— Komandore Styl, čia Donalas Riordanas.
— Leitenante. Ar apsvarstei darbo pasiūlymą?
— Taip. Aš jį priimu.
Telefono linija vėl perdavė atsidūsėjimus.
Galų gale:
— Gerai. Kai tave išleis, tučtuojau prisistatyk į tarnybą.
— Taip ir padarysiu.
— Pažadu tavęs neapversti sunkiais darbais, kol visiškai nepasveiksi.
— Nieko tokio, aš ir nesitikėjau…
Ausį nutvilkė pratisas signalas.
— Man irgi buvo malonu su tavimi pabendrauti, — į ragelį tarė Donalas. — Kad tave žiurkės apgraužtų.
Sugrįžusi sesuo Linksė keistai jį nužvelgė.
— Ką tik pratęsiau narystę „Žiurkių gerbėjų“ klube, — paaiškino leitenantas.
Seselė nežymiai prašiepė aštrias iltis, tyliai nusijuokė.
— Nudėkit keletą graužikų ir už mane, gerai?
Pasirengusijį išgabenti į miestą, privažiavo juoda, žemagrindė greitosios pagalbos mašina. Virš paminų, plataus furgono šonus dengė išsipūtę gaubtai.
Sesuo Felicija stūmė Donalą, sėdintį vežimėlyje, nors šio leitenantui nebereikėjo, tuo tarpu sesuo Linksė kulniavo šalia. Moterys sustingo tamsiai mėlyno žvyrkelio pakraštyje.
Užpakalinės automobilio durys pakilo, ir Donalas atsistojo. Jis pakštelėjo sesei Felicijai į skruostą, patapšnojo sesei Linksei per plaštaką.
— Jūs nuostabios, — tarė. — Abi.
— Mes pačios žinome.
— Aha. — Jis nusišypsojo sesei Felicijai. — Žiūrėkite savęs.
— Jūs taip pat leitenante.
Iš greitosios pagalbos furgono išniro du juodašvarkiai, piikaveidžiai sanitarai.
— Aš galiu įlipti savo jėgomis, — pareiškė Donalas.
Vyrai lūkuriavo tylėdami, nemirksėdami, kol jis ropštėsi į užpakalinę automobilio dalį. Galiausiai leitenantas atsisėdo ant neštuvų, pritvirtintų prie grindų. Sanitarai susižvalgė, nebyliai persimetė mintimis ir kits kitam nusilenkė.
Vienas jų įsitaisė priešais keleivį, ant gretimų neštuvų; partneris apėjo mašiną ir atvėręs dureles smuko į vairuotojo vietą.
Sesuo Felicija pamojavo.
Donalas jai pasiuntė oro bučinį. Tuomet durys nusileido ir spragtelėjusios užsidarė.
Na, štai.
Pajudėjęs greitosios pagalbos furgonas treškino žvirgždą, kol nusigavo iki asfaltuoto kelio. Vairuotojas įveikė staigų posūkį — priešais leitenantą sėdintis sanitaras šykščiai vyptelėjo, — ir automobilis didindamas greitį nuriedėjo Tristopolio pusėn.
Kai ligoninės valdos nutolo per mylią, o vieškelis tapo ganėtinai platus, palei važiuoklę nutįsę gaubtai prasiskyrė. Abipus kėbulo išsiskleidė šikšnosparnio sparnai.
Vis sparčiau lekiančios mašinos pirmagalis ėmė krypti viršun, tuo pat metu žemesne gaida suurzgė variklis.
Greitosios pagalbos automobilis atsiplėšė nuo žemės.
9
Žemai skriejantis šikšnosparnio formos furgonas kaukė virš pelkynų kol pasiekė miesto ribas, kur ore knibždančios, stebukladarių įkrautos dalelės privertė transporto priemonę nutūpti. Vairuotojas baiminosi, kad jos padegs variklius. Teršalai kėlė mirtiną grėsmę.
Sumažinęs tempą sanitaras pasuko juodus ratus į tuščias, vakarines, link miesto centro nusidriekusias gatves.
— Jūs gyvenate Žemutiniame Holse? — paklausė juodašvarkis, įsitaisęs šalia Donalo.
— Taip, bet… nuvežkite mane į štabą, gerai?
— Kur?
— Į policijos departamentą. Basiliskų aveniu Nr.l.
— Taip… — sanitaro balse pasigirdo keistas šnypštimas. — Mes žinome, kur jį rasti.
Vyriškis mirktelėjo: prieš suvirpant vokams, akies obuolį trumpam uždengė drėgna membrana. Vairuotojas pritardamas lėtai pakinkavo galva.
Likusią kelionės dalį visi tylėjo.
Donalas pasisveikino su FenSeptintuku ir kitu myriovilkiu, kurio gerai nepažinojo, FenBetaDevyntuke. Bičiulis į šnerves įtraukė orą, pagal jį tikrindamas, ar leitenantas gerai jaučiasi. Paskui vilkiškai prašiepė iltis ir nukorę liežuvį.
Policijos štabo pastate leitenantas pirmiausiai nusileido į šaudyklą. Gerte dygiomis replikomis nesišvaistė ir iš lifto šachtos į koridorių jį išstūmė švelniu spustelėjimu. Jos elgesys sutrikdė Donalą labiau nei bet kas kitas.
Atvykėliui pamojo už savo stalo kiurksantis, sveiku mėliu švytintis Brajanas.
— Ei, leitenante, kaip gyvenate?
— Dar nemiriau. Kaip pats laikaisi?
— Spindėte spindžiu. — Brajanas paplekšnojo sau per plikę. —Bent jau nesu apsiblausęs.
— O darbo reikalai?
— Leitenante. Viskas gerai. Garbės žodis.
— Gerai. Duokš porą šimtų šovinių ir stirtą įvairių taikinių.
— Ypatingųjų reikės?
— Brajanai…
— Juokauju. Mes su įstatymais neprasilenkiame.
Donalas nusinešė taikinius į šaudyklą, pirmąją partiją išsiuntė į tolimiausią patalpos dalį, čiupo „Magnusą“ ir juos išsprogdino į skutelius. Draiskanas pakeitė vientisais lakštais, iš naujo užtaisė pistoletą, vėl ėmė pliekti.
Jis maigė gaiduką, leido šūvių papliūpas, kol ore pakibo parako tvaikas, o amunicijos atsargos ištuštėjo.
Bus gerai.
Leitenantas grįžo prie liftų virtinės.
— Gerte, skiriu tau neįprastą užduotį. Nuleisk mane į minus 27-tą aukštą.
*Pastaruoju metu blogai elgeisi?*
— Gavau naujas pareigas. Nuo šiol dirbsiu apačioje.
*Vadinasi, iš tiesų kažko prikrėtei.*
Keliaudamas žemyn Donalas tylėjo. Prie minus 27-o aukšto Gerte jį sustabdė laibai pamažu, tarsi suteikė laiko persigalvoti.
Kurį laiką leitenantas kybojo erdvėje, nes ji nesiėmė jokių veiksmų. Galop:
*Prašom į savo laidotuves, branguti.*
Ir išstūmė pro duris.
Atvykėlio jau laukė augalotas pavidalas. Donalas atpažino žaliūką, matytą šaudykloje šiek tiek anksčiau, nei žuvo primadona. Vyriškis prisistatė Viktoru Harmanu ir pareiškė priklausąs 77-ajai nuovadai.
— Aš tikrai esu Viktoras Harmanas, — prabilo jis. — Bet septyniasdešimt septintojoje niekada nesilankiau.
— Aišku… kiek suprantu, mudu dirbsime tam pačiam bosui.
— Teisingai. Lora nekantrauja su tavimi susitikti.
Kai Donalas įžengė į Loros Styl kabinetą, apsuptą stiklo sienomis, moteris kilstelėjo galvą ir jos akys pasirodė šaltos lyg pilkas metalas. Bet po sekundės žvilgsnis pasikeitė.
— Aš maniau, jog tave išleido tik šį rytą.
— Taip. Išleido. Atvažiavau čia nieko nedelsdamas.
— Taigi pirmoji diena komandoje. Ką, tavo nuomone, šiandieną veiksi?
Donalas pažiūrėjo į bendrąją kontorą, nužvelgė tamsius blizgančius stalus, senovinius telefonus, plačiapetį Viktorą Harmaną, plepantį su savimi… ne, su Ksalijos raibuliais.
— Tuojau atspėsiu, — tarė. — Turėsiu perskaityti šūsnį įdomių bylų?
— Nesuklydai.
— O kaipgi informacija, kuri neužrašyta?
— Gausi ir ją. Bet šitai… — Lora dūrė pirštu sau į galvą, — nėra šimtu procentu nesunaikinama, todėl dauguma duomenų įgavę rašytinę formą.
— Neblogai. — Donalas atsigręžė į komandorę. — Ką mes tiriame?
— Vieną uždarą klubą, kurį praminėme Juoduoju Ratu.
— Aha, tiek dar pamenu.
— Na, tu atrodei apsvaigęs. Aš nežinojau, ką atsiminsi.
— Taip, taip. Tu minėjai Melfaksą Kortindą.
Sąmonę lyg blausus aidas pervėrė šnabždesys: ar jauti kaulus? Tačiau trikdantis prisiminimas bemat išblėso, ir leitenantas grįžo į realybę.