— Eee… panele daLivnova, jūs susipažinusi su leitenantu, hmm, Riordanu? Atsakingu už… organizacinius jūsų viešnagės reikalus.
— Ne, dar neturėjau tokios garbės. — Jos žvilgsnis, įbestas į leitenantą, viso labo bylojo apie pakilų ūpą.
Tuo tarpu Donalui, žiūrinčiam tiesiai į primadoną, užkando žadą, o krūtinėje tarytum nustojo plakti širdis.
Kokia gražuolė…
Kuri taps žudiko auka, jeigu jis nesugebės tinkamai atlikti darbo.
— Jaučiuosi pagerbtas, mem, — prisivertė išsižioti leitenantas. —Jei tik mes galėtume aptarti saugumo priemo…
— Mane globos žavingas detektyvas. Vaje, aš sujaudinta.
DaLivnova praplaukė pro šalį, įkandin jos sekė dvi asistentės.
Abi moteris į tarnybą paskyrė Myriovilkio teatro, kuriame jos dirbo, direkcija (porelė laukė primadonos limuzine). Donalas asmeniškai apklausė ir vieną, ir kitą; vėliau su kiekviena pašnekėjo Levisonas, gerokai lengviau užmezgantis santykius su nepažįstamaisiais. Porelė saugumui nekėlė jokios grėsmės; sprendžiant iš laikysenos, šiuo metu jas slėgė įtampa, ne ką silpnesnė nei toji, kuri Donalą graužė iš vidaus.
Žavingas detektyvas.
Nenuleisdamas akių nuo apartamentų durų, leitenantas palaukė, kol jos užsivers, ir atsiduso.
O, taip, aš toks ir esu.
Viską pakeitė pirmasis pasirodymas scenoje.
Donalas stovėjo nugrimzdęs į šešėlius, viršutinėje ložėje, kurioje buvo susodinti šeši aukštus postus užimantys žmonės, įskaitant komisarą Vilnarą.
Pačioje salėje žiūrovų akivaizdoje budėjo ginkluoti pareigūnai. Priešingoje ložėje įsitaisė du departamento snaiperiai, apsirengę civiliais drabužiais, prie kojų pasidėję šautuvus. Levisonas susirado vietą parteryje. Likusieji komandos nariai įsiliejo į publiką.
Aiškiai regimi sargybiniai įkūnijo pirmąjį apsaugos lygį, privalantį atbaidyti potencialius užpuolikus. Donalo manymu, patyręs žudikas nesunkiai pastebėtų porą snaiperių, niauriais žvilgsniais šukuojančių auditoriją. Nors tuodu vilkėjo frakus, nė vienas nepriminė operos gerbėjų.
Jie priklausė antrajam, taip pat matomam saugumu lygmeniui. Trečiąjį sudarė Donalo operatyvinė grupė. Jei Levisonas nebūtų pasakęs, leitenantas nė už ką nebūtų atspėjęs, jog žilaplaukės, apkūnios, deimantais ir kailine šerpe pasipuošusios turtuolės vaidmenį atliko seržante Mirijama Delveter, viena iš geriausių departamento šaulių.
Didžiausio atgarsio sulauktų būtent per premjerą įvykdytas antpuolis, jei tik kam nors išties magėjo pasikėsinti į primadonos gyvybę.
Šviesos ėmė gesti, salėje pamažu sutirštėjo šešėliai, Donalas savo ruožtu akylai dairėsi, stebėjo atspindžius — štai ten, — prisivesdavo atsipalaiduoti — tai tik teatriniai žiūronai, — įdėmiu žvilgsniu ieškojo bet kokios užuominos į pakeltą ginklą.
Scena atgijo. Periferinį leitenanto regėjimą mažne spigino spalvingi, ryškūs kostiumai: prasidėjo įžanginė „Alankino mirties“ dalis, kurios veiksmas vyko prašmatniuose karališkuose rūmuose.
Žvilgesys, be abejo, nepadėjo Donalo akimis prisitaikyti prie tamsos. Jis nesiliovė tyrinėjęs auditorijos.
Leitenantas probėgšmais užfiksavo, kaip scenoje ėmė šokti operos veikėjai. Kuo toliau, tuo dažniau jie aprimdavo užleisdami vietą giedoriams. Kai iš kairės pusės, pro rūmų vartus įėjo primadona, Donalo žvilgsnis įniko šmaižyti po salę: šovė į parterį, balkonus, ložes, atgal į sceną, vėl į apatines sėdimąsias vietas.
Ir tuomet ji išsižiojo.
O, mano Mirtie…
Primadona pavergė visus klausytojus, tyru, krištoliniu balsu kreipdamasi į dvariškius: ar čia didis valdovas priima sprendimus?
Atlikusi solo ji nulenkė galvą, ir salę užtvindė aplodismentai. Donalas delnu pasitrynė veidą, ūmai sumojo, jos pastarąsias kelias minutes, kol skambėjo arija, spoksojo tiktai į daLivnovą.
Minutes, užsitęsusias iki amžinybės.
Susitelk, velniai griebtų.
Pavojus kilo ne vien primadonai. Jei salėje sušvilps kulkos, jei policija ims šaudyti, atsakomybė kris ant jo pečių. Ir jeigu žus koks svarbus šulas, kurio giminaičiai pareikalaus kraujo, mokėti reikėsi ne komisarui Vilnarui, o Donalui.
Tačiau leitenantas nesiliovė dirsčiojęs į sceną ir per antrą solinį primadonos numerį — nors stengėsi nukreipti žvilgsnį kitur, — tarytum išsekęs žmogus, smakru bilsnojantis sau į krūtinę, kad ir kaip dažnai jis kresteldavo galvą atgal mėgindamas neužmigti.
Štai tau ir apsauga.
Per pertrauką Donalas išsmuko iš ložės, nusileido laiptais ir patraukė į užkulisius, iš pradžių apėjęs du augalotus, uniformuotus sargybinius — brolius Brodovskius. Sunkumų kilnojimo salėje kolegos juos vadindavo barbarais.
— Tvarka, vyručiai?
— Aha, tik man rodos, per aną dainą Elas apsižliumbė.
— O tu — ne?
O, švenčiausias Hade, tuodu ne ką geresnį už jį patį. Leitenantas užlipo mediniais laipteliais ir prasmuko pro sunkias užleistas portjeras.
Gremėzdiškas dekoracijas — dantytas pilies sienas — ant masyvių platformų stumdė vyrai rudais kombinezonais. Tarpusavyje murmėjo atlikėjai, rampų šviesoje praleidę ne tiek jau daug laiko. Likusieji persirengimo kambariuose mėgavosi gaiviaisiais gėrimais.
Pro šalį nulingavo liekna, pusnuogė mergina, per galvą besitempianti valstietės palaidinę. Donalas nurijo seiles ir tik tada šnypšdamas iškvėpė orą.
— Kuo galėčiau jums padėti? — paklausė scenos darbininkas.
— Niek… hmm, gal pastebėjote kokius žmones, kurie šiai vietai nepriklauso?
— Lyg ir ne. — Vyrukas pašnairavo į jaunąją aktorę, kuri suglostė palaidinukės klostes, vėl atsigrįžo į detektyvą. — Neskaitant jūsų, pareigūne. Kiti prie tokių vaizdų įpratę.
— Gyvenimas nelengvas, ar ne? Tenka kietai paplušėti?
— Apie kietą verčiau nekalbėkite. — Darbininkas mirktelėjo. —Antraip kai kurie vaikinai gali susijaudinti.
Kad juos į Hadą nutrenktų.
Donalas paskutinį sykį apsidairė po sceną. Už viršutinių prožektorių kabėjo tiltelis, nuo kurio beveik nematomais kabeliais nuleisdavo objektus. Aukštybėse kiurksojo stambus vyriškis, rankoje spaudžiantis scenarijaus lapus, pasirengęs sušukti: per kitą veiksmą jis dudens vaiduoklio balsu.
Netoliese buvo matyti pora pareigūnų civiliais drabužiais; vienas jų pasilabino link kaktos kilstelėdamas pirštą. Donalas atsakė tuo pačiu.
Aplinkui viešpatavo ramybė.
Leitenantas grįžo prie brolių Brodovskių.
— Bičiuliai, gerai, kad jūs budite čia. Užkulisiuose — tikras pragaras.
— Kodėl?
— Na, žiūrint į nuogas, persirengiančias aktores, prieš akis siūbuojančias krūtis… Mano kraujo spaudimas išaugo iki padebesių.
— O, varge…
Trečias veiksmas.
Spektaklio fabulos Donalas nesuprato, tačiau algą gavo ne už tai, kad sektų siužeto vingrybes. Vis dėlto jis nuolat žvilgčiojo į sceną.
Reginys užbūrė ir komisarą Vilnarą. Tiek atlikdama solo, tiek dainuodama duetu kaip dabar, kai priekaištavo princui dėl bjauraus elgesio su savo krašto gyventojais, primadona pakerėdavo kiekvieną.
Ketvirtas, paskutinis veiksmas.
Visi veikėjai užplūdo sceną, iš pradžių jie dalyvavo mūšyje, paskui susivienijo gedėdami žuvusiųjų. Primadonai užgiedojus sielvartingą, nukautam princui skirtą atsisveikinimo dainą, Donalas pasijuto taip, tarsi iš jo kūno plėštų nervus, o sielą draskytų nagai.