Pasaulis apmirė.
— Per vėlu.
Atėjūne iššovė.
Palei akis prašvilpė lubos, ir jis suakmenėjęs, paralyžiuotas, vos prakvėpuodamas plojosi ant grindų. Akiračio pakraščiuose ėmė sūkuriuoti tamsos verpetai.
— Kaip?.. — liežuvis vos krutėjo. — Sargybiniai…
— Nusprendęs juos susmaigstyti, padarei klaidą.
Moteris palinko virš leitenanto, pirštinėta ranka atmetė šviesių, bemaž baltų plaukų sruogą. Donalas sudrebino lūpas, norėdamas pateikti dar vieną klausimą, bet iš gerklės teišsprūdo švokštimas.
— Tavo apsauga… — ji šyptelėjo, — …nubaido tik gyvas būtybes.
Donalas nukreipė akis į kareivius.
— O, jie gyvi. — Nepažįstamoji smiliumi pabarbeno jam į kaktą.
— Tu neatsižvelgei į mane.
Tamsa išplito.
— …paimkit primadoną ir… — ausis pasiekė įsibrovėlių balsai.
Šurmuliai pamažu slopo.
Ne. Ji mano.
Atrodė, kad sutirštėjo netgi oras. Tąsią masę sunkiai sekėsi įtraukti į plaučius.
Ar girdi…
Tyla.
Šešėlis apglėbė ir sugniaužė pasaulį nelyginant kumštis.
8
Chaotiškus sapnus lydėjo klejonės, per kurias skausmo raižomas Donalas — arba mažne beprotė esybė, kadaise buvusi Donalu — blaškėsi lovoje, mėgino išsivaduoti iš pančių, visa gerkle kaukė. Galų gale apalpo, nugrimzdo į komos tamsą.
Vėliau, prasidėjus naujam kankynių ciklui, svilinančios liepsnos vėl apėmė kiekvieną nervą ir pakurstė agoniją.
Seselės statmenomis akių lėliukėmis prižiūrėjo jį ištisas devynias dienas ir naktis; jų oda sumirgėdavo violetiniais atspalviais, kai besiraitantis kūnas atmesdavo refrakcinę stebuklinio lauko energiją. Pastarosios poveikiams globėjos — nakties seserys subtilių formų iltimis ir elegantiškomis galūnėmis, kurios liudijo, kad jos iš dalies priklauso kačių šeimai, — buvo atsparios.
Moterys nenuleido akių nuo Donalo, rūpinosi juo kaip galėdamos.
Dešimtąją naktį kažkas sprogo leitenanto sąmonėje… jis užkriokė, sudribo ant gulto ir kietai užmigo. Viršuje, nuo dešimties pėdų ilgio ekrano sklindantis terapinis spinduliavimas sužvilgo ryškiau ir ėmė blėsti. Sodriai violetinis stebuklinis laukas išblyško iki šviesaus mėlio, pakvipo ozonu bei alyvomis.
Dvi nakties seserys susižvalgė; blausėjant šviesai, vertikalūs jų vyzdžiai suapvalėjo.
— Jis pasveiks, tiesa?
— Taip. Sese Felicija, tu šauniai padirbėjai.
— Dėkui. Komandorei paskambinti man, ar pati?..
— Su ja susisiekti leisiu tau.
Jaunesnė nakties sesuo, vardu Felicija, nulingavo centriniu į šešėlius panirusio izoliatoriaus tarpueiliu. Jau buvo naktis, ir patalpa skendėjo tamsoje. Šią prasklaidė tik safyrinis spingsėjimas: melsvu žioravimu atsidavė apkerėta auka, kurią į paralyžiuojančius spąstus nutrenkė mirties drugio įkandimas.
Visi kiti miegantys pavidalai tepriminė antklodėmis uždengtus kupstus, virš kiekvienos pagalvės pleveno po miniatiūrinę monitorių fėją, pasirengusią skaisčiai nušvisti, jei gyvybinių ženklų parodymai nukris žemiau parametrų, kuriuos nustatė nakties seserys.
Seselių punkte Felicija pakėlė telefono ragelį. Ilgu, įtraukiamu nagu pasuko diską surinkdama dešimties įsimintų skaičių kombinaciją. Pasiklausė pypsėjimo. Nors buvo vidurnaktis, kitame laido gale kažkas nedelsdamas atsiliepė.
— Alio?
— Čia komandore Lora Styl?
— Taip.
— Norėjote, kad jus perspėtų, kuomet pakis paciento, leitenanto Riordano, būklė?
— Kas atsitiko?
— Jam pagerėjo. Nors, išvengus mirties per pirmąsias tris dienas, egzistavo didelė tikimybė…
— Jis gyvensi
— Taip, grei…
Suūžė pratisas signalas.
Sesuo Felicija atplėšė ragelį nuo ausies ir prieš jį pakabindama plėšrūniškai urgztelėjo:
— Galite nedėkoti.
Septynioliktąją dieną — Donalui jau sugebant išbūdrauti po valandą, atsipeikėti tris sykius per parą, — sesuo Felicija jį perkėlė iš lovos į vežimėlį, kurio karkasą sudarė septynios persipynusios heptagramos.
— Kad sektųsi, — sumurmėjo ji, kai leitenanto pirštas nuslinko minkštu metalu. — Ir padėtų gyti.
— Kur… — krenkšdamas prakalbo Donalas — Kur… mes?..
— Į rekonstrukcijos seansą. — Seselė privertė vežimėlį pajudėti iš vietos. — Netikėkite viskuo, kas kalbama apie mistinius terapeutus.
Ji paleido rankenas ir pro atviras dvigubas duris nužingsniavo į tiesų, kryžkelių pilną koridorių. Krėslas su ratukais dardėjo pavymui, nešdamas skausmo nukamuotą Donalo kūną.
— Kas apie juos… kalbama?
— Na… — sesuo Felicija metė žvilgsnį per petį, — jie, atseit, yra žiaurūs sadistai, kuriems jūsų kankynės suteikia pasitenkinimą.
Jiedu traukė pirmyn, kol priartėjo prie delno formos ženklo, pakibusio ore, penkių koridorių sankirtoje.
— Rekonstrukcijos centras, — garsiai paskelbė seselė.
Plevenančios rankos pirštas pakrypo kairėn.
— Čia viskas juda. — Sesuo Felicija palingavo galva ir žengė nurodyta linkme. — Keliaujam.
Vežimėlis nutrinksėjo iš paskos.
— Te… terapeutai… — Donalas vos įstengė prašnekėti, bet jautė turįs paklausti. — Argi jie pacientų… nekankina?
— O taip, jus būtinai nukankins. — Ji sulėtino žingsnį priešais juodas, matines duris, pažymėtas raidėmis RC. — Bet tuo nesimėgaus.
Staiga seselė nusišypsojo parodydama baltas, lyg adatos smailias iltis.
— Juokauju.
Durys savaime atsidarė, o sesuo Felicija, pasitraukusi į šoną, leido vežimėliui įvažiuoti į Rekonstrukcijos centrą.
Kai porelei už nugaros užsivėrė durys, jų ausis pasiekė švelnus moteriškas krizenimas.
— Štai ir paskutinė mūsų auk… pacientas. — Dvilytis asmuo balta palaidine ir tokios pačios spalvos kelnėmis turėjo plačius pečius bei dešimties colių iigio pirštus. Pailgo veido bruožus iškreipė šypsena. — Nesijaudinkit, mes taip pokštaujame.
— Tanatas rautų. — Donalas nebuvo tam nusiteikęs.
— Ką gi, aš esu Janas, ir mes pirmiausiai privalėsime atstatyti esmines jūsų mąstysenos bei judesių struktūras. Tikiuosi, man padėsite?
— Na, jei taip sak…
Iš Rekonstrukcijos centro kampo atsklido gargaliavimas. Donalą sutrikdė keistos geometrinės neaišku, kokias funkcijas atliekančio aparato formos, bet staiga jis išvydo įrangoje įkalintą pacientą.
Per žmogaus kūną vilnijo klaikios deformacijos. Dešinioji jo ranka ūmai išaugo iki kokių keturių pėdų ilgio, ir skausmo apimtas nelaimėlis sudejavo.
Visas pavidalas netikėtai išsipūtė iki dešimties dvylikos pėdų skersmens, tapo panašus į amebą, bet po sekundės susitraukė iki įprastos žmogiškos formos. Ligonis žiaukčodamas susirietė ant kušetės. Kitas dvilytis terapeutas pakišo kartono dėžę po jo burna.
— Čia Endis. — Janas gąsdinančiai ilgu pirštu dūrė paciento pusėn. — Ir terapeutas Aliksis.
— Labai gerai, — murmėjo Aliksis vemiančiam vyriškiui, Endžiui.
— Mėginate jį sudraskyti? — Donalą užvaldė noras pašokti iš vežimėlio ir išsinešdinti, bet, bandant pakrutinti raumenis, šiuos pervėrė aštrus skausmas. — Jūs gi žudote vargšą.
— Ne. Atsipalaiduokit. — Minkštomis pirštų pagalvėlėmis Janas perbraukė leitenantui per skruostą. — Endis apkrėstas sekinimo lauku. Mes jį mokome suvaldyti savo kūną.