupo žemi motociklai, kuriuos vairavo šalmuoti, į odines striukes įsisiautę, prie kuro bakų automatinius ginklus pritvirtinę pareigūnai.
Procesija pajudėjo iš vietos. Donalas dairėsi visomis kryptimis.
Jam norėjosi, kad prie palydos prisijungtų sraigtasparnis, antra vertus, nuo bet kokių snaiperių, galbūt tūnančių ant stogų, daug geriau apsaugos miglos marška: ne tiek oro uoste, kiek centrinėje miesto dalyje, kur stūksojo dangoraižiai.
Bėda ta, jog architektūriniuose tarpekliuose rūkas praretės.
Velniai griebtų.
Kad ir kur pažiūrėtum, antpuoliui tinkamų vietų nestigo.
Primadonos limuzinas priartėjo prie „Pavyzdžio“ viešbučio. Šįkart jos laukė ne vien žurnalistų, bet ir gerbėjų būriai. Sudirgęs Donalas išlipo iš automobilio, aukštyn pakelė savo ženkliuką, idant uniformuoti policininkai jį praleistų.
— Malonu jus matyti, leitenante, — prabilo žilaplaukis, iš matymo pažįstamas veteranas. — Berods, visiems maga gauti jūsų autografą.
— Ne, jie veržiasi nufotografuoti tave. — Pasisveikindamas Donalas kilstelėjo ranką, podraug nužvelgė langus, iškilusius kitapus gatvės.
Marija daLivnova išniro iš limuzino salono, atokiau stovintys žiūrovai pabandė prasigrūsti arčiau, ir pareigūnai turėjo susikibo už rankų, kad atlaikytų stiprėjantį, chaotišką minios spaudimą. Primadona, kurią virš laiptų virpančios liepsnelės nudažė gintariniu atspalviu, pamojavo aplinkiniams — po galais, traukis iš atviros erdvės — ir užkopusi iki paradinių durų pradingo po dekoratyviniu kupolu.
Visgi net ir čia ją galėjo pakirsti kulka-ieškiklė, kuriai atsekti taikinį nesutrukdytų jokios kliūtys. Donalas mostu liepė šveicoriams palydėti viešnią vidun. Vienas iš jų nusilenkė, pusbalsiu pasilabino ir gestu pasiūlė daLivnovai įeiti. Primadona, rodės, nusklendė į fojė, kojomis nesiekdama žemės.
Viešbutyje savo pozicijas jau buvo užėmę Donalo pavaldiniai. Jis lengviau atsipūtė.
Kol daLvinova kilo liftu, kurį valdė žmogus, deramai kukliomis manieromis pasižymintis viešbučio tarnautojas, leitenantas lipo laiptais, vienu metu įveikdamas po tris pakopas. Trečiame aukšte jis jau griausmingai švokštė, o kūnas apsipylė prakaitu — taip sureagavo į energingo pasilakstymo perspektyvą.
Bet primadona ketino įsikurti keturiasdešimt septinto aukšto apartamentuose. Visu greičiu iki jų užbėgti Donalas niekaip neįstengs. Todėl koridoriumi numygo iki skalbinių lifto, kuriame lūkuriavo Levisonas, prisistatęs į viešbutį anksčiau už palydą. Detektyvas atvėrė žalvarines duris, kone mieguistai pasiteiravo:
— Į kurį aukštą, sere?
Tačiau jis nuspaudė mygtuką, pažymėtą skaičiumi 47, ir ėmė daryti duris, vos tik leitenantas įkėlė koją į kabiną. Šioji sudrebėjo, pakilo per porą pėdų, barkštelėjo ir didindama greitį nurūko viršun.
— Džiugu, kad esi ramus, — pastebėjo Donalas.
— Jeigu komisaras Vilnaras tavimi taip pasitiki, — nutaisęs rimtą išraišką atsiliepė detektyvas, — kas aš toks, kad jam prieštaraučiau?
— Gryna teisybė. — Leitenantas jau ruošėsi išsitraukti „Magnusą“, kyšantį iš perpetės dėklo, bet persigalvojęs įgrūdo ginklą atgal. Ne, čia problemos jiems negresia. — Tavimi dėtas, aš irgi nesijaudinčiau.
— Kaip pats jautiesi?
— Siurpstu iš baimės. Nekantrauju sulaukti to momento, kai viskas užsibaigs, o primadona išskris į Rio Egzotiką ar kitokią vietą.
— O… — Levisonas palinksėjo. Ciferblato adatėlė įveikė 40-to aukšto atžymą, ir liftas sulėtino tempą. — Štai, kodėl mes atsipalaidavę. Jei tu įsitempęs kaip styga, padėtis kontroliuojama.
— Malonu žinoti.
Kabina žvangėdama sustojo, ir Levisonas atstūmė žalvarines duris.
— Regis, visi pasirengę.
Koridoriuje budėjo dvylika uniformuotų vyrų. Viršutiniame ir apatiniame aukštuose apsistojo detektyvai. Pora pareigūnų iš Donalo būrio atidarė kambario, esančio priešais primadonos apartamentus, duris ir išsišiepė.
— Ei, bose. Levai. Gal paskambinti kambarių aptarnavimui ir ko nors užsakyti?
— Vardan Hado…
— Tiesiog juokauju.
— Kur prima…
— Tuoj pasirodys. — Levisonas palietė leitenanto ranką. — Tenai.
Jiedu prisiartino prie pagrindinių liftų kaip tik tada, kai viešnios
kabina pasiekė 47-tą aukštą, ir į šoną nuslydo auksinės durys. Ji žengė laukan. Marija daLivnova, genialioji primadona.
Prie moters pataikūniškai glaustėsi Vitrouzas, viešbučio administratorius.