NE.
Vos tik atgijo per apmokymus suformuoti, nuo transo sergėjantys įgūdžiai, galvoje, rodės, garsą išgavo medinė strektė. Kūną kaustantys ledo sluoksniai nuslinko ir ištirpo.
Judinkis.
Donalas pritūpė, nužvelgęs auditoriją suvokė, kad statulomis tapo visi, netgi Petrovas, teoriškai, pasirūpinęs apsauga nuo transo.
Judinkis, tučtuojau.
Muzikantai sėdėjo apmirę, šimtinė žiūrovų stūmėsi pirmyn, leitenantas savo ruožtu nurūko tuščiu tarpu ir šoko į orkestro duobę.
Kiekvienas instrumentą gniaužiantis žmogus lyg po signalo į Donalą pasuko sustiklėjusias akis. Į pareigūną mėgino įsikibti ištiestos rankos, tačiau jis alkūne smogė violončelininkui, spyriu šalin nutrenkė smuikininkę ir pirštais užsikabino už scenos krašto.
Leitenantas prisitraukė aukštyn, nusispardė rankas, graibančias jo kojas, išsiropštė iš duobės ir atsitūpė.
— Eime, Marija!
Nuskambėjęs vardas pagelbėjo primadonai išsivaduoti iš sąstingio. Ji pašaudė žvilgsniu paniškai šnopuodama ir nusiūbavo atbula. Užnugaryje atsisėdo princas, kiti atlikėjai darniai žengė į priekį.
Mėšlas.
Donalas pripuolė prie daLivnovos, apkabino ją per juosmenį:
— Mums reikia bėgti. Suprantat?
— Taip…
Jis norėjo įspėti moterį, kad šioji liautųsi taip pūkštavusi, tačiau kažkas, galbūt dainavimo pratybos, privertė ją giliai įkvėpti ir aprimti.
— Kur? — paklausė primadona nusimetusi batelius.
— Kairėn.
Kartu su daLivnova, kurią tebelaikė už liemens, leitenantas nuskubėjo į scenos šoną. Kai abu nėrė į užkulisius, jų pusėn rankas ištiesė darbininkas. Donalas alkūne iš apačios kirto vyrukui į pasmakrę. Jiedu pralėkė pro nokautuotą žmogų, nubildėjo laipteliais ir pasiekė avarinį išėjimą. Primadonos gelbėtojas kojos smūgiu atšovė velkę ir pravėrė duris.
Kitapus tarpdurio driekėsi tamsus skersgatvis, bet, nespėjus išnirti laukan, į moters suknelę iš užnugario įsistvėrė trys vyrai, kurie unkstesnėje scenelėje atliko ietininkų vaidmenis.
Donalas atsigręžė, iš viršaus užvožė artimiausiam į kaklą — tiesiai į dešimtuką, — ir žmogus sudribo, bet iš šešėlių jau slinko pamaina. Antrajam vyrui jis spyrė į kelį, iš po kojų išmušė tvirtą pagrindą, čiupo už galvos ir ją perkreipė.
Primadona vis dar grūmėsi su trečiuoju, todėl leitenantas iš perpetės dėklo išgriebė „Magnusą“, buože trenkė žmogui per sprandą ir jį nugriovė.
— Bėgam.
Nuo grindų pakilo vieno iš kritusių ietininkų pirštai, tačiau Donalas juos užmynė, išgirdą glitų trekštelėjimą, pastūmė daLivnovą link išėjimo.
Lauke pritūpė. Ties gatvės kampu kulniuojantis praeivis ūmai sudrebėjo ir lyg ant medinių kojų pasuko į skersgatvį.
Apžavėtas.
Tanatas rautų. Kaip toli gali pasklisti kerai?
— Eime ten.
Už teatro Donalas nukūrė pirmas, primadona stengėsi neatsilikti. Žemė buvo šalta ir kieta, o moteris skuodė basa. Jie šonu aplenkė stiklo šukes, numesto alaus butelio duženas, kurios blykčiojo šviesos atspindžiais.
Priešais nudriko kitas skersgatvis, pernelyg siauras, kad bėgliai išsitelktų vienoje gretoje, ir velniškai panašus į potencialius spąstus, tačiau jie neturėjo iš ko rinktis. Donalas nusitempė daLivnovą iš paskos.
Netrukus jiedu išlėkė į Devyniasdešimt antrąją gatvę.
Ryškus apšvietimas, burzgiantys automobiliai, praeivių minia: maždaug dvidešimčiai sekundžių leitenantui dingojos, kad pavojus nebegresia. Jau ketino susistabdyti purpurinę taksi, bet pamatė, kaip grupelė turistų, rankose laikančių fotoaparatus, sudrebėjo, ir jų akyse nušvito bereikšmiai žvilgsniai.
Apkerėti žmonės atsigręžė į primadoną.
Ji tapo traukos centru.
Kad ir kur jie mėgintų slėptis, transo burtai seks iš paskos ir paveiks kiekvieną, esantį daLivnovos akiratyje. Lyg kokia infekcija. Donalas trenksmais nustumdė atkištas turistų rankas ir timptelėjęs moterį — „…ime“ — privertė ją pajudėti.
Baltos suknelės petnešėlė nuslydo žemyn, ir leitenantas pastebėjo sušmėžuojant krūtį ' o, Hade, dabar tam nėra laiko, — paskui išvydo akmeninę, už žmogų platesnę, kitapus Lobių gatvės stūksančią koloną.
Jis įgrūdo ginklą atgal į dėklą, suėmė primadoną už kairiojo riešo, pats pritūpė. Išsitiesė užsimetęs ją ant peties tarytum ugniagesys, gelbėjantis gaisro auką.
— Laikykitės.
Donalas pasileido tekinas.
Užstaugė garso signalai, ūmai susidūrė ir stiklo druzgų liūtimi apsipylė du automobiliai, nes užburti vairuotojai nukreipė dėmesį į sprunkančią porelę. Donalas bėgiojo kas dieną, ištisus dvidešimt metų, todėl dabar, nardant tarp transporto priemonių, jį užvaldė savotiškas džiūgavimas. Nors pečius slėgė primadonos svoris, leitenantas lengvai iššoko ant priešingo šaligatvio, atsivedėjęs spyrė, ir priešais stovintis žaliūkas susmuko.
Dar už dvidešimties jardų Donalas pasilenkė, vos nenumetė primadonos apčiuopomis ieškodamas piniginės, rado ją ir iškrapštė policininko ženklelį, kurį tučtuojau įplojo į plyšį, žiojintį akmeninėje kolonoje.
Metalinės durys atsivėrė, kitoje slenksčio pusėje buvo matyti žemyn vedantys laipteliai.
— Jūs pirma. — Jis įstūmė moterį vidun. — Paskubėkit.
— Taip…
Basas daLivonos kojas nudažė kraujas. Ji galėjo paslysti, bet Donalas, neturėdamas kitos išeities, švelniai niuktelėjo primadonai, pats smuko pro ertmę, ir įstatė ženkliuką į spynos mechanizmą. Link cokolio artėjo tuzinas apkerėtųjų, o durys vėrėsi labai lėtai…
Velnias, velnias, velnias.
…tačiau užsidarė laiku. Artimiausiu metu pavojus negrėsė.
— Jie prašilau…
— Ne. Judinkitės. Mus apsaugos akmens sienos ir atstumas.
Nusikratyti kerais pavyks tiktai pasitraukus atokiau nuo žmonių.
— Kur?
— Tiesiog leiskitės.
Gruoblėtą tunelį, nutįsusį laiptatakio apačioje, jie pasiekė maždaug per dvi minutes.
— Ar čia?.. Kur mes, detektyve? Katakombose?
— Vadinkite mane Donalu. Ir taip, mes katakombose.
Jie sparčiai, kone bėgte, žingsniavo pirmyn. Donalas mielai būtų nudūmęs, bet primadona nesugebėtų išlaikyti tempo.
Garsas…
Leitenantas sustojo kaip įbestas.
— Kas atsitiko, de… Donalai?
Kažkur iš priekio sklido prislopintas gausmas.
— Mums teks pasukti kitu keliu. Nedelsiant.
— O…
Klupčiojančią, pusiau ristele siūbuojančią daLivnovą jis traukė sau iš paskos, kol nėrė į dešiniąją tunelio atšaką. Tuomet moteris nusikratė vedlio ranka, bet tebesvirduliavo pavymui.
— Jūs nežinote, kur eiti?
— Šiuose požemiuose nesilankau.
— Mėšlas.
Žodis visiškai nepritiko primadonos lūpoms.
Miesto katakofnbos nesijungė į vientisą raizginį, bet atskiri jų tinklai išplisdavo per daugelį mylių. Kartais jas susiedavo metro arba kanalizacijos sistema.
Tolumoje pasigirdo duslus bildesys.
— Ar galite judėti sparčiau?
— Vardan Hado…
— Galite?
— Taip.
Kai kurie iš vietinių sarkofagų atrodė tokie seni, kad viso labo priminė akmeninius kauburius. Kiti buvo iškalti visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius. Bėgliai nesustodami pro juos prašvilpė.
Ar jauti kaulus?
Donalas suvirpėjo.