— O… — Donalo vokai virptelėjo.
Paciento rankos vėl virto balionais, dešinioji išpurto labiau nei kairioji, veidas ėmė nenumaldomai plėstis.
— Matot, kas nulemia augimą? — Janas pamojo ranka, ir Donalo krėslas su ratukais nubarškėjo prie Endžio gulto. — Štai, kaip jūsų nervų sistema regi pasaulį. Turiu omenyje lytėjimo išraišką. Rankos ir veidas jautriau reaguoja į…
Pūstis įniko visas paciento kūnas, tarsi panūdęs okupuoti kiekvieną patalpos lopinėlį, tačiau Aliksis užriko:
— NE! Tvardykitės!
— Negaliu…
— Tučtuojau.
Verkšlenantis Endis privertė kūną subliūkšti iki normalių apimčių. Tuomet pašnairavo į Donalą ir vyptelėjo nepaisydamas ašarų, tekančių abipus lūpų.
— Kai kurie žmonės daug sumokėtų už galimybę išvysti tokį vaizdą.
— Aš pakločiau velniškai didelę sumą, jei tik ji padėtų iš čia ištrūkti.
— O, ne… — Endžio krūtinę ir veidą sudarkė kančios raibuliai, — nejuokinkit manęs.
Leitenanto vežimėlis nuriedėjo šalin. Atėjo metas jo terapijai.
Jausdamas, kaip raumenis varsto sopuliai, turbūt bylojantys apie sėkmingą gijimo procesą — fizinis skausmas keistai sumišo su pasitenkinimu, — jis sėdėjo šalia lovos, ant kietos medinės kėdės, kai išgirdo balsus, atsklidusius nuo seselių punkto.
— …komandore? Vargu ar jis tam pasirengęs,
— Jį aplankysiu aš viena. Ir kalbėsiu tyliai.
— Norite pasakyti… — prieš tęsdama sesuo Felicija, kurios toną leitenantas atpažino, sušnypštė, —…jūs abi? —
Po akimirkos:
— Labai įžvalgu, sesute. Kaip matau, leitenantas Riordanas atsidūrė gerose rankose.
— Cha. Eime.
Plačiu, lovas skiriančiu tarpueiliu atsiūbavo nakties sesuo primerkusi katės akis, prie galvos prispaudusi ausis; užuot kritę žemyn, jos plaukai pleveno horizontalioje padėtyje. Pavymui braukė blyškiaodė, strėliniu ginklu Donalą pašovusi moteris, kuri šiandieną dėvėjo melsvą kostiumėlį ir mūvėjo tamsiai mėlynas pirštines. Iš užnugario ją lydėjo…
Kažkas?
— Taip. — Sesuo Felicija prašiepė aštrias, plonytes iltis. — Viskas gerai, Donalai. Pakvieskit mane, jei ko prireiks. — Ant leitenanto delno nuleido žalią akmenėlį. — Spustelėkite jį, ir aš pasirodysiu po sekundės.
Už atėjūnės sumirgėjo oras. Bet jei Donalas pakreipdavo galvą ir kone užsimerkdavo, raibuliai įgaudavo žmogiškus kontūrus.
— Ačiū, — padėkojo jis sesei Felicijai. — Jūs šauniausia iš visų.
— Žinau. — Seselė prunkštelėjo. — Nepamirškit paspausti iškvietimo akmenuko, jei iškiltų būtinybė. — Sulig paskutiniu žodžiu tyliai ir elegantiškai nulingavo šalin. Donalas ir blyškiaveidė palydėjo ją žvilgsniais. Galop nepažįstamoji prabilo:
— Atsimeni, kas aš tokia?
— Aha… — dešinėje leitenanto akyje ėmė veržtis skausmo mazgelis. — Ne vardą, o kotedžą, kur…
Ar girdi kaulus?
Tačiau žodžiai skambėjo atokiai, ir į sąmonę nesiskverbė: jie asocijavosi su abstrakčiais prisiminimais. Šleikštulį sužadino ant stalo paguldytos primadonos — negyvos primadonos — vaizdas. Donalas pasviro ant šono, stvėrė šiukšliadėžę ir į ją išsivėmė.
— Gal aš atėjau per anksti.
— Ne, viskas gerai. — Jis plaštaka nusišluostė lūpas. — Prisistatysi?
— Aš Lora Styl. — Moteris atkišo pirštinėtą delną. — Malonu susipažinti kaip pridera.
— Hmm… — Donalas sušniurkštė. — Paspausime rankas, kai nusiplausiu savąją. Jei neklystu, tu esi komandore Lora Styl?
— Teisingai. O čia… — blyškiaodė linktelėjo į raibulius, — …Ksalija. Iš federalinio specialiosios paskirties būrio, kuriam aš vadovauju.
— Aišku. — leitenantas įrėmė nugarą į kietą atkaltę. — Atvykote pakelti man ūpą ar iškvosti?
— Nei viena, nei kita. Mes norime tave užverbuoti.
— Juokauji. — Jis užsimerkė, atsiminė ilgą pasivažinėjimą mišku, miglos apgaubtą viešnagę kotedže (kiek dienų ten lindėjo?), kurioje ant stalo paguldė primadonos palaikus ir ruošėsi švariai nugremžti lavono kaulus. — Kiek įstatymų aš pažeidžiau?
— Tave atitinkamai apkerėjo.
— Taip, bet… argi tai nereiškia, kad esu atitinkamai kaltas?
— Ne, tu tapai prakeikta auka, kuria išliksi, jeigu nesiliausi jos vaidinęs.
— O, Tanate. — Donalas pakėlė akis į moterį, nukreipė žvilgsnį į mirgančią, beveik nematomą Ksaliją. — Kas taip elgiasi su ligoniais? Sakai, vadovauji specialiosios paskirties būriui? Kuo užsiimate?
— Na, mums pavestas specialus darbas…
— Cha, mirsiu iš juoko.
— Mes tiriame uždarą klubą, kuriam priklausė Melfaksas Kortindas. Jį praminėme Juoduoju Ratu…
— Kaip originalu.
— Nes tikrąjį pavadinimą žino tik klubo nariai.
Ore nubangavo šnabždesys, ne ką garsesnis už vėjelio dvelksmą:
*Man mielesnis Rožinio Kolektyvo vardas.*
Donalas prieš savo norą šyptelėjo.
— O kaip Alyviniai Konspiratoriai? Skamba?
Ksalijos pavidalas suribėjo.
— Na, ar tas sąmokslas rimtas? — pridūrė Donalas.
— Tarkim… — Lora pašnairavo į seselių punktą, įrengtą izoliatoriaus gale, kur sesuo Felicija gurkšnojo eleborų arbatą, —…kad, verbavimo atžvilgiu, Juodajam Ratui priimtinesnis ne kokybės, o kiekybės faktorius.
— Bet jie veikia ne vien Tristopolyje.
— Kodėl taip manai?
— Todėl, kad jūs esate federalai. Ir nepamirškim, kokiomis aplinkybėmis aš susimoviau. Mes privalėjome išlikti budrūs, nes žinojome, kas nutiko kituose miestuose. Įskaitant ir užsienio kraštus.
— Mm-hmm. — Lora žengė prie lovos spintelės. Jos viršuje stiebėsi pigi vitražinė vazelė, iš kurios kyšojo dvi juodos kiaulpienės. —Man regis, sesuo Felicija tau jaučia prielankumą.
— Tiesiog puikiai atlieka savo darbą.
— O tu leidai globotinei žūti vos keliomis sekundėmis anksčiau, nei nudėjai pagrindinį įtariamąjį.
Donalas pasistengė atpalaiduoti įsitempusius pečius.
— Ką tik minėjai, jog ketini mane užverbuoti, dabar aiškini, kaip prastai pasirodžiau, Įdomi taktika, komandore.
— Esmė ta… — Moteris kinktelėjo galva bemaž neįžiūrimų Ksalijos margulių pusėn, — …kad apkerėjimus ir manipuliacijas mes perpratusios geriau nei tavo viršininkai. Arba geriau negu jie, politiniais sumetimais, apsimeta suvokiantys.
— Kitaip tariant, man lemta tapti atpirkimo ožiu? Bet už operaciją buvau atsakingas aš. Nejau nežinojai?
Per sąmonės prošvaistes Donalas spėliodavo, kaip susiklostys jo karjera. Galbūt teks pasėdėti kalėjime, o gal likimas pametės bjauresnių dovanėlių?
— Iš visų teatre buvusių žmonių, įskaitant policininkus, tau vieninteliam pavyko išsivaduoti iš transo, — pasakė Lora. — Jei ne tu, primadona būtų atsisveikinusi su gyvybe ten pat, ant scenos. Jai nebūtų padėjusi jokia apsauga. Ir dabar niekas neatsimintų, kas įvyko teatre.
— Ką gi, aš sugebėjau atsispirti poveikiui. — Leitenantas nudūrė akis žemyn, mintyse atkurdamas praeities vaizdus. — Bent iš dalies.
— Kerų sėklas pasėjo Kortindas, kai parodė menininko kaulą, —tarstelėjo Lora. — Tu jį matei, ar ne?
— Tanatas griebtų, taip… iš kur žinai?
Bekūnė Ksalija vėl suraibuliavo. Šįsyk nelinksmai, kaip Donalui dingojos.