Išsišluostęs rankšluosčiu čiupo butelį „Žako Dofeno“ viskio ir prisėdo prie paprasto medinio stalo. Atsuko dangtelį, atidavė pagarbą šešėliams, nurijo gurkšnį.
Skystis apsvilino gomurį nelyginant ugnis.
Donalas išlenkė dar porą maukų ir užsuko dangtelį. Jautėsi apšepęs bei nešvarus, tačiau prisivertė išsitiesti ant lovos. Įsmeigė akis į lubas laukdamas, kol atslinks miegas.
O, taip, jis tryško žavesiu.
Penktą ryto už dviejų kvartalų nuo „Pavyzdžio“ viešbučio tuščiu šaligatviu aukštielninkas slinko kūnas. Galva kabėjo ore, kulnai braukė žemę.
Tamsoje suraibuliavo blausūs atspindžiai. Sąmonę praradusį vyriškį kažkas tempė.
Esybė paleido žmogų, kai užsuko už kampo. Jo pakaušis pokštelėjo į asfaltą. Nosis buvo sutraiškyta, skruostą vagojo gilios pjautinės žaizdos.
Šalia viršugalvio sužvilgo pora juodų, brangių, elegantiškų batelių. Blyškiaodė, šviesiaplaukė jų savininkė vilkėjo pilką kostiumėlį.
— Kas čia? — paklausė moteris.
*Pastebėjau jį tykantį prie „Pavyzdžio“.*
— Tik tiek?
*Ne. Panaršyk kišenes.*
Blyškiaveidė pažvairavo į šešėlius. Tada priklupo ant vieno kelio, pirštinėtą ranką įkišo į sumušto vyro kišenes, vienoje sužvejojo strėlinį ginklą. Pauostė tamsiame skystyje išmirkytą užtaiso galvutę ir kaipmat atpažino kvapą.
— “Mėnulio šešėlis“. Mirtina dozė.
Be to, sužeistas žmogus nešiojosi vielinę kilpą-smaugikę, kuri, užmesta ant aukos kaklo, veržtųsi savaime, kol susitrauktų iki kumščio skersmens… labai pamažu. Taip mirti nemalonu.
Rankose laikydama ginklus moteris išsitiesė. Vyriškis krustelėjo, suvirpino vokus ir vėl nurimo.
— Na, Ksalija, gal pasiūlysi, ką su juo daryti?
Tamsa sumirgėjo.
*Visiškai nieko.*
— Ką turi omenyje?
*Tai, ką girdėjai.*
Moteris pasižvalgė po gatvę ir galų gale sumojo, ką Ksalija nori pasakyti: juoduose šešėliuose sužybčiojo dvi poros gintarinių akių.
— Palikti jiems?
*Susimildama, Lora. Jis ruošėsi nužudyti primadoną.*
— Žinau. Bet Juodajam Ratui nepriklauso. Tu pričiupai iškrypėlį vienišių.
*Būtent.* Žodis tarsi nupleveno kartu su vėjo dvelksmu.
Moteris, Lora, vėl nudūrė akis į sužeistąjį.
— Tau derėjo apsiriboti keliais smūgiais, užuot įgyvendinus liguistas savo fantazijas.
Ji atsitraukė nuo kūno, ir tamsos raibuliai po akimirkos nusklendė pavymui.
5
Donalas pakirdo 05:23, septyniomis minutėmis anksčiau nei nuskambėjo žadintuvas. Košmaro pabaigoje, kuris verpetais ištirpo iš atminties, lyg kriauklės skylėje prasmengantis skystis, jis įtarė girdįs blėstantį klyksmą. Sąmonėje garsai veikiai nuščiuvo.
Nusilengvinęs tualete leitenantas atsuko čiaupą, atsigėrė sūroko vandens — bent tiek gerai, kad vandentiekis veikė — ir užsitempęs seną, juodą sportinį kostiumą išėjo laukan. Taip anksti gatvės plytėjo tuščios.
Šimto pėdų aukštyje tiesia linija praskriejo departamento žvalgybinis šikšnosparnis; Donalas pasisveikindamas mostelėjo ranka. Galbūt vėliau vienas iš žvalgybos magų, perėmęs šikšnosparnio prisiminimus, jį atpažins.
Ties akmeniniu cokoliu leitenantas, kaip įprastai, į angą įkišo policininko ženklelį ir, kai brūžuodamos žemę atsivėrė durys, ėmė leistis spiraliniu laiptatakiu.
Ar jauti?
Donalas sustojo, virptelėjo, liepė sau liautis kvailiojus. Aplinkui nieko nebuvo. Pajudėjęs iš vietos jis pėdino apačion, kol pasiekė katakombas.
Tuomet ristele leidosi bėgti per senovinį akmeninį grindinį.
Ar jauti dainą?
Kūną nutvilkė šaltis, bet Donalas prisivertė padidinti tempą, kurį išlaikė, kol įšilo raumenys. Pagaliau atsidūrė su žeme susiliejusių sarkofagų oloje.
Ar girdi?
Jis nuskuodė sparčiau jausdamas, kaip nervus braižo vaizduotės
— žinoma, kad vaizduotės — nagai, tarytum odą pervėrę kabliukai.
Ar girdi kaulus?
Parsigavus atgal prie akmeninių laiptelių, Donalo rankos drebėjo. Kylant viršun, šlaunų raumenys suglebo; širdį pervėrė baimė, jog kojos sulinks, ir jis nubildės žemyn. Maža to, atsidarydamos,' gremždamos asfaltą, durys trumpam užstrigo, o leitenantą nuo galvos iki kojų pirštų sukaustė stingdantis siaubas.
Netrukus jis išsvirduliavo ant šaligatvio ir pasuko namo.
Popiet Donalas leido sau nusnūsti ant užpakalinės patrulinio automobilio sėdynės. Pasitreniruoti šaudykloje neturėjo galimybės, todėl atsibudęs dar kurį laiką akių neatmerkė — pasistengė nugrimzti į transą.
Jis įsivaizdavo gniaužiąs ginklą ir pliekiąs tiesiai į gyvybiškai svarbius taikinio organus. Galop pratisai, trūksmingai atsidūsėjęs grįžo į realybę.
— Ei, leitenante, kavos norėsit?
— Jei tik pridėsit spurgų.
— Suorganizuosim.
Porelė uniformuotų pareigūnų, Beldenas ir O'Greidis, paliko jį miegoti salone, patys slankiojo netoliese tam atvejui, jeigu juos kviesdama sucyptų racija. Nūnai abudu sėdo į automobilį ir jį išsuko iš skersgatvio. Sustabdė mašiną priešais „Riebių saldybių“ krautuvėlę, virš ultavioletinių, stovėti draudžiančių linijų. Į konditeriją užsuko Beldenas.
— Jam patinka kreminiai tarantulai, — partneriui įkandin murmtelėjo O'Greidis. — Nuo kurių pajuoduoja dantys.
— Nuostabu.
Tačiau Beldenas nupirko paprastas ir bruknėmis įdarytas spurgas, kokias būtų užsisakęs Donalas, bei kavos puodelius, aplipdytus gyvatės oda, užpildytus pusėtino skonio gėralu. Kokybė neprilygo kiekybei.
— Pasinėrėte į kultūrą, leitenante? — Beldenas, įsitaisęs priešakinėje keleivio vietoje, savo puoduko dangtelyje atšovė miniatiūrinius šliužo nasrus. — Mėgaujatės opera?
— Žinoma, mano mielas drauge. Nugrimzdau į kultūrą iki kaklo.
— Kiek girdėjau, toji primadona — tikra gražuolė. — Už vairo sėdintis O'Greidis atsikando spurgos, užgėrė ją kava ir tebečiaumodamas paklausė: — Ar ji išties tokia žavi, kaip kalba žmonės?
— O, taip, — siurbčiodamas kavą švelniu balsu atsakė Donalas. —Iš tiesų.
Antrasis pasirodymas nustelbė premjerinį. Žiūrovai, kurių ratą sudarė turtingi, bet ne patys įtakingiausi miesto gyventojai, plojo nesivaržydami. Triumfo nuotaika, persmelkusi atlikėjus, pakylėjo juos į naują lygmenį.
Iš visos širdies dainavo ne vien primadona, bet ir kiti operos veikėjai. Pravirkdyti publiką pavyko dar keliems solistams, kurie sugebėjo įsiskverbti į klausytojų sielas ir jas apipinti emocijų raštais.
Šįkart broliai Brodovskiai budėjo užkulisiuose — paaiškėjo, kad naują postą jie išprašė iš Levisono, — ir po spektaklio Elas, aukštesnysis, trūktelėjo Donalą prie savęs.
— Po šimts, leitenante, akių mums nemuilinote. Dvidešimt plikų kūnų, visur siūbuoja stambūs papai… Badui teko prigulti.
— Eee… malonu, kad atkreipėte dėmesį.
Brodovskis nusiūbavo šalin palikdamas Donalą spėlioti, ar jie išties matė dvi dešimtis nuogų moterų. Galbūt Elas kerštaudamas paprasčiausiai erzinosi?
— Ei, kaip laikaisi? — pasiteiravo Levisonas. — Ko spoksai buku žvilgsniu?
— Mąstau apie strateginius reikalus. Ar Petrovas ir Dūkesnis jau pasirengę ją įsodinti į automobilį?
Sakydamas „ją“, Donalas kalbėjo apie primadoną.
— Taip. Ji vis tiek važiuos į „Penkis metų laikus“?