Ir išleido paskutinį kvapą.
…kaulų skonį?
Per vėlu.
Dar prieš sekundę…
Antras šūvis, raudonos liepsnos, duslus pokštelėjimas, trečioji akis, praplėšta daLivnovos kaktoje…
…Donalas galėjo ją išgelbėti, tačiau pavėlavo. Nuo to momento, kuomet leitenantas privalėjo užstoti globotinę, jį skyrė visas gyvenimas ir visata.
— Ne!
…ir tamsus klanas kraujo, tekančio iš prakiurdytos kaukolės.
Pagaliau Donalas atsikratė sąstingio.
Jis puolė Melfaksą Kortindą, tas ėmė mitriai šokčioti demonstruodamas bagua judesius, bet šį kovos meną buvo įsisavinęs ne vien direktorius. Leitenantas nuspėjo, kokiame taške direktorius atsidurs, delnu išmušė senovinį pistoletą, pirštais dūrė priešininkui į akis, alkūne rėžė šunsnukiui į gerklę, keliu kirto žemiau šonkaulių ir sėkmingai pataikė į blužnį.
Donalas ranka apsivijo Kortindo kaklą, užbaigdamas sukamąjį judesį prilipo priėjo nugaros tarytum įsimylėjėlis ir nutrenkė direktorių ant grindinio.
Apkerėti vyrai stūksojo suakmenėję.
Ar jauti…
Priešas sudribo, tačiau nenusigalavo. Pavojus tebegrėsė. Donalas aukštai iškėlė koją.
…dainą?
Ir ją nuleido ant Melfakso Kortindo.
Su trenksmu.
Apžavais paveikti žmonės sudribo ant žemės, paniro į stebuklinę komą. Gyvybių neprarado.
Lavonais virto tiktai komplekso direktorius ir primadona.
Kuri vylėsi, kad ją išgelbėsiu.
Atžagaria ranka, ne taip seniai spaudusia ginklą, Donalas nuo veido nusišluostė karštą skystį. Galbūt prakaitą, o gal kraują.
Kad ją išgelbėsiu. Nors nė neįstengė…
O, taip, čia kraujas. Pasruvęs iš kažkokios žaizdos.
Toji kalė nė nepajėgė atsiminti mano vardo.
Bet ji tokia graži, netgi dabar, išsikėtojusi, plačiai atmerktomis akimis žvelgdama į amžinybę; blyškią odą nusėjo raudoni purslai, plonytė suknelė permirko karštais, blizgančiais gyvybės syvais. Aplinkui dunksantys reaktoriai, regis, švytėjo juoda tamsa ir nebyliai kaukė.
Ar girdi kaulus?
Donalas labai lėtai paėmė „Magnusą“, grąžino jį į dėklą, nenuleisdamas žvilgsnio nuo primadonos. Nuostabiosios primadonos. Pritūpė greta tobulo jos pavidalo.
Kokia žavi.
Pakišo rankas po lavonu.
Tobulybė.
įsitempė.
Ar jauti…
Atsispyrė nuo žemės ir išsitiesė glėbyje laikydamas glebų moters kūną. Žengtelėjo pirmyn, paskui dar kartelį, galop pajudėjo sparčiau — Donalas su įstabiausia tobulybe visatoje ruošėsi pasišalinti iš požeminio komplekso ir niekada į jį nebegrįžti.
…dainos skonį?
Leitenantas pasinaudojo liftu, kuriuo į paviršių ištrūko aną sykį. Plieniniam diskui kylant aukštyn, jis išdidžiai spaudė daLivnovą, nukorusią vieną ranką.
Platformą ūmai nutvilkė virpesiai, ir ji sustingo po kupolu. Skliauto viršų perrėžė plyšys, juodo metalo šonai susilankstė, ir Donalas nužengė į uždarą kiemelį.
Geležinės durys, įmontuotos vidinėje sienoje, buvo pusiau praviros. Salia jų tysojo tu sargybiniai. Kerų poveikiui išsivadėjus, tuodu paniro į tokią gilią komą — kaip ir požemyje likę kolegos, — kad juos išgelbėti galėjo tik stebukladarių intervencija.
Bet tai jau ne Donalo reikalas.
Tobulybė.
Jis peržengė kniūbantį žmogų, išnešė primadoną į erdvesnį kiemą, kur stovėjo trys juodi automobiliai iškiliais galiniais sparnais.
Kiekvieno dureles puošė kaukolės ir Uroboro bareljefai. Akiratyje niekas nekrutėjo.
Kone atsitūpęs leitenantas į save patraukė artimiausios mašinos dureles. Jos spragtelėjo ir atsidarė.
Gerai.
Savo tobuląją primadoną jis perkėlė prie užpakalinės automobilio dalies, pusiau sėdomis pasuko rankenėlę — atsargiai, neišmesk jos, — atšlijo nuo pakylančio dangčio. Galop rūpestingai, su švelnia šypsena veide, į bagažinę įrideno pasakišką kūną.
Ir užtrenkė dangtį.
Donalas nubraukė į sarginę, kur rado dar porą sudribusių vyrų. Nuo kabliukų nuėmė tris automobilių raktelius. Tuomet žemyn nulenkė žalvarines svirtis, atidarančias išorinius vartus.
Grįžęs atgal įsitaisė salone ir išbandė raktus. Spynelėje pasukus antrą, variklis atgijo. Milžiniški plieniniai vartai jau vėrėsi, kai leitenantas išlipo laukan ir nereikalingus raktelius išmetė į kanalizacijos vamzdį. Nuo klampių, tamsoje liulančių srutų atsklido du tekštelėjimai.
Jis vėl sėdo į vairuotojo vietą, pastūmė svirtį su reljefiniu kaukolės bumbulu įjungdamas pirmą pavarą, pro atsidarančius gigantiškus vartus išsuko automobilį į tuščią gatvę, nutįsusią tarp apleistų pastatų, kurie į žmogų dėbsojo juodomis akimis.
Aukštybėse sodriu purpuru pulsavo dangus.
Prisireikė dviejų valandų, kol pavyko nutolti nuo centrinių Tristopolio rajonų. Jis stengėsi važiuoti siauromis gatvelėmis ir aplinkkeliais, atokiau nuo pagrindinių arterijų, neviršyti leistino greičio, vengti duobelių…
Kokia gražuolė.
…sutelkti dėmesį į vairavimą, nors mintys vis baudėsi nuklysti link nepriekaištingų linijų kūno. Širdyje kirbėjo noras sustoti ir pasinerti į stingdantį transą. O taip, jis būtinai sustabdys mašiną, išlipęs atšaus bagažinę, palies savo stebuklą… bet ne dabar. Vėliau.
Gražuolė.
Kuri priklausė jam. Štai kas svarbiausia, ar ne?
Už miesto ribų leitenantas pasuko automobilį į Juodosios Geležies mišką, kuriame retai kas apsilankydavo ir beveik niekas negyveno. Matyt, todėl našlaičių prieglaudos valdžia nesiekė pasipelnyti parduodama kotedžą. O gal tuo, kad namelis atitektų Donalui, pasirūpino sesuo Merė-Ana Stiks.
Nors tėvai pasimirė, kai jam tebuvo savaitė, senelis, atšiaurus vienišius, išgyveno dar trylika metų. Auginti anūko nė kiek netroško, bet jį pripažino. Džekas Riordanas su pasauliu atsisveikino, likus metams iki vaikaičio „išleistuvių“ — kuomet keturiolikmetį paauglį išspyrė iš prieglaudos, — o Donalas paveldėjo kotedžą bei šiokias tokias santaupas, kurios leido pratęsti mokslus ir ruoštis stoti į karo akademiją.
Kiek jis žinojo, nė vienas iš departamente dirbančių kolegų nenutuokė apie šią užuovėją. Pats niekuomet apie ją nepasakojo, retai čia užsukdavo ir, be abejo, nieko nebuvo atsivežęs.
Iki šiol.
Pailgas automobilis burzgė tamsėjančiais keliais, aplinkinį vaizdą darkė nakties fone juoduojantys, keistų formų šešėliais virtę medžiai. Donalas gan ilgai vairavo išvijęs iš galvos bet kokias sąmoningas mintis, nugrimzdęs į nuostabias svajas. Ak, mano primadona.Galiausiai grįžęs į tikrovę pamatė, kad mašina įriedėjo į Išplitusį slėnį.
Jiedu — jis ir negyva moteris — dardėjo Juodosios Geležies tankmėje. Kas nors turbūt jau aptiko jovalą, paliktą Centriniame komplekse. Nusikaltimų vietas tiriantys pranašautojai, ko gero, jau triūsė atsiraitoję rankoves.
Prieš keletą valandų Donalas dar galėjo nusispjauti į savo užmačias ir grįžti į policijos štabą, bet tik ne dabar.
Viskas gerai, brangioji.
Kai priešais atsivėrė tiesus takas, apie jokias kitas alternatyvas jis nebegalvojo. Na, ir puiku.
Automobilis turėjo didžiulį kuro baką, o degalų, regis, būtų užtekę visai amžinybei. Pagaliau atėjo vidurnaktis, sprendžiant iš kaukolinio laikrodžio su šlaunikaulio ir stipinkaulio formos rodyklėmis.