— Aha. Gardžiuosis septynių patiekalų vakariene. — O leitenantas su kitais pareigūnais stovės aplinkui ir žiūrės. — Su visais priedais.
— Pats jau užkandai?
— Aišku. O tu?
— Atsinešiau sumuštinį su pupelių daigais. Man jį vakar paruošė Tilė. Ką valgei?
— Dvi spurgas su bruknėmis. Užsigėriau didžiausiu puodeliu kavos iš „Riebių saldybių“. Draugiją palaikė Beldenas ir O'Greidis.
— Iš „Riebių saldybių“? — Levisonas atsiduso. — Prakeiktas laimės kūdikis.
Neilgai trukus laukan išniro primadona kartu su įkyruolių bei gerbėjų palyda. Įdomu, paklausė savęs leitenantas, ar tie prielipos jai niekada neįgrįsta?
Atsisėdęs Beldeno ir O'Greidžio automobilyje Donalas žvalgėsi į gatves. Jo skrandį traukė rėmuo, bet dėl to buvo kalta ne prasta kava, o supratimas, jog žudikas gali tykoti bet kur.
Operatyvinės grupės nariai vėl užėmė savo pozicijas. Trijulė vyrų kiaurą dieną praleido „Penkiuose metų laikuose“, maišėsi vyriausiajam virėjui po kojomis, stengėsi, kad jų nepastebėtų lankytojai. Donalas asmeniškai apėjo postus, pasidairė aplink restoraną, akimis ieškodamas bet kokių neįprastų, šioms vietoms nebūdingų smulkmenų, tačiau nieko nerado.
Dar po trijų valandų visi parvažiavo į „Pavyzdį“.
Leitenantui, teoriškai, darbo laikas baigėsi, bet jis neatsispyrė norui pasivaikščioti koridoriais ir užsukti į tarnybines patalpas. Prieš išeidamas iš viešbučio, šnektelėjo su Šonovanu, kuris niekuomet nemiegodavo — bent taip atrodė.
Kai Donalas grįžo namo, jau buvo vėlu.
Kitą rytą atsikėlė septintą, apimtas noro pabėgioti. Gatvėse daugėjo transporto priemonių, bet jis nudriuokė šaligatviais, užuot leidęsis į katakombas. Antžeminiame lygyje negirdėjo jokių kuždesių.
Palakstęs išsimaudė duše, kur stovėjo po karšto vandens čiurkšlėmis, kiek širdis geidė, nes šįsyk vandentiekis veikė be priekaištų, pusryčiams užkando kiaušinienės, apsirengė švariais marškiniais ir kita eilute, kurią išvalė garais „Fozio pokštuose“.
Berods, išaušo gera diena.
Dieninis spektaklis sutraukė visai kitokius žiūrovus; salę okupavo tėvų lydimi vaikai. Jie kūkčiojo ir juokėsi tuomet, kai reikėdavo, nors siužeto vingių, žinoma, nelabai suprato.
Donalas pagaliau perprato įmantrią istoriją, kurioje sumišo naivumas ir ambicijos, socialinis teisingumas bei kerštas. Kai primadona palinkdavo virš žuvusio princo Turolo ir užgiedodavo paskutinę ariją, jis pasislėpdavo tamsiausiuose šešėliuose. Būtent tada profesionalūs policininko instinktai nusilpdavo, ir leitenantą užliedavo keista, paslaptinga širdgėla.
Vėliau daLivnova sugrįžo į viešbutį atsipūsti, Donalas savo ruožtu pavaikštinėjo aplink „Pavyzdį“. Kartą tarp purpurinių taksi išvydo tamsią „Žiežulą“ ir prisiminė matęs automobilį prieš savaitę, stovintį netoli energijos valdybos komplekso.
Mašina atrodė neįprastai, bet anaiptol nebuvo unikali. Prie jos prisiartinus, apšvietimas priblėso, ir iš vietos pajudėjusios „Žiežulos“ salone Donalui, deja, įžiūrėti vairuotojo nepasisekė.
Vakare primadona turėjo keliauti atgal į Myriovilkio teatrą. Limuziną, riedantį per miesto centrą, kaip įprastai apsupo du niekuo neišsiskiriantys ir pora patrulinių automobilių.
Tokiu paros metu eismo srautai gerokai išaugdavo, todėl leitenantas pareikalavo, jog daLivnovos limuzinu važiuotu ir Levisonas su Dukesniu — taikliausiu departamento šauliu, jei tik į taikinius tekdavo pliekti iš arti. Viešnia užsiplieskė pykčiu ir aprimo tik tuomet, kai Levisonas pasiteiravo, kokia kvėpavimo metodika ji naudojasi, kad taip praplėstų balso diapazoną.
Pastangos peršokti prie kitos temos Donalui pasirodė nenatūralios ir perdėm akivaizdžios, tačiau Levo manieros — kaip visada — kažkaip padėjo nukreipti pokalbį norima vaga. Galbūt todėl, kad jis bendravo susitelkęs, iš pažiūros, degdamas troškimu išgirsti atsakymus į savo klausimus.
Šį vakarą broliai Brodovskiai budėjo priešais teatro fasadą.
— Leitenante, mes privalėjome užimti kitas pozicijas. Ten tiek daug nuogų kūnų, kad nepajėgėme susikaupti…
Donalas užsiėmė eiliniais patikrinimais: apžiūrėjo priešingų statinių langus, nužvelgė minią dairydamasis neįprastos kūno kalbos.
I sargybinio kailį įsijautė trečią dieną iš eilės. Darbas pamažu virto rutina.
Pavojinga rutina.
Šeimai, įsitaisiusiai dešiniojoje, viršutinėje, ištaigingoje ložėje, Donalas pareiškė esąs vienas iš teatro administratorių ir turįs pasirūpinti, jog vertingiems svečiams nieko netrūktų. Vyras didžiuodamasis išpūtė krūtinę ir tarė atžaloms, kad gyvenime svarbiausia yra tapti įtakingam.
Žmona nebyliai palinksėjo, sugerdama į save aplinkinius vaizdus, tačiau, kai visa šeima susėdo, jos akyse lyg ir sužybčiojo pašaipa. Vaikai priminė motiną, kas, Donalo nuomone, buvo visai neblogai.
Šviesos prigeso.
Sudundėjo būgnai, orkestras užgrojo uvertiūrą.
Pirmieji du veiksmai, kaip ir anksčiau, atėmė žadą. Per pertrauką leitenantas apėjo salę ir patraukė į užkulisius. Visur ramu.
Ne. Apsižvalgyk dar sykį.
Nes Donalą užvaldė įsitikinimas, jog į savo pareigas jis ėmė žiūrėti atsainiai. Čia rimtas reikalas. Grįždamas atgal tuo pačiu keliu, akimis pervėrė kiekvieną atlikėją ir scenos darbininką, įsistebeilijo į pastolius, galiausiai patikrino, kas slypi už užuolaidų. Į salę nusigavo tarnybiniais laipteliais, nepatingėjo apeiti visų ložių.
Tvarka.
Pertraukai artėjant į pabaigą, žiūrovai vorelėmis grįžo į savo vietas. Donalas liko stovėti prie pirmo aukšto durų, greta tvarkos prižiūrėtojo. Prasidėjusį trečią veiksmą jis stebėjo iš šešėlių, kaip visada, užburtas primadonos balso.
Leitenantas paplojo drauge su kitais; ketvirtas veiksmas, užsibaigiantis princo Turolo mirtimi, jį prikaustė labiau nei per pirmus kartus. Kai princas sukniubo ant akmeninio suolelio ir prisipažino mylįs ledi Arlą, primadona atsigręžė į auditoriją.
Plačiai išskėtusi rankas ji užgiedojo ariją, ir būtent tuo momentu įvykiai pakrypo netikėta eiga.
Oru nuvilnijo tamsa, kiekvienas žmogus salėje atsisėdo tiesiau ir įsitempė.
Donalas nesureagavo.
Ant scenos grupelė atlikėjų, princo sąjungininkai, kurie jį išdavė, sustingo it statulos… tačiau primadona vis dar dainavo širdį draskančią ariją nesuvokdama, jog kažkas nutiko.
Po sekundės pirmos trys eilės žiūrovų vieningai atsistojo. Donalas tegalėjo žiopsoti virtęs akmens luitu, kaip ir likusieji. Priešakinė eilė pajudėjo pirmyn, kitos dvi sutartinai žygiuodamos išsiliejo į tarpueilius.
DaLivnovos balsas virptelėjo.
Transas. Privalau…
Stovintys žmonės, maždaug šimtas vyrų bei moterų, pasišalino atokiau nuo sėdimųjų vietų ir per žingsnį pasislinko į priekį. Paskui dar per vieną.
Lyg per makabrišką šokį.
…iš jo ištrūkti.
Apkerėta, bereikšmius žvilgsnius spinduliuojanti šimtinė artinosi prie scenos. Muzikos garsai išblėso, primadonos balsas nutyko. Moteris nevaliojo nė pakrutėti, bet ją suparalyžiavo ne burtai, o baimė.
Štai kas atsitiko kituose teatruose. Dalis supančiotos Donalo sąmonės perprato, jog visi pranešimai ir straipsniai, skaityti per pasiruošimo procesą, melavo. Jėgos, viešoje vietoje gebančios apžavėti šimtą žmonių, nesunkiai pakoreguotų visų čia esančių prisiminimus.
Leitenanto viduje kažkas spragtelėjo.