Jis tebemygo akceleratoriaus pedalą.
Tamsoje sklandė šiurpus kauksmas ir šmėžavo vos įžiūrimi šešėliai gintarinėmis akimis. Iš siauro vieškelio Donalas išsuko į Tartaro taką ir sumažino greitį. Į akis tarytum pribyrėjo žvyro.
Prieš ketvirtą ryto, nusigavęs į pažįstamas apylinkes, leitenantas įvairavo automobilį į proskyną ir jį sustabdė.
Pasėdėjo lūkuriuodamas.
Po pauzės išjungė variklį.
Kurį laiką Donalas skendėjo transe, galų gale atsipeikėjo. Giliai įkvėpė, prisivertė pajudėti, atidaręs dureles nuleido koją į tamsų purvą. Dangus panėšėjo į vientisą purpurinę skraistę. Šlaito apačioje jis matė ežerą, išsiplėtusią, niekada nenušvintančią dėmę. Telkinys neturėjo pavadinimo, o vanduo visuomet buvo juodas ir tykus. Bent jau tais kartais, kai leitenantas čia apsilankydavo.
Jis prisiartino prie stambaus, sidabriško, ant kauburio iškilusio medžio. Iš kišenės ištraukė raktą, kurį įkišo į skylutę žievėje. Po dvejonės akimirkos pasigirdo trekštelėjimas.
Šlaito mulčias nuslydo atidengdamas plieninius kotedžo langus ir raižytas juodmedžio duris.
Senelio Džeko palikimas.
Donalas atvėrė laukujės duris, ąrįžo prie automobilio, iš bagažinės išgriebė brangiąją primadoną. Švelniai pernešė moterį į namelį,^ namelį, ir paguldė kūną ant pailgo pietų stalo.
Tuomet paspaudė titnaginius dviejų žibalinių lempų jungiklius. Gelsvos liepsnelės virptelėjo ir sumirguliavo, bet galiausiai paryškėjo.
Tobulas…
Ne. Iš pradžių reikia užsiimti darbais.
Prisivertęs nukreipti akis nuo tobulybės, tysančios ant stalo, leitenantas pasidairė kokio sunkaus objekto. Sykiu stengėsi vengti sijų, kybančių po žemomis lubomis.
Jis sustojo, kai pamatė seną akmeninę kaukolę iš Zurinamo, kažkokį totemą, kurį dievino apgailėtinas senis Džekas, niekada neužsukęs į prieglaudą pasimatyti su vaikaičiu, nė neketinęs jo ištraukti iš nelemto kalėjimo…
Dabar tai neturėjo jokios reikšmės.
Gražuolė.
Delne gniauždamas kaukolę, Donalas šlaitu nusileido iki automobilio. Užtrenkė bagažinės dangtį, sėdo į vairuotojo vietą, ant kelių pasidėjęs akmeninę galvą įjungė pirmą pavarą. Apvažiavo drūtą, žemės paviršiuje kyšančią medžio šaknį, nuspaudė stabdį, bet variklį paliko veikiantį.
Apačioje regėjo bevardį ežerą, kaip visada, tirštą ir tamsų.
Jis smuko laukan, kaukole primygo akceleratorių, atleido sankabą ir šoko atokiau nuo kėbulo.
Mašina nubildėjo lūkuriuojančio ežero kryptimi.
Ji kur nors užstrigs.
Sekundei Donalas įtikėjo, kad jam nepasiseks, bet netrukus automobilis nučiuožė nuo aukšto kranto ir pūkštelėjo į ežerą. Iki stogo paniro į juodą, klampų vandenį, gan veikiai prasmego gelmėse.
Virš stogo nuvilnijo viena išriesta, pasitenkinimo vypsnį primenanti bangelė. Vos tik ji išnyko, virš telkinio ir miške įsivyravo įprasta tamsa.
Šiek tiek paspoksojęs į ežerą leitenantas nužingsniavo atgal link kotedžo. Pas savo svajų objektą.
7
Kitas tris dienas ir naktis Donalas praktiškai nemiegojo. Protarpiais, kai vis dėlto prinūsdavo, keistuose sapnuose išvysdavo primadoną, jam dainuojančią arijas, stovinčią ant neįtikėtinai balto smėlio, greta gyvsidabrio jūros, išnirusios iš negyvo menininko, Džemikso Holandsono, kurio kaulą teko liesti energijos valdybos komplekse, atsiminimų.
Bet nūnai jam draugiją palaikė primadona vaiskia, spinduliuojančiai balta oda, išsitiesusi ant pailgo stalo, po žemomis lubomis.
Gražuolė.
Donalas apiplovė žaizdas, virtuvėje susiradęs mentelę nuo tobulo kūno nugremžė kraujo krešulius, nudrėskė kruvinus suknelės lopinius — o, Tanate, kokia tobulybė, — tada palaikus įvyniojo į baltą paklodę.
Paskui prisitraukė ir atlošu į stalą atsuko vienintelį kotedže esantį fotelį, atsiklaupė ant jo, sunėrė dilbius virš atkaltės. Mąsliai įsispitrijo į džiūstantį, tobulą troškimų objektą.
Neilgai trukus ji bus paruošta skrodimui.
Ar girdi kaulus?
Kartkartėmis apmąstymus tekdavo nutraukti. Norint atsidėti nuostabiam, tamsiam procesui reikėjo, jog primadonai — ir pačiam Donalui, žinoma, — niekas netrukdytų. Taigi jis prisivertė nusiūbuoti į virtuvę; iš skardinės gerdamas šaltą sriubą panaršė seną instrumentų dėžę ir įrankių skrynią.
Tokioje girioje senelis Džekas turėjo būti pasirengęs bet kokiems pavojams. Donalas surado trylika geležinių sargybinių: laibų, svarių, maždaug dilbio ilgio objektų, užsibaigiančių grublėtais smaigais, kuriuos galima nesunkiai įgrūsti į žemę.
Įranga, apsauganti nuo myriovilkių rujų, atstumdavo ir kitus gyvus, už augmeniją sudėtingesnius organizmus.
Donalas išvilko sunkius sargybinius laukan. Smailes nesunkiai įspraudė į kietą dirvą — pasviręs virš kiekvienos stumtelėdavo ją giliau. Užtruko valandą (bent taip atrodė: laiko tėkmė čia sruvo keistokai), kol visas sustatė žiedu, supančiu kotedžą.
Kai į žemę įsiskverbė paskutinis smaigas, namelį apgaubė didingas, raibuliuojantis, nuo įsibrovėlių sergėjantis pusrutulis.
Ką gi, dabar jie saugūs.
Leitenantas grįžo vidun pamąstyti apie primadoną.
Donalas ilgai skendėjo kerinčiose godose. Pagaliau atsipeikėjęs suvokė, jog klūpo ant fotelio. Kai pabandė atsistoti, sustingusias sausgysles pervėrė diegliai.
Jis ranka apsišluostė veidą, užčiuopė seniai neskustos barzdos šerius. Nukėblino į vonios kambarį, nors žingsniai kėlė agonišką skausmą.
Nusilengvinęs iš čiaupo atsigėrė sūroko vandens ir perėjo į virtuvę. Sopuliai tebedegino kojas, bet, laimei, nebe taip aršiai. Donalas atsidarė dar vieną sriubos skardinę, nurijo tris gurkšnius, padėjo ją ant spintelės.
Žinojo privaląs atlikti kažkokią svarbią užduotį.
Kokią?
Įrankių dėžė.
Leitenantas išjos iškrapštė surūdijusį dalgį, kuriuo senelis Džekas pjaudavo aukštas, ilgas žoles. Sužvejojęs galąstuvo akmenėlį, ant šio nuvarvino septynis drugių aliejaus lašelius ir užsiėmė ilgu, kruopščiu darbui — įniko šveisti ir pustyti ašmenis.
Gana greitai jos kūnas suminkštės.
Gražuolė. Tokia…
Tiktai tada jis pradės skrodimą, pasitelks visus savo įgūdžius, idant vieną po kito nublizgintų brangiuosius kaulus.
Donalas akmenėliu pustė dalgį, kol nebepajėgė ištverti tobulybės, gulinčios kitame kambaryje, traukos.
Grįžęs į svetainę vėl atsiklaupė ant fotelio, mąstingą žvilgsnį įbedė į negyvą, tobulą, ant stalo išsitiesusią primadoną.
Tokia tobula…
Jis klūpėjo sustingęs, užvaldytas pasigėrėjimo, kai netikėtai nugriaudėjo driokstelėjimas, ir laukujės durys virto šipuliais, o langai išsprogo į kambarių pusę.
Ne…
Į kotedžą įsiveržė tamsiai apsirengę, antikerų sluoksniu apsišarvavę kareiviai. Vieni pritūpė, kiti nusirideno ir pašoko, į Donalą atstatydami ginklus.
Jūs negalit…
Leitenanto pirštai nuslydo link perpetės dėklo.
…jos atimti!
Suspaudė „Magnuso“ buožę, pabandė iškrapštyti pistoletą.
Staiga pro tarpdurį, traiškydama medines suniokotų durų nuoplaišas, įžengė moteris pilkšva eilute. Ji pakėlė masyvų strėlinį ginklą, nusitaikė Donalui į širdį.