— Mudvi išžvalgėme jo kabinetą. — Komandore kryptelėjo smakru į palydovę. — Kiekvieną kampą ir kertę. Norint suvokti, kas nutiko, ypatingų dedukcinių gebėjimų nereikia. Mes jau žinojome, jog tau įsakė ten apsilankyti.
Leitenantas įsispoksojo į blyškų Loros veidą, iš užuominų pabandė suprasti, apie kąji šneka. Nejau, neminėdama Vilnaro pavardės, kaltino komisarą, kad šis priklauso sąmokslininkų ratui? Ar paprasčiausiai mėgino pasakyti, esą jis pats nenutuokė prisidėjęs prie nusikaltimo?
Nors sesuo Felicija sėdėjo kitame izoliatoriaus gale, jos klausa ir jutimai buvo itin jautrūs, todėl Donalas nusprendė nesigilinti į smulkmenas.
— Prie jūsų komandos turėčiau prisijungti tik todėl, kad valdžia ištaršys mano kailį? — pasitikslino jis.
*Ne.* Nemateriali Ksalijos forma pasislinko arčiau. *Tai ne vienintelė priežastis.*
— Kokia kita?..
Šįkart atsiliepė komandore.
— Ji kalba apie kerštą.
— Ach, šitai.
Kai jie aptarė dar kelias, su darbo pasiūlymu susijusias detales, Lora pareiškė norinti sesers Felicijos išklausinėti, kada Donalas pasveiks, ir drauge su Ksalija nusigavo iki seselių punkto.
Donalas žiūrėjo į besišnekučiuojančią trijulę* bet jokių išvadų nedarė. Po kelių minučių baltaveidė sugrįžo, o jos partnerė liko kyboti greta sesers Felicijos.
— Terapija tęsis nuo devynių iki devyniolikos dienų, — prabilo Lora. — Arba devyniasdešimties, jei tiek laiko prireiks rekonstrukcijai. Beje, kaip atrodo procesas, per kurį gydomas kūnas ir sąmonė?
— Užpildytas fizinėmis treniruotėmis ir iliuzijomis, — atsakė Donalas. — Jis privalo atgaivinti senas mąstysenos ir judesių struktūras. Nuolatinis skausmas liudija apie pažangą.
— O… įdomu.
— Aha. — Donalas savęs paklausė, ką ji mintija. — Manau, supranti, jog dar nesutikau prie jūsų prisidėti.
— Nėra, kur skubėti.
— Aišku.
— Norėjau tavęs pasiteirauti… tu žinai, kas yra Ksalija?
— Laisvoji šmėkla?
— Būtent. Neįkalinta krane, lifte ar… neįgaliųjų vežimėlyje. Komandos narys, o ne koks įtaisas.
— Akivaizdu. Bet man rodos, tu nesi bendravusi su Gerte.
— Su kuo?
— Liftu Nr. 7 iš policijos štabo. Kitąsyk, kai kilsi jos šachta, pasakyk, kad pažįsti mane.
Lora primerkė blausias akis.
— Dauguma farų spjauna į tokius dalykus.
— Nes jie avigalviai. Ir nieko neišmano.
Moteris išsižiojo lyg ketindama kažin ką atšauti, bet užsičiaupė ir prašneko tik po pauzės:
— Tikiuosi, leitenante Riordanai, prie mūsų prisijungsi.
— Dėkui. — Donalas nejučia ėmė svarstyti, ką ji nutylėjo. — Ačiū, kad mane aplankei.
Jis stebėjo nutolstančią blyškiaveidę, kuriai draugiją palaikė orą virpinanti Ksalija. Lora avėjo batelius aukštais, smailiais kulniukais, buvo užsisegusi aptemptą sijonėlį; moters eisena pakurstė netikėtus, paširdžiuose sukirbėjusius pojūčius.
— Oho… — prie lovos išdygo sesuo Felicija, jos akių plyšeliai suapvalėjo. — Komandore padarė jums įspūdį, tiesa?
— Nieko panašaus.
— Cha. — Seselės veidą nutvieskė katės šypsnis, iš pirštų galiukų per centimetrą išniro nagai, kurie po sekundės sulindo atgal. — Koks jūs melagis, leitenante.
— Mėšlas.
— Mums teks pasinaudoti antimi?
— Ne mums. — Donalas nuleido kojas nuo lovos. — Aš pats nueisiu į tualetą.
— Tikrai? — jos akys vėl virto siauručiais plyšeliais.
— Taip, — iš skausmo įsitempusiu balsu atsiliepė leitenantas.
— Šaunuolis. Jei nukrisit, sušukite.
Kitą dieną Endis, sekinimo lauku apkrėstas pacientas, kuriam sunkiai sekėsi kontroliuoti savo kūno apimtis, ėmė tyliai cypti. Virš lovos plevenančios fėjos pašėlo, įniko klykauti, žybčioti ryškiai oranžiniu atspalviu ir akinančiu baltumu.
Atbėgusi sesuo Felicija įbedė žvilgsnį į sidabrinius, ligonio gultą apjuosusius diržus, patikrino, ką rodo įmantrus, regis, prie lovos karkaso privirintas prietaisas, ir nuskubėjo link sieninio telefono.
— Atsiųskit ką nors iš stebukladarių skyriaus. Sugedo formos palaikymo įranga.
Atsisėdęs Donalas žvelgė į Endį, bet niekuo negalėjo jam padėti. Bejėgė atrodė ir seselė, kuri palinko virš burbuliuojančio kūno ir atšlijo nenorėdamas dar labiau išderinti jo pusiausvyros.
Leitenantas nejučia paspėliojo, kas nutiktų, jeigu ligonio oda sutrūktų.
Gan greitai į izoliatorių atžygiavo rytietiškų bruožų jaunuolis išbalusiu veidu. Jį lydėjo du vyresni žilaplaukiai kolegos. Visi trys vilkėjo berankovius, žalvario spalvos runomis papuoštus švarkelius.
— Dėkui Tanatui, kad atėjai, Kijušenai. Ar galėsi pataisyti įrengimą?
Vaikinas rankoje laikė instrumentų dėžę. Kai išjos ištraukė sidabrinį dvišakį strypą ir šiuo sumostagavo virš Endžio lovos, vienas iš vyresniųjų palydovų linktelėjo.
— Vientisumą prarado burtų srautas. — Kijušenas pakėlė galvą. —Su problema mes susidorosime.
Trijulė plušėjo, murmėdama apie rezonuojančius dažnius ir pakitusias oktavas, galop išsuko pajuodusį ventilį ir jo vietoje įstatė naują, gintarinį.
Lovą staiga nutvieskė vaiski šviesa, o iškankintas Endis paskutinį sykį sudrebėjo ir aprimo. Kūnas vis dar buvo deformuotas, tačiau nūnai tysojo nekrutėdamas.
— Puikus darbas, — pagyrė sesuo Felicija. — Aš pakviesiu daktarą Draksą, ir mes iš jūsų perimsime pacientą.
— Juk įrangą pataisėme, — tarė Kijušenas.
— Žinau. Bet… — seselė mostelėjo į ištįsusį, sudarkytą, ant gulto apmirusį kūną, —…dabar reikia pasirūpinti juo.
— O taip, pacientas.
— Aha, smulkmenėlė, — nusišypsojo sesuo Felicija. — Kaip sakiau, palikite jį mums, eiliniams mirtingiesiems. Jūs, stebukladariai, galite grįžti į savo laboratorijas.
— Gerai.
Savaitės pabaigoje Donalas jau šlubčiojo per sidabrinę pievą, dribsėjo kiaurai retą miglą (rūko šmėklos plaukiojo ore, vingiuodamos keistais raštais, niurnėdamos padrąsinimus), pakibusią po tamsiai purpuriniu dangumi. Tačiau normaliai bėgioti jis dar neįstengė.
Ginklas buvo užrakintas kažkokioje spintelėje, anot sesers Felicijos, todėl Donalui teko pasitelkti vaizduotę. Sustingęs vejos pakraštyje jis prieš save atstatė tariamą pistoletą, mintyse išvydo puolančias figūras, įniko spūsčioti „gaiduką“ ir pliekti į šešėlius, prisivertė pajusti atatranką.
Rekonstrukcijos procesas tebesitęsė; mistiniai terapeutai naudojosi fiziniu ir psichiniu spaudimu, idant atkurtų nervų sistemos savitumus, kokius leitenantas turėjo prieš apkerėjimą. Janas patikino, esą atkūrusios senosios struktūros bus pajėgesnės nei anksčiau ir beveik garantuotai padės išvengti senatvinės silpnaprotystės.
Trečiąjį rytą Donalas nuklibikščiavo iki seselių punkto ir paklausė sesers Linksės, ar galėtų pasinaudoti telefonu.
— Žinoma.
Jam skambinant, moteris pasišalino. Aplink ragelį, rodės, sužioravo sidabriški pirštai: Donalas surinko slaptą, patikimai apsaugotą numerį.
*Kuo galėčiau padėti, leitenante?*
— Prašau sujungti su komandore Styl.
*Minutėlę.*
Iš kito laido galo atsklido slėpiningi atodūsiai. Galbūt saugumo priemonėms magėjo imtis veiklos ir susiremti su dygiosiomis šmėklomis, besiskverbiančiomis į tinklą.
*Jungiu.*
— Alio?