Galų gale Donalas atjungė energijos tiekimą, mažinti vežimėlio greitį leido trinčiai. Priešakyje subolavo pilkšvas, blausus, bet pamažu ryškėjantis šviesos lopinys.
Jie sustojo.
Kai abu užsiropštė ant švarios, greta bėgių stūksančios platformos, netiesioginis jos apšvietimas sustiprėjo. Ar žmonės čia nusileisdavo? Išėjimų į paviršių nebuvo — anot žemėlapio, regėto techninio personalo kontoroje, — bet galbūt palei stotelę kursuodavo krovininiai vagonai.
— Kur mes?
Donalas pamojo ranka. Ant sienos, vietoj stoties pavadinimo, žvilgėjo kaukolė, kurią apsivijo Uroboras, į juostą panaši, savo uodegą ryjanti gyvatė.
— Miesto energijos valdyboje, — atsakė. — Centriniame komplekse.
— Čia saugu?
— Tikiuosi. — Platformos gale jis pastebėjo žmogaus dydžio duris su mažesne emblemos versija. — Velniškai rikiuosi.
6
Įveikę horizontalią šachtą, jiedu išniro į požeminį kompleksą. Žvilgsniu neaprėpiamą tamsią erdvę užpildė eilės gigantiškų reaktorių.
Donalo kūną, rodės, palytėjo milijonai pirštelių. Primadona sudejavo.
— Ana ten įrengti apsauginiai ekranai, — sukuždėjo leitenantas. —Žiūrėkit aukštyn. Matot? — jis parodė direktoriaus kabinetą, įrengtą kairiosios sienos viršuje. Piršto galiuku ore nubraižė juodo, geležinio laiptatakio kontūrus.
— Gerai. — Moteris spustelėjo jo žastą,
Bėgliai numynė tarpueiliu, panašiu į platų kelią. Jie laikėsi kairės pusės, stengėsi nesitraukti nuo reaktorių pagrindų. Akiratyje nebuvo regėti nė gyvos…
Velnias.
Maždaug už dvidešimties jardų, dešiniojoje atšakoje, prie reaktoriaus aptaisos darbavosi vyriškis duksliu kombinezonu. Bet žmogus nepakėlė galvos, ir Donalas su daLivnova veikiai prasmuko pro šalį.
— Jis mūsų nepamatė, — sušnabždėjo primadona.
Leitenantas atsiliepė iki murmesio prislopusiu balsu, idant šio garsai nepasklistų erdvėje:
— Kerų poveikį greičiausiai nuslopina apsauginiai rūbai.
Viltis, jog taip nutiks, tapo viena iš priežasčių, kodėl jis čia vedėsi savo globotinę.
Porelė apėjo dar septynis reaktorius, bet kai iki laiptų beliko nedidelis atstumas, korį, pasileidę tekini, jie sukartų per keletą sekundžių* planas nuėjo Cerberiui ant uodegos. Kelią pastojo keturi vyrai pilkais kombinezonais.
— O… sveiki. Aš esu leitenantas Riordanas. Privalau susitikti…
Tačiau ketvertukas spiginosi apsiblaususiomis akimis. Donalas dirstelėjo į moterį. Nuostabus blyškus jos veidas mirtinai išbalo.
Ar primadona atkreipė dėmesį, jog tie žmonės nesudrebėjo ją išvydę? Tarytum jau būtų apkerė…
— Pasitraukit. — Leitenantas suktiniu spyriu smogė pirmam darbininkui į šlaunį, tokiu būdu suparalyžiuodamas jo koją ir parversdamas ant žemės. Kumščiu porą kartų kirto antram, griebė daLivnovos ranką, nusitempė ją kiaurai grupelę, pakeliui pirštais bedė dar vienam į akis. Po sekundės visi keturi liko užnugaryje.
— Greičiau…
Jiedu padidino tempą, tačiau priešais išdygo dar gausesnis, septynių ar aštuonių vyrų būrys. Donalas sustojo, pažvelgė atgal, kur jau spietėsi pastiprinimas, trūktelėjo primadoną į šoninę tarpueilio atšaką, taip energingai, kad vos neišnarino rankos…
O, ne.
…ir suakmenėjo pamatęs eilinę, gyvą užtvarą.
— Atleiskit.
Iš aklavietės pasprukti nepavyks.
Donalo marškiniai permirko prakaitu. Jis skuodė kiek įkabindamas, o primadona… jos kojos sruvo krauju, suknelė sudrisko, vis dėlto veidas ir kūnas priklausė nuostabiausiai esybei visatoje. Ach, kokia ji graži.
— Gelbėkit mane, D-d… Meldžiu. Gelbėkit.
Leitenantas nurijo seiles, iš dėklo išgriebė „Magnusą“. Pakėlė ginklą, nusitaikė, paspaudė gaiduką. Driokstelėjus šūviui, moteris sucypė.
Vienas vyras nukrito.
Nekalta auka…
Tačiau apkerėti darbininkai be jokių dvejonių artinosi prie bėglių, slinko iš abiejų tarpueilio pusių. Donalas nukreipė akis viršun. Jei būtų vienas, gal užsikabarotų reaktoriaus šonu… bet su primadona? Nieku gyvu.
Tanatas griebtų.
Jis iššovė į grupelę, mitriai apsisuko ir dviem šūviais patiesė porą individų iš kito būrio.
Abi komandos sulaukė pastiprinimo — vyrų, dėvinčių energetikų kombinezonus, rankose laikančių masyvius šautuvus. Jiedu nebeturėjo jokios galimybės išsigelbėti.
Donalas nuleido „Magnusą“.
— Gelbėkit…
Ar jauti dainos skoni?
— …mane.
Pistoleto apkaboje beliko šeši šoviniai. Priešininkų gretas sudarė daugiau nei dvidešimt darbininkų; pusė iš jų gniaužė galingas šaudykles, kurioms supokšėjus jis paplūstų kraujo fontanais. Viskas baigta.
Vyrai artėjo.
— Meldžiu…
Leitenantui magėjo paklausti, ar primadona pamena jo vardą. Keista, jog tokia apgailėtina mintis šovė prieš mirtį — juk netrukus asmeninė visata užges, išsitrins lyg žodžiai grifelinėje lentelėje, kuria jis naudodavosi našlaičių prieglaudoje.
Donalas prisiminė, kaip sesuo Merė-Ana Stiks jam į galvą kalė matematikos taisykles, kaip aptvarstė žaizdą, kai trys vyresni berniukai…
Kojas velkantys darbininkai sustojo.
Kas čia vyksta?
Viena grupė mažumėlę prasiskyrė leisdama į priekį žengti lieknam vyrui žila, smailia barzdele. Donalą apėmė negera nuojauta, jog tokios įvykių eigos jam ir derėjo tikėtis. Akiratyje pasirodė Melfaksas Kortindas, komplekso direktorius.
Tamsios, žioruojančios Kortindo akys spinduliavo anaiptol ne bereikšmį žvilgsnį.
— O, leitenante. Malonu maty… atsargiau.
Donalui kilstelėjus ranką, laikančią „Magnusą“, apkerėti vyrai nukreipė šautuvus į primadoną. Iš abiejų pusių stypsantys šauliai būtų apsimainę kulkomis ir, geriausiu atveju, vieni kitiems suvarpę kojas, tačiau burtais paveiktiems žmonėms jų pačių saugumas nerūpėjo.
Darbininkai atliko marionečių-kamikadzių vaidmenį.
Leitenantas nuleido ginklą, atgniaužė pirštus. Nukritęs pistoletas sužvangėjo į grindinio plokštę.
— Ar aš čia atėjau laisva valia? — jis neketino pateikti klausimo balsu.
— Mūsų motyvai įkūnija amžinąją paslaptį, ar ne? — Melfaksas Kortindas kalbėjo mandagiu tonu, visiškai be jokios įtampos.
— Atsiknisk.
— Ach, susimildamas. — Iš apsiausto kišenės direktorius ištraukė blizgantį, senovinį pistoletą. Dvi tamsios patrumpintų vamzdžių žiotys atrodė piktdžiugiškai grėsmingos. — Kur jūsų manieros?
Kortindas atsuko ginklą į primadoną.
— Metas mirti, mieloji.
Ar jauti dainą?
— Ne.
Štai ir lemiama akimirka.
Ar lieti kaulus?
Apžavėtų darbininkų rankose šautuvai nė nevirptelėjo* Vis dėlto Donalą sukaustė ne jie. Vardan Mirties, baimė čia niekuo dėta.
Bet akimirka išties buvo lemiama.
— G… gelbėkit…
— Jis negali.
Būtent dabar leitenantas turėjo griebtis veiksmų.
Ar jauti…
Pistoletas užgriaudėjo; vamzdžius nutvieskė stroncio raudonis.
Iš baltutėlio moters kaklo ištiško purpuriniai lašai. Arteriniam kraujui plūstant čiurkšlėmis, primadona pasisuko ant kulno, susmuko ant akmeninio grindinio.